Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Detektyvo Džeimso skruostikauliai sukruta, tik negaliu pasakyti, ar iš smagumo, ar iš pykčio.

— Kaip manote, kas nužudė jūsų tetą? — klausia jis.

— Tiesiog... — trinu nosį mėgindama laimėti laiko. Tiesiog... viskas... ganėtinai sudėtinga... — bejėgiškai pažvelgiu į Sadi.

— Tu tikrai niekam tikusi! — šaukia ji. — Tu turi ką nors sukurpti, antraip jie tavimi nepatikės! Jie toliau tęs laidotuves! Sakyk, kad dėl visko kaltas slaugos namų personalas! Sakyk, jog girdėjai, kaip buvo rengiamasi nusikaltimui.

— Ne! — rikteliu ištikta šoko, nė nespėjusi susivaldyti.

Detektyvas Džeimsas keistai pažvelgia į mane ir atsikrenkščia.

— Lara, ar turite rimtą priežastį manyti, kad jūsų tetos mirtis nėra visai aiški?

— Sakyk, kad dėl visko kaltas slaugos namų personalas! — Sadi balsas skamba ausyse kaip cypiantys stabdžiai. — Sakyk! Sakyk! SAKYK!

— Kaltas slaugos namų personalas, — netekusi vilties išdrebiu. — Manyčiau.

— Kuo remiatės taip teigdama?

Detektyvas Džeimsas kalba ramiu balsu, bet jo akys budrios. Sadi kyburiuoja tiesiai jam prieš nosį, dėbso į mane ir mala rankomis, tarsi mėgintų ištraukti man iš gerklės žodžius. Šis vaizdas mane tiesiog varo iš proto.

— Aš... eee... aš nugirdau juos besišnabždančius aludėje. Na, kažką apie nuodus ir draudimą. Bet tada nieko bloga nepamaniau, — mėginu nugurkti gerklėje įstrigusį gumulą. — Tik štai, labai greitai ėmė ir numirė mano teta.

Netikėtai susivokiu, kad išdėsčiau visą dienomis rodomos muilo operos turinį; serialą žiūrėjau praėjusį mėnesį, kai sirgau.

Detektyvas Džeimsas kiaurai perveria mane žvilgsniu.

— Galėtumėte liudyti?

O, Dieve... „Liudyti“ — vienas iš tų baisių žodžių, kaip antai „mokesčių inspektorius“ arba „punkcija“. Sukryžiuoju po stalu pirštus ir pralemenu:

— T-t-taip.

— Ar matėte tuos žmones?

— Ne.

— Kaip vadinasi tie slaugos namai? Kokiame jie rajone?

Nenuleidžiu nuo jo akių. Nė nenutuokiu. Pažvelgiu į Sadi, kuri dabar užsimerkusi, tarsi mėgintų prisiminti kažką labai labai sena.

— Fersaide, — iš lėto prataria ji. — „Poters Bare“.

— Fersaide, „Poters Bare“, — pakartoju.

Trumpa tyla. Detektyvas Džeimsas baigė rašyti ir stumdo tarp pirštų parkerį.

— Aš tik pasitarsiu su kolega, — jis atsistoja. — Po minutėlės grįšiu.

Vos tik jis išeina iš kambario, Sadi meta į mane niekinamą žvilgsnį.

— Ar tik tiek tesugebėjai? Jis niekada tavimi nepatikės! Tu turėjai man padėti .

— Atsitiktinius žmones apkaltindama žmogžudystė ?

— Nebūk tokia višta, — atsainiai taria Sadi. — Juk nepaminėjai konkrečių vardų. Tiesą sakant, tavo papasakota istorija buvo absoliučiai beviltiška. Nuodai? Pokalbiai pašnibždomis aludėse?

— Tu pamėgintum tą pačią akimirką ką nors sugalvoti! — atsakau gindamasi. — Bet ne čia slypi esmė. Svarbiausia, kad...

— Svarbiausia užlaikyti mano laidotuves. — Staiga ji atsiduria maždaug už dviejų colių nuo manęs; jos akys skvarbios, maldaujančios. — To negali nutikti. Negali leisti, kad taip nutiktų. Dar ne dabar.

— Bet... — mirkčioju nustebusi, nes ji dingsta man iš akių. Dieve, kaip nemalonu; jaučiuosi kaip Alisa Stebuklų šalyje. Bet kurią minutę ji gali pasirodyti po pažasčia laikydama flamingą ir šaukdama „Nukirsti galvą!“

Atsargiai atsilošiu kėdėje kone manydama, kad ir ji gali pradingti, kelis kartus sumirksiu stengdamasi viską apmąstyti. Tačiau viskas per daug siurrealu. Sėdžiu policijos nuovados kabinete, kurpiu istoriją apie žmogžudystę, o man vadovauja neegzistuojanti mergina-vaiduoklis. Man šauna į galvą, jog aš dar nė nepietavau. Gal aš taip jaučiuosi dėl labai sumažėjusio cukraus kiekio kraujyje? Gal aš sergu diabetu, ir šitai — pirmieji ligos simptomai? Atrodo, kad man susimazgė smegenys. Atrodo, kad dabar jau nieko nebegalima paaiškinti sveiku protu. Nėra prasmės mėginti aiškintis, kas čia dedasi. Man telieka plaukti pasroviui.

— Jie ketina tirti įvykį! — Sadi vėl pasirodo ir kalba taip greitai, kad aš vos įstengiu ją suprasti. — Jie mano, kad tu turbūt prasimanai, bet vis tiek imsis tyrimo, jeigu kartais...

— Tikrai? — negaliu patikėti.

— Tasai policininkas kalbėjosi su kitu policininku, — be kvapo aiškina ji. — Aš juos pasekiau. Jis parodė anam užrašus ir pasakė: „Turiu užsirašęs tų slaugos namų pavadinimą.“

— “Tų slaugos namų“? — sunkiai tverdama pykčiu pakartoju.

Sadi nekreipia į mane dėmesio.

— Bet tada jie pradėjo kalbėtis apie kažkokius kitus slaugos namus, kur tikrai buvo įvykdyta žmogžudystė. Labai nemaloniai skamba... Ir vienas policininkas pasakė, kad gal reikėtų dėl visa ko jiems paskambinti, o kitas policininkas sutiko. Taigi viskas gerai.

Gerai?

— Gal tau ir gerai, bet man — ne!

Atsidarius durims Sadi greitai priduria:

— Paklausk policininko, kaip bus su laidotuvėmis. Paklausk jo. Paklausk!

— O man visai nerūpi... — prasižioju, bet greitai nutylu, nes tarpduryje pasirodo detektyvas Džeimsas.

— Lara, paprašysiu, kad konsteblis užrašytų tavo parodymus. Tada nutarsime, ką daryti toliau.

— Oo. Ee... dėkoju. — Matau, kokiu reikšmingu žvilgsniu į mane dėbso Sadi. — O kas nutiks... — sudvejoju. — Kaip bus su... palaikais?

— Kurį laiką palaikai bus saugomi morge. Jeigu nutarsime tyrimą tęsti toliau, kūnas ten bus tol, kol iškviesime koronerį; jis apžiūrės palaikus, kad būtų gauti tikrai patikimi reikiami įkalčiai.

Detektyvas linkteli ir išeina. Užsidarius durims, susmengu kėdėje. Staiga mane pradeda krėsti šiurpas. Aš pramaniau istoriją apie žmogžudystę ir ją papasakojau tikram policininkui. Tai baisiausia, ką iki šiol esu padariusi. Baisiau ir už tą nutikimą, kai būdama aštuonerių suvalgiau pusę dėžutės sausainių ir, užuot pasisakiusi mamai, skardinę su sausainiais paslėpiau sode, už alpinariumo, o paskui žiūrėjau, kaip mama ieško dėžutės virtuvėje.

— Ar supranti, kad aš ką tik pateikiau melagingus parodymus? — klausiu Sadi. — Ar supranti, kad jie galėtų mane suimti ?

— “Jie galėtų mane suimti“, — pašaipiai kartoja Sadi, vėl nutūpusi ant palangės. — Ar anksčiau niekada nebuvai suimta?

— Aišku, kad nebuvau! — šūkteliu išvertusi akis. — O tu buvai?

— Kelis kartus! — lengvabūdiškai sako ji. — Pirmą kartą mane suėmė už tai, kad vieną vakarą šokau kaimo fontane. Buvo labai labai smagu, — ji ima kikenti. — Žinai, turėjome netikrus antrankius; na, jie buvo karnavalinės suknelės aksesuaras, ir kol policininkas mane traukė iš vandens, mano draugė Banti pokštaudama prisirakino jį prie savęs. Jis labai įniršo!

Dabar ją ištiko juoko priepuolis. Dieve, kaip ji mane pykina.

— Neabejoju, kad buvo labai linksma, — perveriu ją grėsmingu žvilgsniu. — Bet asmeniškai aš mieliau nesėsčiau į kalėjimą, kur galima pasigauti kokią nors šlykščią ligą, ačiū.

— Na, tau ir nebūtų reikėję sėsti, jei būtum sugalvojusi geresnę istoriją, — ji liaujasi juoktis. — Dar niekada nesu mačiusi tokios žioplės. Nei tu kalbėjai įtikinamai, nei nuosekliai. Taip mes net tyrimo nepradėsime. Visai neturėsime laiko.

— Laiko kam?

— Laiko surasti mano vėrinį , aišku.

Dunkteliu galva į stalą. Ji niekaip nepasiduoda, ką?

— Klausyk, — pagaliau pratariu kilstelėjusi galvą per colį. — Kodėl tau taip labai reikia to vėrinio? Kodėl būtent to vėrinio? Ar tau jį kas nors padovanojo, ar ką?