Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Trečio Dešimtmeči o panelė

Sophie Kinsella

Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė

UDK 821.111-31 Sophie Kinsella

Ki-116 TWENTIES GIRL

Bantam Press, London, 2009

Copyright © Sophie Kinsella 2009

© Vertimas į lietuvių kalbą, Indrė Žakevičienė, 2011

ISBN 978-9955-13-291-2

© UAB „Jotema“, 2011

Suzanai Kamilei, prieš kelerius metus

mane įkvėpusiai pastabėle:

„Vieną gražią dieną

turėtum parašyti istoriją

apie vaiduoklius.“

Pirmas skyrius

Tiesą sakant, tėvams meluojama norint juos apsaugoti. Jų pačių labui. Na, kad ir mano tėvai. Jeigu jie žinotų nepagražintą tiesą apie mano finansus/meilės reikalus/santechniką/komunalinius mokesčius, juos akimirksniu ištiktų širdies smūgis, o gydytojas paklaustų: „Kas jiems sukėlė tokį baisų šoką?“, ir būčiau kalta tik aš. Taigi jie išbuvo mano bute maždaug dešimt minučių, o aš spėjau primeluoti štai tiek:

1. Net neabejoju, kad personalo paieškos kompanija L&N greitai pradės gauti pelną.

2. Natalija — nuostabi verslo partnerė, o sumanymas mesti darbą ir kartu su ja imtis personalo viliotojų veiklos buvo išties puikus.

3. Ne ne, aš tikrai nesu gyva vien picomis, vyšnių jogurtu ir degtine.

4. Taip, tikrai žinojau, kad naudinga įsigyti automobilio stovėjimo talonų.

5. Taip, tikrai pažiūrėjau Čarlzo Dikenso filmą diskelyje, kurį jie man dovanojo per Kalėdas; buvo įdomu, ypač patiko toji ponia su kyku. Taip, Pegoti. Ją ir turėjau omenyje.

6. Tiesą sakant, šį savaitgalį ketinau nusipirkti priešgaisrinę signalizaciją; koks sutapimas, kad jie apie tai užsiminė.

7. Taip, bus labai miela vėl susitikti su visa šeima.

Septynios melagystės. Neskaičiuojant melų apie mamos aprangą. O svarbiausio klausimo dar net nepaminėjome.

Išėjusi iš miegamojo apsivilkusi juoda suknele ir paskubom pasidažiusi blakstienas, pamatau mamą, apžiūrinėjančią ant židinio atbrailos paliktą laiku neapmokėtą sąskaitą už pokalbius telefonu.

— Nesijaudink, — greitai išberiu. — Viską sutvarkysiu.

— Na, jei nesutvarkysi, — sako mama, — tau atjungs telefoną ir prireiks visos amžinybės, kad vėl įjungtų, o mobiliojo telefono ryšys čia toks prastas. Jeigu atsitiktų kokia nors nelaimė? Ką darytum?

Jos kaktą išvagojo nerimo raukšlelės. Ji atrodo taip, tarsi visa kas, ką ji pasakė — absoliučiai neišvengiama; sakytum miegamajame jau klyktų gimdanti moteris, o už lango klioktų potvynio vandenys — kaip mes išsikviesime sraigtasparnį? Kaip?

— Ee... nepagalvojau apie tai. Mama, apmokėsiu sąskaitą. Tikrų tikriausiai.

Mama visada buvo labai nerimastinga. Tik pamatai įtampos kupiną šypsnį ir tolimą išgąstingų akių žvilgsnį ir žinai, kad mintyse ji jau rezga kokį nors apokaliptinį scenarijų. Būtent taip ji atrodė ir paskutinę mokslo metų dieną mano mokykloje, o vėliau prisipažino, jog netikėtai pastebėjo ant netvirtos nuo lubų nuleistos grandinės kyburiuojantį šviestuvą, ir ją apsėdo mintis apie tai, kas būtų, jei jis nukristų ant mergaičių galvų ir subyrėtų į šipulius.

Dabar ji timpčioja juodą švarkelį su keistomis sagomis ir kimštais pečiais; švarkelis ją „skandina“. Miglotai prisimenu šį drabužį, dėvėtą dar prieš dešimtį metų, kai ji vaikščiojo į pokalbius dėl darbo, ir man teko ją mokyti naudojimosi kompiuteriu pradmenų, na, pavyzdžiui, ką veikti su pele. Galiausiai ji ėmėsi vaikų labdarai skirtos veiklos, todėl, dėkui Dievui, nereikėjo laikytis tam tikrų aprangos taisyklių.

Niekam iš mano šeimos netinka juoda. Tėtis dėvi kostiumą, pasiūtą iš pilkšvai juodos medžiagos, ir toji spalva „išlygina“ visus jo bruožus. Iš tikrųjų jis gražus, tasai mano tėtis, sakyčiau, subtiliai dailus. Jo plaukai rudi ir plonyčiai, o mamos — šviesūs ir plonyčiai, kaip mano. Jiedu išties šauniai atrodo, kai būna atsipūtę ir savo teritorijoje, na, sakykim, kai mes visi būname Kornvalyje arba sename, sukežusiame tėtės laivelyje, apsivilkę vilnoniais drabužiais ir besivaišinantys pyragėliais su įdaru. Arba kai mama ir tėtė groja vietiniame saviveiklininkų orkestrėlyje, kur jie ir susipažino. Tačiau šiandieną atsipūtusių nėra.

— Na, ar pasirengusi? — mama dirsteli į kojinėtas mano pėdas. — Kur tavo batai, mieloji?

Drimbų ant sofos.

— Ar tikrai turiu eiti?

— Lara! — priekaištingai sako mama. — Ji buvo tavo senelio sesuo. Juk žinai, ji sulaukė šimto penkerių.

Mama man gal šimtą penkis kartus yra sakiusi, kad mano senelio sesuo sulaukė šimto penkerių. Net neabejoju, jog ji tai kartoja tik todėl, kad tiek apie ją ir težino.

— Na ir kas? Aš jos nepažinojau. Niekas iš mūsų jos nepažinojo. Kaip kvaila. Kam mums vilktis į tuos Poters Baro laidotuvių biurą dėl kažkokios sukriošusios senutės, kurios niekada nė nematėme? — patraukiu pečiais jausdamasi kaip suirzusi trimetė, o ne kaip subrendusi dvidešimt septynerių mergina, turinti savo verslą.

— Eina dėdė Bilas ir kiti, — sako tėtis. — Na, jeigu jau jie pasistengė...

— Juk čia visos šeimos reikalas! — guviai įsiterpia mama.

Dar labiau susigūžiu. Aš alergiška šeimos reikalams. Kartais manau, jog geriau būti kaip pienės sėkloms — jokios šeimos, jokios istorijos, tik imi ir išskrendi į pasaulį — kiekvienas įsikibęs į savo pūką.

— Ilgai neužtruksim, — įkalbinėja mama.

— Užtruksim, — spoksau į kilimą. — Ir visi pradės manęs klausinėti apie... viską.

— Ne, nepradės! — iškart nukerta mama žvelgdama į tėtį ir tikėdamasi palaikymo. — Niekas nė neužsimins... apie nieką neužsimins.

Tyla. Klausimas kybo ore. Tarsi mes visi jo vengtume. Galiausiai tėtis surizikuoja.

— Taigi! Kad jau prakalbome... — jis sudvejoja. — Ar apskritai... gerai laikaisi?

Matau, jog mama klausosi itin įsitempusi, nors dedasi susikaupusi, besišukuojanti plaukus.

— Ai, žinai, — patylėjusi pratariu, — laikausi gerai. Žodžiu, juk negalima tikėtis, kad nerčiau stačia galva atgal į...

— Ne, aišku, kad ne! — tėtis akimirksniu traukiasi. Paskui vėl pamėgina. — Bet tavo nuotaika... nebloga?

Linkteliu jam pritardama.

— Gerai! — su palengvėjimu sako mama. — Žinojau, kad susidorosi... su tuo viskuo.

Mano tėvai garsiai jau nebesako „Džošas“, nes išgirdusi jo vardą duste dusdavau nuo visą kūną purtančių raudų. Kurį laiką mama apie jį kalbėdavo kaip apie „Tą, kurio vardo negalima minėti“. O dabar jis tapo tiesiog „tuo viskuo“.

— Ir tu su juo... daugiau nebendravai? — tėtis žvalgosi visur, tik jokiu būdu ne į mane, o mama, atrodo, itin susidomėjusi savo rankine.

Jis griebėsi dar vieno eufemizmo. Iš tikrųjų tėtis norėjo paklausti: „Ar jam daugiau nesiuntei įkyrių žinučių?“

— Ne, — atsakau rausdama. — Nebendravau. Ar dabar gerai?

Kaip negražu jam apie tai kalbėti. Iš tikrųjų jis viską gerokai persūdė. Džošui nusiunčiau tik kelias žinutes. Tiksliau, tris per vieną dieną. Tik tiek. Ir jos visai nebuvo įkyrios. Tiesiog stengiausi būti nuoširdi ir atvira; beje, toks ir turėtum būti su kuo nors draugaudamas.

Norėjau pasakyti, negali taip paprastai imti ir užgesinti savo jausmų tik todėl, kad kitas asmuo taip padarė, tiesa? Negali taip paprastai imti ir pasakyti: „Oi, taip taip! Vadinasi, tu sumanei daugiau niekada nebesusitikti, nebesimylėti, nebesikalbėti ar kaip nors kitaip nebebendrauti. Džošai, nuostabi mintis, kodėl aš apie tai nepagalvojau?“