Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

Tačiau aš tokio ženklo neturėjau. Jei ir turėjau, jis buvo klaidingas. Prabėgo kelios gėdingos savaitės, kai aš daug šypsojausi Gajui, o jis atrodė sutrikęs ir pradėjo manęs vengti, nes nenorėjo: a) sužlugdyti poros santykių arba b) mylėtis trise su manimi ir Džeikobu.

Aš nesupratau, kas vyksta, tad atsitraukiau. Tada mane pasiekė gandai, kad jis pradėjo susitikinėti su mergina, vardu Šarlotė, su kuria susipažino kažkuriame savaitgalio vakarėlyje. Po mėnesio ar dviejų mes kartu dirbome su vienu sandoriu, todėl pasitaikė proga susipažinti artimiau. Tapome draugais. Štai ir visa istorija.

Noriu pasakyti, viskas gerai. Tikrai. Taip jau būna. Kai kurie dalykai nutinka, kai kurie — ne. Akivaizdu, kad mums nelemta būti kartu.

Tik giliai giliai širdyje... aš vis dar tikiu, kad kas nors gali pasikeisti.

— Na, — taria Gajus mums einant koridoriumi konferencijų kambario link, — partnere, — jis reikšmingai kilsteli antakį.

— Nekalbėk taip! — sušnypščiu, apimta siaubo. Jis prikarksės nelaimę.

— Liaukis. Juk žinai, kad tau pavyko.

— Nieko aš nežinau.

— Samanta, tu — pati protingiausia teisininkė tarp savo bendraamžių. Ir labiausiai atsidavusi darbui. Koks tavo intelekto koeficientas? 600?

— Nutilk, — įsistebeiliju į melsvą kilimą sau po kojomis, o Gajus nusijuokia.

— Kiek bus 124 padauginus iš 75?

— Devyni tūkstančiai trys šimtai, — nenoromis išspaudžiu.

Tai vienas dalykas, dėl kurio mane Gajus erzina. Jau būdama dešimties sugebėjau mintinai operuoti dideliais skaičiais. Dievas žino — kodėl. Tiesiog galiu. Visi tai išgirdę reaguoja maždaug taip: „O, kaip įspūdinga!“ ir pamiršta.

Bet Gajus negali to pamiršti ir nuolat prašo manęs žongliruoti dideliais skaičiais, lyg aš būčiau kokia cirko artistė. Žinau, kad jis mano, jog tai juokinga — bet iš tikrųjų ilgainiui tai pradeda erzinti.

Vieną kartą tyčia pasakiau klaidingą skaičių. Tada paaiškėjo, kad jam iš tiesų reikėjo atsakymo ir jis įrašė tą skaičių į sutartį. Laiku buvo susigriebta, kad byla nenueitų šuniui ant uodegos. Tad daugiau taip nedarau.

— Nerepetavai prieš veidrodį, kaip atrodysi firmos internetiniame puslapyje? — Gajus atsistoja mąsliai pasirėmęs smakrą pirštu. — Panelė Samanta Svyting, partnerė.

— Apie tai net negalvojau, — paniekinamai primerkiu akis.

Truputį pamelavau. Jau ne kartą įsivaizdavau, kaip nuotraukoje turėtų atrodyti mano šukuosena. Ir kurį iš savo juodų kostiumėlių apsivilksiu. Beje, šį kartą aš ketinu šypsotis. Dabartinėje nuotraukoje Carter Spink internetiniame puslapyje atrodau tikrai pernelyg rimta.

— Girdėjau, kad tavo pristatymas paliko jiems neišdildomą įspūdį, — jau rimčiau prabyla Gajus.

Mano apsimestinė panieka išgaruoja akimirksniu.

— Tikrai? — paklausiu, stengdamasi nuslėpti džiaugsmą. — Tu apie tai kažkur girdėjai?

— Visi žino, kaip tu visų akivaizdoje teisiniu klausimu sutriuškinai Viljamą Grifitsą, — Gajus sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir žaismingai nužvelgia mane: — Ar jūs kada nors klystate, Samanta Svyting?

— Ak, aš priveliu daugybę klaidų, — šypteliu. — Patikėk.

Pavyzdžiui, jau pirmąją mūsų pažinties dieną, neįsikibusi tau į švarko atlapus ir nepasakiusi, kad esu laisva kaip paukštis.

— Klaida nėra klaida, — padaro reikšmingą pauzę Gajus, — kol ją galima ištaisyti.

Tardamas šiuos žodžius, jis atidžiau pažvelgia man į akis.

Arba jo akys tiesiog apsiblaususios dėl nemigos nakties. Man niekada nesisekė atpažinti ženklų.

Reikėjo studijuoti juos vietoj teisės. Būtų buvę daug naudingiau. Menų bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Specializacija: „Žinojimo Kada Vyrai Žavisi Tavimi, O Kada Tiesiog Elgiasi Draugiškai“.

— Pasiruošę? — lyg botago kirtis priverčia mus krūptelėti Ketermano balsas. Atsisukusi pamatau grupelę santūriais dalykiniais kostiumais apsirengusių vyrų su dar rimčiau apsirengusiomis moterimis.

— Žinoma, — Gajus linkteli Ketermanui, atsigręžia ir pamerkia man akį.

O gal man tiesiog reikėtų užsirašyti į telepatijos kursus.

Trečias

Po devynių valandų mes vis dar susirinkime.

Didžiulis raudonmedžio stalas nuklotas sutarčių kopijomis, finansinėmis ataskaitomis, prikeverzotais užrašais, plastikiniais kavos puodeliais ir popieriais. Išsinešimui skirtos dėžutės nuo priešpiečių išmėtytos ant grindų. Sekretorė rengia naujas projekto sutarties kopijas. Du teisininkai iš kitos firmos pasitraukė nuo stalo ir dabar įdėmiai kažką diskutuoja poilsio kampelyje, kurį galima aptikti kiekviename susirinkimų kambaryje: nedidelė atoki vieta, kur gali nueiti pasikalbėti asmeniškai arba atsipūsti, kai jauti, kad tau reikia pertraukėlės.

Popietinė įtampa nuslūgo. Dabar — tarsi atoslūgis po potvynio. Supantys stalą veidai vis dar įraudę, nuotaikos vis dar karingos, bet jau niekas nešaukia. Klientai išėjo. Rankomis sukirsta dėl sutarties buvo apie ketvirtą valandą. Tada jie sėdo į savo blizgančius limuzinus ir nurūko.

Dabar mūsų, teisininkų, pareiga išsiaiškinti, ką jie pasakė, o ką norėjo iš tikrųjų pasakyti (jei manote, kad tai tas pats, galite iškart atsisveikinti su teisine praktika) ir visa tai įtraukti į projekto sutartį iki rytojaus susirinkimo.

Per kurį girdėsis dar daugiau įsikarščiavusių balsų.

Pasitrinu savo sausą veidą ir gurkšteliu didelį gurkšnį kapucino kavos, nepastebėjusi, kad paėmiau ne tą puodelį. Kava visiškai šalta, keturių valandų senumo. Fui. Fui. Bet negaliu jos taip paprastai išspjauti tiesiai ant stalo.

Susiraukusi iš pasibjaurėjimo nuryju tą šlykštynę. Dienos šviesos lempos spigina man į akis. Jaučiuosi išsunkta. Aš visuose šiuose didžiuliuose sandoriuose esu atsakinga už finansinius reikalus — taigi tai aš tarpininkavau dėl paskolos sutarties tarp mūsų kliento ir PGNI banko. Tai aš gelbėjau situaciją, kai mūsų firmos filialas įbrido į skolas. Ir tai aš tris valandas šią popietę ginčijausi dėl vienos kvailos frazės 29 (d) straipsnyje.

Frazė buvo „geriausios pastangos“. Mes nugalėjome, bet nejaučiu įprasto triumfo. Dabar galiu galvoti tik apie tai, kad jau devyniolika minučių po septintos. Po vienuolikos minučių aš turiu būti kitoje miesto dalyje ir vakarieniauti su savo mama ir broliu Danielių.

Reikės atšaukti savo pačios gimtadienio vakarienę.

Net mąstydama apie tai girdžiu galvoje pasipiktinusios mano senos mokyklos draugės Frėjos žodžius.

Jie negali versti tavęs dirbti per tavo gimtadienį!

Atšaukiau susitikimą ir su ja praėjusią savaitę. Mes ruošėmės eiti į komedijos klubą. Tačiau sutartį reikėjo pasirašyti jau kitą rytą, todėl man neliko kitos išeities.

Ji nesupranta, kad priartėjus galutiniam terminui — viskas. Ankstesnieji susitarimai dėl susitikimo negalioja, gimtadieniai nesvarbūs. Laisvadieniai atšaukiami kiekvieną savaitę. Kitoje stalo pusėje priešais mane sėdi Klaivas Severlendas iš korporacijos skyriaus. Jo žmona šįryt pagimdė dvynukus, o dar prieš priešpiečius jis grįžo į darbą.

— Gerai, kolegos, — visų dėmesys iškart nukrypsta į Ketermaną.

Ketermanas vienintelis čia neišraudęs ir visai neatrodo pavargęs ar išsekęs. Jis atrodo kaip robotas — toks pats išsičiustijęs, kaip ir ryte. Kai jis supyksta, nė plaukelis nesujuda. Jis tiesiog tyliai ir ramiai moka skleisti plieninį įtūžį.

— Reikia padaryti pertrauką.

Ką? Mano galva su viltimi pakyla nuo popierių.

Kitų galvos taip pat pakeltos. Visų aplink stalą sėdinčių žmonių akyse vilties kibirkštėlės. Mes — lyg mokinukai, jaučiantys, kad bus nutrauktas matematikos kontrolinis, bet nedrįstantys pajudėti, kad nebūtume palikti po pamokų.