Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Šviesūs platinos spalvos Deimos plaukai driekiasi iki užpakalio; ji vilki mini suknelę, puoštą kaukolės piešiniu. Išties skoninga laidotuvėms. Ji įsijungusi grotuvėlį su ausinėmis, maigo mobiliojo telefono klavišus rašydama žinutes ir paniurusiu žvilgsniu nuolat dirsčioja į laikrodį. Deimai septyniolika, ji turi du automobilius ir nuosavą mados liniją „Sijonėliai ir perlai“, kurią jai parūpino dėdė Bilas. (Kartą peržvelgiau tą liniją internete. Visos suknelės kainuoja po keturis šimtus svarų, ir kiekvienas, kas tokią įsigyja, būna įrašomas į specialų „Geriausių Deimos bičiulių“ sąrašą; pusė to sąrašo žmonių — įžymybių vaikai. Kažkas panašu į „Facebook“, tik su suknelėmis.)

— Ei, mama, — pratariu, — kaip čia nutiko, kad nėra gėlių?

— Oi, — mama iškart sunerimsta. — Dėl gėlių kalbėjausi su Trude; ji sakė, kad viską sutvarkys. Trude? — sušunka mama. — O kaip gėlės?

— Na... — Trudė užverčia Heilo! ir atsisuka pasirengusi pokalbiui. — Žinau, kad tarėmės. Bet ar numanai, kiek visa tai kainuoja? — ji mosteli rodydama salę. — O mes čia pasėdėsime kiek?.. Dvidešimt minučių? Pipa, neprarask realybės jausmo. Gėlės būtų grynas išlaidavimas.

— Galbūt, — dvejodama atsako mama.

— Aš nesakau, kad gailiu senosios ponios laidotuvėms, — nuleidusi balsą dėdienė Trudė pasilenkia mūsų pusėn. — Bet paklausk savęs: „Ką ji kada nors padarė dėl mūsų?“ Na, aš jos nepažinojau. O tu?

— Na, buvo sunku, — mama atrodo įsiskaudinusi. — Ji patyrė insultą, ilgai buvo ne itin skaidraus proto...

— Būtent! — linksi Trudė. — Ji nieko nesuprato. Tai kokia prasmė? Mes čia tik dėl Bilo, — Trudė meiliai pažvelgia į dėdę Bilą. — Jis per didelis minkštaširdis, beje, savo paties labui. Dažnai kartoju žmonėms...

— Nesąmonė! — Deima išsilupa ausines ir su panieka žvelgia į motiną. — Mes esame čia tik dėl tėtės spektaklio. Jis neketino čia eiti, kol vadybininkas pasakė, kad laidotuvės „nežmoniškai pakels jo užuojautos koeficientą“. Girdėjau, kaip jie kalbėjosi.

— Deima! — piktai rikteli dėdienė Trudė.

— Teisybę sakau! Jis — didžiausias veidmainis pasaulyje. Ir tu tokia pati. O aš būtent dabar turėčiau būti Hanos namuose, — apmaudaudama Deima išpučia skruostus. — Jos tėtis rengia didelį balių savo naujojo filmo proga, o manęs ten nėra. Ir tik dėl to, kad tėtis galėtų atrodyti „šeimyniškas“ ir „rūpestingas“. Kaip neteisinga.

— Deima! — šiurkščiai surinka Trudė. — Juk tėvas apmokėjo tavo ir Hanos kelionę į Barbadosą, gal pamiršai? O kad ir tasai kvailas darbas, apie kurį nuolat kalbi... Kaip manai, kas už tai moka?

Deima giliai įkvepia, lyg būtų mirtinai įžeista.

— Kaip neteisinga. Kvailas mano darbas — tai labdara.

Nesusilaikau ir apimta smalsumo pasilenkiu į priekį.

— Kaip kvailas darbas gali būti labdara?

— Kiek vėliau aš duosiu vienam žurnalui interviu apie tai; labdarai atiduodu pajamas, — išdidžiai kalba ji. — Na, gal pusę pajamų, ar kiek?..

Pažvelgiu į mamą. Ji sėdi ištikta šoko ir užkandusi žadą; aš vos tvardausi nepradėjusi kikenti.

— Atleiskite...

Mes visi sužiūrame ir pamatome tarpueiliu link mūsų einančią moterį, mūvinčią pilkas kelnes ir seginčią kietą apykaklę.

— Labai atsiprašau, — skėstelėdama rankomis sako ji. — Tikiuosi, jums nereikėjo labai ilgai laukti. — Jos plaukai trumpai kirpti, druskos ir pipirų mišinio spalvos, ji užsidėjusi akinius tamsiais rėmeliais, kalba kone vyrišku balsu. — Užjaučiu jus dėl netekties, — ji žvilgčioja į pliką karstą. — Nežinau, ar jums kas nors sakė, bet paprastai išdėliojamos mirusio mylimo žmogaus nuotraukos...

Mes visi nejaukiai susižvalgome bereikšmiais žvilgsniais. Paskui dėdienė Trudė staiga sucaksi liežuviu.

— Turiu nuotrauką. Man ją atsiuntė slaugos namai.

Ji rausiasi rankinėje ir ištraukia rudą voką, iš kurio išima paglamžytą nuotrauką. Dėdienei laikant nuotrauką, spėju pasižiūrėti. Nuotraukoje matosi kėdėje susigūžusi smulkutė sena ponia, vilkinti beformį blyškiai violetinį megztuką. Jos veidas išvagotas milijono raukšlelių. Plaukai — tarsi permatomas cukraus vatos debesėlis. Senutės akys matinės, tamsios, sakytum jau nebematančios pasaulio.

Štai tokia buvo mano antros eilės teta Sadi. O aš net niekada nebuvau su ja susitikusi.

Vikare įtartinai žvelgia į nuotrauką, o paskui prisega ją prie didelės skelbimų lentos; ši vienintelė nuotrauka lentoje atrodo labai liūdnai ir trikdančiai.

— Ar kas nors iš jūsų norėtų tarti keletą žodžių apie velionę?

Tylėdami visi papurtome galvas.

— Suprantu. Dažnai artimiems šeimos nariams šitai gali pasirodyti per skaudu, — vikare išsitraukia iš kišenės bloknotą ir pieštuką. — Tada aš mielai pakalbėsiu jūsų vardu. Tik gal galėtumėte pasakyti vieną kitą faktą, papasakoti kokį nors epizodą iš jos gyvenimo. Papasakokite man viską apie Sadi, ką galėtume paminėti dar kartą.

Tyla.

— Tiesą sakant, mes jos nepažinojome, — tarsi atsiprašinėdamas prataria tėtis. — Ji buvo labai sena.

— Šimto penkerių, — įsiterpia mama. — Jai buvo šimtas penkeri.

— Ar ji buvo kada nors ištekėjusi? — sufleruoja vikare.

— Eee... — tėtis suraukia kaktą. — Bilai, ar ji turėjo vyrą?

— Nežinau. Taip, manau, turėjo. Bet nežinau, kuo jis buvo vardu, — dėdė Bilas net nepakėlė akių nuo savojo „BlackBerry“. — Gal išsiverstume ir be šito?

— Žinoma, — užjaučianti vikarės šypsena sustingsta. — Na, gal prisimenate kokį nors linksmą nuotykį, patirtą paskutinįkart pas ją lankantis... gal kokį jos pomėgį...

Ir vėl kalta tyla.

— Nuotraukoje ji apsivilkusi megztuku, — pagaliau surizikuoja mama. — Gal ji pati jį ir nusimezgė... Gal ji mėgo megzti.

— Ar niekada nebuvote jos aplankyti? — akivaizdu, kad vikare stengiasi prisiversti likti mandagi.

— Aišku, kad buvome! — ginasi mama. — Buvome užsukę jos aplankyti kokiais... — ji susimąsto. — Manau, gal 1982-aisiais. Lara buvo dar visai kūdikis.

— 1982-aisiais? — vikare šokiruota.

— Ji mūsų nepažino, — skuba įsiterpti tėtis. — Iš tikrųjų jos ten nė nebuvo.

— O kada nors anksčiau? — vikarės balsas nuskamba piktokai. — Jokių pasiekimų? Jokių jaunystės istorijų?

— Jėzau, juk jūs nepasiduosite, ką? — Deima ištraukia iš ausų grotuvėlio ausines. — Nejau negalite pasakyti, kad čia esame tik todėl, kad privalome būti? Ji nepadarė nieko ypatinga. Ji nieko nepasiekė. Ji buvo niekas! Tiesiog milijono metų sulaukęs niekas.

— Deima, — prataria dėdienė Trudė švelniai priekaištaudama. — Nelabai gražiai elgiesi.

— Bet sakau tiesą, sutinki? Na, tik pažvelk! — toliau apmaudaudama ji mosteli ranka, rodydama tuščią salę. — Jeigu į mano laidotuves ateitų tik šeši žmonės, nusišaučiau.

— Jaunoji panele, — vikare žengia kelis žingsnius pirmyn; jos skruostai liepsnoja iš pykčio, — nė vienas žmogus šioje Dievo sukurtoje žemėje nėra niekas .

— Taigi... O man vis tiek, — atšauna Deima; matau, kaip vikare prasižioja ketindama duoti dar vieną atkirtį.

— Deima, — dėdė Bilas greitai pakelia ranką, — pakaks. Žinoma, dabar aš gailiuosi neaplankęs Sadi, kuri, net neabejoju, buvo tikrai ypatingas žmogus; aš būtinai pakalbėsiu mūsų visų vardu.

Jis toks žavus. Matau, kaip susiklosto pašiauštos vikarės plunksnos.