Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Taigi, dabar mes norėtume oriai su ja atsisveikinti. Tikriausiai ir jūsų darbo grafikas labai įtemptas, kaip ir mūsiškis, — jis baksteli pirštu į laikrodį.

— Tikrai, — patylėjusi sako vikare. — Aš tik pasirengsiu. Ir dar prašyčiau išjungti mobiliuosius telefonus. — Paskutinį kartą nužvelgusi mus visus priekaištingu žvilgsniu, ji vėl išeina, ir dėdienė Trudė iškart pasisuka kėdėje.

— Koks įžūlumas versti mus jaustis kaltus! Žinote, mums nereikia čia būti.

Prasiveria durys, ir mes visi sužiūrame, tačiau įeina ne vikare, o Tonia. Nežinojau, kad ji ketina ateiti. Diena pablogėjo visu šimtu procentų.

— Ar pavėlavau? — jai žengiant tarpueiliu, pneumatinio gręžtuvo tratėjimą primenantis jos balsas užpildo visą salę. — Vos ištrūkau iš mažylių mankštos, dvyniams dar nespėjus sukelti aliarmo. Atvirai kalbant, ši auklė prastesnė nei buvusioji, ir tai šį tą sako...

Ji mūvi juodas kelnes ir vilki juodą megztinį, puoštą leopardo kailį primenančiais apvadais; stori, šviesiomis sruogelėmis dažyti plaukai surišti į uodegą. Tonia buvo „Shell“ kompanijos vadybininkė ir ištisą dieną nurodinėdavo žmonėms. O dabar ji dvynukų sūnų — Lorkano ir Deklano — visą darbo dieną dirbanti mama, nurodinėjanti ne darbuotojams, o vargšelėms auklėms.

— Kaip gyvena berniukai? — klausia mama, bet Tonia neišgirsta. Ji susitelkusi tik į dėdę Bilą.

— Dėde Bilai, perskaičiau jūsų knygą! Nuostabu! Knyga pakeitė mano gyvenimą. Visiems apie ją pasakojau. Ir nuotrauka nuostabi, nors ir ne visai jus atskleidžia.

— Dėkoju, mieloji, — Bilas švysteli standartine taip-žinau-koks-esu-nuostabus šypsena, bet Tonia, rodos, nė nepastebi.

— Argi ne fantastiška toji knyga? — ji kreipiasi į visus mus. — Argi dėdė Bilas ne genijus? Pradėti neturint visiškai nieko! Tik dvi monetas ir didžiulę svajonę! Šitai gali įkvėpti visą žmoniją!

Ji tokia padlaižė; taip ir noriu išrėkti, ką apie ją manau. Akivaizdu, kad mama ir tėtis jaučiasi lygiai taip pat, nes nė vienas iš jų nieko jai neatsako. Dėdė Bilas taip pat jau nebekreipia į ją dėmesio, todėl ji nenoromis apsisuka ant kulnų.

— Kaip gyveni, Lara? Seniai tave bemačiau! Kažkur slėpeisi! Artėdama manęs link ji mėgina žvilgsniu įsiskverbti man į akis, bet aš traukiuosi. Ohoho. Man pažįstamas šis žvilgsnis.

Mano seseriai Toniai būdingos trys pagrindinės veido išraiškos:

1. Absoliučiai bereikšmė ir buka.

2. Iššaukiama ir kvatokliška, tarsi sakant „Dėde Bilai, jūs mane pribaigsit!“

3. Piktdžiugiškai patenkinta, maskuojama atjautos, kai ji mėgaujasi kieno nors nesėkme. Ji įgijusi priklausomybę nuo „Tikro gyvenimo“ kanalo ir knygų, ant kurių viršelių vaizduojami tragiškai atrodantys nevalyvi vaikai, pavadintų maždaug taip: „Močiute, labai prašau, nemušk manęs su kočėlu“.

— Nemačiau tavęs nuo tada, kai išsiskyrei su Džošu. Kaip negerai. Judu taip tikote vienas kitam! — Tonia su liūdesiu kinkuoja galva. — Mama, argi jiems abiem ne puikiai sekėsi?

— Na, bet iš to nieko neišėjo, — mėginu kalbėti abejingai. — Kad ir kaip ten būtų...

— O kas buvo ne taip? — ji pažvelgia į mane patetišku, tariamai susirūpinusiu žvilgsniu, kokį nutaiso tada, kai kitam žmogui nutinka kažkas labai negera, o jai dėl to tikrai tikrai būna smagu.

— Tiesiog kartais taip nutinka, — gūžteliu pečiais.

— Vis dėlto šiaip sau nenutinka, juk taip? Visada būna kokia nors priežastis, — Tonia nepermaldaujama. — Ar jis nieko nepasakė?

— Tonia, — švelniai įsiterpia tėtis, — ar dabar tikrai tinkamiausias laikas tokioms kalboms?

— Tėti, aš tik mėginu palaikyti Larą, — įsižeidusi sako Tonia. — Visada geriau pasikalbėti apie tokius dalykus! Na, gal atsirado kokia nors kita? — ji vėl nukreipia žvilgsnį į mane.

— Nemanau.

— Ar jūs gerai sutarėte?

— Taip.

— Tada kodėl? — Ji suneria rankas, atrodo suglumusi ir kone kaltinanti. — Kodėl?

Aš nežinau“ kodėl! — man norisi surikti. Nejau manai , kad pati sau neuždaviau šio klausimo milijardus kartų?

— Tiesiog kažkaip ėmė ir nutiko taip, kaip nutiko! — prisiverčiu nusišypsoti. — Bet man viskas gerai. Supratau, kad mums nelemta būti kartu, suėmiau save į rankas ir dabar jau išsikapsčiau. Esu tikrai laiminga.

— Neatrodai laiminga, — Deima mane apžiūrinėja stovėdama tarpueilyje. — Tiesa, mama?

Dėdienė Trudė taip pat mane apžiūrinėja kelias akimirkas.

— Ne, — galiausiai užtikrintai prataria teta. — Ji neatrodo laiminga.

— Bet aš esu! — Jaučiu, kaip nuo ašarų ima perštėti akys. — Aš tik viską slepiu! Aš tikrai tikrai tikrai esu laiminga!

Dieve, nekenčiu visų savo giminių.

— Tonia, mieloji, sėskis, — taktiškai sako mama. — Kaip sekėsi toje mokykloje?

Tankiai mirkčiodama išsitraukiu telefoną ir deduosi skaitanti žinutes, kad tik niekas nesuktų man galvos. Paskui, man nė nespėjus savęs suvaldyti, pirštai spusteli „Nuotraukų“ laukelį.

Nežiūrėk, — griežtai sau paliepiu. Nežiūrėk.

Tačiau pirštai manęs neklauso. Stulbinamas neįveikiamas potraukis. Privalau vieną kartą dirstelėti, kad ir toliau kaip nors laikyčiausi... Pirštai laksto ieškodami mėgstamiausios mano nuotraukos. Nuotraukoje — Džošas ir aš. Stovim abu atšlaitėje apsikabinę, abu įdegę, prisislidinėję kalnuose. Šviesios Džošo garbanėlės apkritusios ant viršugalvio atsmauktus saulės akinius. Jis man šypsosi, ir skruoste matosi toji tobula duobutė; aš mygdavau pirštu tą duobutę kaip koks mažylis, žaidžiantis su tešla.

Mes susipažinome Gajaus Fokso šventės 2vakarėlyje, stovėdami prie laužo viename sode Klapame, priklausiusiame mano pažįstamai merginai iš universiteto laikų. Džošas visiems dalijo bengališkąsias ugneles. Vieną ugnelę uždegė ir man, paklausė, kuo aš vardu, ir ugnele tamsoje parašė „Lara“; aš nusijuokiau ir paklausiau jo vardo. Rašėme vienas kito vardus ore, kol ugnelės užgeso, tada priėjome arčiau laužo, gurkšnojome karštą vyną ir dalijomės vaikystės prisiminimais apie fejerverkų šventes. Viskas, ką tik sakėme, skambėjo vienu balsu. Juokėmės iš tų pačių dalykų. Dar niekada nebuvau sutikusi žmogaus, su kuriuo būtų taip lengva bendrauti, arba taip žaviai besišypsančio. Negaliu jo įsivaizduoti būnančio su kita. Tiesiog negaliu...

— Ei, Lara? — į mane žiūri tėtis.

— Klausau! — atsiliepiu giedru balsu ir užvožiu telefono dangtelį, kol jis nepamatė ekrano. Vėl pasigirdus muzikos įrašui, sudrimbu kėdėje įveikta savo vargelių. Šiandien man nereikėjo niekur eiti. Turėjau sugalvoti kokią nors priežastį ir neiti. Nekenčiu savo šeimos, nekenčiu laidotuvių, be to, čia net nėra padorios kavinės, ir net...

— Kur mano vėrinys? — mano mintis nutraukia iš toli pasigirdęs merginos balsas.

Apsižvalgau norėdama išsiaiškinti, kas kalba, bet man už nugaros nieko nėra. Kas čia buvo?

— Kur mano vėrinys ? — vėl pasigirsta tolimas balsas. Tonas pakeltas, intonacija valdinga ir ganėtinai snobiška. Ar balsas sklinda iš telefono? Nejau aš jo neišjungiau? Išsiimu telefoną iš rankinės, bet ekranas tamsus.

Keista.

— Kur mano vėrinys ? — dabar balsas suskamba taip, tarsi rėktų tiesiai man į ausį. Krūpteliu ir sutrikusi apsižvalgau.

Tačiau dar keisčiau, kad, rodos, daugiau niekas to negirdi.

— Mama, — pasilenkiu prie mamos. — Ar dabar nieko negirdėjai? Na, lyg kokio... balso?