Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Balso? — mama suglumusi. — Ne, brangioji. Kokio balso?

— Prieš akimirką nuskambėjo merginos balsas... — nutylu pamačiusi mamos veidą pritemdžiusį pažįstamą neramų žvilgsnį. Aš kone matau kunkuliuojančias jos mintis: Gerasis Dieve , mano dukra girdi visokiausius balsus.

— Turbūt man pasigirdo, — skubiai pratariu ir paslepiu telefoną, nes grįžta vikare.

— Prašau atsistoti, — išdainuoja ji, — ir dabar visi nulenkime galvas. Gerasis Viešpatie, atiduodame į Tavo rankas mūsų sesers Sadi sielą...

Nenoriu pasirodyti priešiškai nusiteikusi, bet šios vikarės balsas monotoniškiausias iš visų žmonijai žinomų balsų. Ceremonija tęsiasi vos penkias minutes, o aš jau nė nebesistengiu išlaikyti dėmesio. Jaučiuosi kaip mokyklos susirinkime — visos mintys tarsi sustingo. Atsilošiu, įsispoksau į lubas ir „atsijungiu“. Vos benulaikau apsunkusius vokus, kai vėl išgirstu balsą — tiesiai po ausimi.

— Kur mano vėrinys?

Dabar jau pašoku. Sukioju galvą į abi puses, bet ir vėl... nieko. Kas man darosi?

— Lara! — išsigandusi sušnabžda mama. — Ar tau viskas gerai?

— Man tik truputį skauda galvą, — sušnypščiu. — Gal eisiu atsisėsti prie lango... įkvėpsiu oro.

Mostelėju atsiprašydama, atsistoju ir einu prie gale salės stovinčios kėdės. Vikare manęs lyg ir nepastebi — ji per daug įsijautusi į savo kalbą.

— Gyvenimo pabaiga — tai gyvenimo pradžia, nes iš žemės atėję, į žemę ir sugrįžtame...

— Kur mano vėrinys ? Man jo reikia.

Greitai apsidairau žvalgydamasi į abi puses, vildamasi šį kartą užklupti kalbančiąją. Ir staiga ją pamatau. Ranką.

Prieš mane, ant kėdės atlošo, boluoja grakštūs pirštai su manikiūru.

Vedžioju akimis negalėdama patikėti. Pirštai priklauso ilgai, baltai, liaunai rankai. O toji ranka — maždaug mano amžiaus merginos. O toji mergina įkritusi į kėdę, nekantriai barbena pirštais. Jos plaukai tamsūs, trumpai kirpti, ji vilki šilkine šviesiai žalia berankove suknele, žvilgsniu kliudau jos blyškų atsikišusį smakrą.

Esu per daug apstulbusi, kad ką nors daryčiau ar sakyčiau, todėl tik spoksau išsižiojusi.

Koks čia velnias?

Man bežiūrint, ji nuplazda nuo kėdės, tarsi nebeįstengtų ramiai nusėdėti, ir ima žingsniuoti pirmyn atgal. Suknelė nukrinta iki kelių, nugaroje susimeta į klostes, kurios dailiai siūbuoja jai einant.

— Man labai jo reikia, — susijaudinusi murma ji. — Kur jis? Kur jis yra?.

Ji kalba kapodama žodžius, savitu akcentu, kaip kalbama senuose nespalvotuose filmuose. Greitai atsigręžiu į kitus savo šeimos narius, bet daugiau niekas jos nepastebi, niekas net negirdi jos balso. Visi sėdi tylėdami.

Staiga, tarsi būtų pajutusi mano žvilgsnį, mergina apsisuka ir įbeda į mane akis. Jos akys tokios tamsios ir žibančios... net negaliu pasakyti, kokios jos spalvos, bet man pažvelgus tos akys neįtikimai išsiplečia.

Taigi. Aš jau puolu į paniką. Regiu haliucinaciją. Akustinę ir vizualinę haliucinaciją. Ir toji haliucinacija eina tiesiai į mane.

— Tu mane matai, — ji rodo į mane baltu pirštu, ir aš susigūžiu kėdėje. — Tu mane matai!

Greitai papurtau galvą.

— Nematau.

— Tu mane dar ir girdi!

— Ne, negirdžiu.

Matau, kaip salės priekyje sėdinti mama atsigręžia į mane suraukusi kaktą. Greitai sukosčiu ir baksteliu sau į krūtinę. Atsigręžusi merginos nebematau. Ji išnyko.

Ir ačiū Dievui. Jau maniau, kad kraustausi iš proto. Na, suprantu, kad neseniai patyriau stresą, bet kad matyčiau tikrą regėjimą...

— Kas tu? — man kone išlekia širdis, kai merginos balsas vėl nutraukia mano mintis. Staiga pamatau ją einančią link manęs tarpueiliu. — Kas tu? — neatlyžta ji. — Kokia čia vieta? Kas tie žmonės?

Nieko neatsakinėk tai haliucinacijai, — griežtai sau įsakau. Antraip tik paskatinsiu ją bendrauti toliau. Nusuku galvą ir mėginu sutelkti dėmesį į vikarę.

— Kas tu? — Staiga mergina atsiduria tiesiai prieš mane. — Ar tu tikra? — ji pakelia ranką, tarsi norėdama bakstelėti man į petį, ir aš pasitraukiu, tačiau jos ranka peršnioja mane kiaurai ir išlenda kitoje pusėje.

Aikteliu ištikta šoko. Mergina apstulbusi spokso į savo ranką, paskui — į mane.

— Kas tu? — nesiliauja klausinėjusi. — Ar tu — sapnas?

— Aš? — nesusilaikau pusbalsiu piktai neatšovusi. — Aišku, kad ne sapnas! Tai tu — sapnas!

— Aš ne sapnas! — jos balsas nuskamba taip pat piktai.

— Tai tada kas tu? — nesusilaikau nepaklaususi.

Ir iškart to pasigailiu, nes mama ir tėtis atsigręžia į mane. Jeigu jiems pasakyčiau, kad kalbėjausi su haliucinacija, jie pasiustų. Jau rytoj būčiau įkalinta vienuolyne.

Mergina kilsteli smakrą.

— Aš esu Sadi. Sadi Lankaster.

Sadi?..

Ne. Jokiu būdu.

Nebegaliu nė pajudėti. Mano akys kaip pašėlusios laksto nuo priešais mane stovinčios merginos iki susiraukšlėjusios moters cukraus vatos plaukais, žvelgiančios iš nuotraukos; paskui vėl įsistebeiliju į merginą. Regiu savo mirusios šimto penkerių metų antros eilės tetos haliucinaciją?

Toji mergina-haliucinacija irgi atrodo nepaprastai susijaudinusi. Ji apsigręžia ir spokso apžiūrinėdama salę, tarsi tik dabar būtų ją pamačiusi. Kelias neramias sekundes ji blaškosi po salę tai dingdama, tai vėl pasirodydama, apžiūrinėdama kiekvieną kampą, kiekvieną langą, lyg apvožtame stiklainyje zvimbdamas blaškytųsi vabzdys.

Niekada nesu turėjusi įsivaizduojamo draugo. Niekada nevartojau narkotikų. Kas man darosi? Įsakau sau nekreipti į merginą dėmesio, tiesiog ją „užgesinti“, sutelkti dėmesį į vikarę. Bet iš to neišeina nieko gera; negaliu liautis ją stebėjusi.

— Kokia čia vieta? — dabar ji plazdena šalia manęs; mergina įtariai prisimerkusi. Ji įdėmiai žiūri į priekyje stovintį karstą. — Kas ten?

O, Dieve...

— Nieko, — skubu atsakyti. — Visiškai nieko! Tik... na... Tavo vietoje labai arti neičiau.

Per vėlu. Mergina jau prie karsto ir žiūri nudelbusi akis. Matau, kaip ji skaito ant plastikinės lentos užrašytą vardą ir pavardę: „Sadi Lankaster“. Matau, kaip pasikeičia jos išraiška, ištikus šokui. Po kelių akimirkų ji atsigręžia į vikarę, kuri vis dar varo monotoniška intonacija: „Sadi džiaugėsi santuoka, iš kurios visi galėtume pasimokyti...“

Mergina prikiša veidą prie pat vikarės skruosto ir persmelkia paniekinamu žvilgsniu.

— Kvaiša, — kandžiai drebia.

— Ši moteris nugyveno labai ilgus metus, — absoliučiai nekreipdama į merginą dėmesio, tęsia vikare. — Žvelgiu į šią nuotrauką... — ji mosteli rodydama fotografiją ir išmintingai šypsosi, — ...ir matau moterį, kuri, nepaisant negalios, gyveno gražiai. Ji rasdavo paguodą ir menkiausiose smulkmenose, tokiose kaip, pavyzdžiui, mezgimas.

— Mezgimas? — pakartoja mergina negalėdama patikėti.

— Taigi, — vikare, atrodo, baigia kalbą, — nulenkime galvas atsisveikindami ir paskutinį kartą pagerbkime ją tyla. — Vikare nulipa nuo pakylos, ir vėl pasigirsta vargonų muzikos įrašas.

— Kas dabar dedasi? — staiga pajutusi pavojų žvalgosi mergina. Po akimirkos ji jau prie manęs. — Kas dabar dedasi? Sakyk! Sakyk!

— Na, dabar karstą nugabens už tos uždangos, — tyliai sumurmu. — O paskui... ee... — nutylu negalėdama įveikti sumišimo. Kaip dabar mandagiau pasakius?.. — Supranti, mes esame krematoriume. Taigi šitai reiškia, jog... — sutrikusi malu rankomis.