Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Aa, taip! — suku apie pirštą telefono laidą. — Na, labai gaila, bet Natalija vis dar... eee... negaluoja.

Šią istoriją „suku“ nuo tada, kai Natalija negrįžo iš Goa. Laimei, pakanka pasakyti „ji buvo Indijoje“, ir visi susikuria savus baisios-kelionėje-pasičiuptos-ligos variantus daugiau nieko neklausinėdami.

— Tačiau mes gerokai pasistūmėjome į priekį, — kalbu toliau. — Tikrai viskas kuo puikiausiai. Renkamės iš ilgo sąrašo, o po ranka turiu labai stiprių kandidatų gyvenimo aprašymus. Galiu jus patikinti, kad ieškosime iš trumpojo aukščiausios klasės specialistų sąrašo. Jie visi kietai protaujantys.

— Gal galėtum paminėti vieną kitą pavardę?

— Iškart dabar negalėčiau, — mano balsas darosi nelygus, nes puolu į paniką. — Susisieksiu su jumis artimiausiu metu. Bet jūs tikrai liksite labai patenkinta!

— Gerai, Lara, — Džaneta yra iš tų moterų, kurios niekada nešvaisto laiko tuštiems pokalbiams. — Na, iki kito karto, kai viskas bus parengta. Gerų dienų Natalijai. Sudie.

Padedu ragelį ir pamatau į save įbestas Keitės akis; mano širdis daužyte daužosi.

— Primink man, kokie galimi „Leonido sporto prekių“ kandidatai?

— Vyrukas, kurio gyvenimo aprašyme yra trejų metų „skylė“, — sako Keitė, — ir tasai keistuolis pleiskanota galva. Ir dar... kleptomanė moteris.

Laukiu, kol Keitė tęs toliau. Bet ji tik vos pastebimai trukteli pečiais, tarsi atsiprašydama.

— Ir viskas ?

— Polas Ričardsas vakar išsibraukė, — sunerimusi sako Keitė. — Jam buvo pasiūlyta vieta kažkokioje amerikiečių kompanijoje. Štai sąrašas, — ji man duoda popieriaus lapą, ir aš spoksau į tris pavardes, apimta begalinės nevilties. Jie visi beviltiški. Tokio sąrašo siųsti negalime.

Dieve, tikrai labai sunku verbuoti personalą. Aš nieko nenutuokiu. Prieš mums įkuriant kompaniją, Natalija visada kalbėdavo apie šį verslą kaip apie labai žavų. Ji pasakodavo apie „medžioklės“ virpulį, „strateginę samdą“, „kvalifikacijos kėlimą“ ir „plekšnojimą per petį“. Mes susitikdavome kas kelias savaites ko nors išgerti, ir ji visada pažerdavo nuostabių istorijų apie savo darbą; tiesiog negalėjau jai nepavydėti. Palyginti su jos darbu, internetinės reklamos kūrimas automobilių gamintojui atrodė išties nuobodus. Be to, sklido gandai, kad mūsų firmoje atleis daug darbuotojų. Taigi, kai Natalija pasiūlė imtis bendro verslo, negalėjau nepasinaudoti tokia proga.

Tiesą sakant, į Nataliją visada žiūrėjau su šiokia tokia pagarbia baime. Ji nuolat buvo tokia rafinuota, pasitikinti. Net ir mokyklos metais ji visada žinojo karščiausias žargono naujienas ir sugebėdavo mus išvilioti į aludes. Ir kai tik įkūrėme savo kompaniją, viskas klostėsi nuostabiai. Ji iškart pasidalijo didžiuma jau sukauptos patirties ir nuolat dirbo naudodamasi anksčiau užmegztais savais ryšiais. Aš rašydavau į mūsų tinklalapį ir tariausi iš jos besimokanti visokių gudrybių. Viskas tekėjo reikiama vaga. Bet tik iki tol, kol ji dingo; tada supratau, kad iš tikrųjų neišmokau jokių gudrybių.

Natalija iki kaklo panirusi į verslo mantras, kurios išrašytos visur — ant visokiausių lapelių, paskleistų ant darbo stalo. Aš nuolat dirsčioju į tuos lapelius kaip į kokios nors senos religijos runas, mėgindama išsiburti, ką dabar turėčiau daryti. Pavyzdžiui, prie kompiuterio ekrano priklijuotas lapelis su užrašu „Didžiausi talentai jau rinkoje“. Šitą pasakymą suprantu; jis reiškia, jog nereikėtų kuistis po praėjusią savaitę iš banko atleistų bankininkų gyvenimo aprašymus ir mėginti jų verbuoti rinkodaros direktorių pareigoms. Reikėtų ieškoti jau dirbančių rinkodaros direktorių.

Bet kaip? O kas, jeigu jie su tavimi nė nesikalbės?

Kelias savaites taip pasidarbavusi pati viena, susikūriau kelias savo mantras, kurios skamba taip: „Didžiausi talentai neatsakinėja į telefono skambučius“; „Didžiausi talentai nepaskambina net ir tada, kai jų sekretorėms palieki tris žinutes“; „Didžiausi talentai nenori pereiti į sporto prekių mažmeną“; „Kai užsimeni apie penkiasdešimties procentų darbdavio nuolaidą teniso raketėms, didžiausi talentai iš tavęs tik pasijuokia“.

Jau milijontąjį kartą išsitraukiu suglamžytą, kava sulaistytą originalų ilgąjį sąrašą ir liūdnai jį peržvelgiu. Vardai ir pavardės blizga lape kaip žvilgantys saldainėliai. Įsidarbinę patys tikriausi talentai. „Vudhauso mažmenos“ rinkodaros direktorius. „Darmauto plastiko“ Europos rinkų vadovas. Juk jie visi negali būti labai laimingi dirbdami savo darbus, ką? Turi būti kas nors, kas norėtų dirbti „Leonido sporto prekių“ kompanijoje. Bet aš jau mėginau susisiekti su visais žmonėmis ir nieko nepešiau. Pakeliu akis ir pamatau neramiai mane stebinčią, ant vienos kojos stovinčią Keitę; kita koja ji apkabinusi blauzdą.

— Mes turime tris savaites tam, kad „Leonido sporto prekėms“ surastume kietai mąstantį, tvirto kumščio rinkodaros direktorių, — beviltiškai mėginu mąstyti pozityviai. Šį sandėrį sumanė Natalija. Natalija ketino įkalbinėti kandidatus-žvaigždes. Natalija išmano, kaip tai padaryti. Aš neišmanau.

Kad ir kaip ten būtų, dabar nėra jokios prasmės apie tai svarstyti.

— Gerai, — pliaukšteliu ranka per stalą. — Paskambinsiu vienam kitam.

— Dar išvirsiu kavos, — Keitė pašoka suskatusi veikti. — Jeigu reikės, liksime čia per naktį.

Myliu Keitę. Ji elgiasi taip, tarsi vaidintų filme apie kokią nors išties veržlią daugianacionalinę kompaniją, nors iš tikrųjų dirba dviem žmonėms, dešimt iš dešimt pėdų biure su priplėkusiu kilimu.

— Atlygis, atlygis, atlygis, — sako ji.

— Snūduriuosi — pralaimėsi, — atsakau.

Ir Keitė įjunko skaityti Natalijos mantras. Dabar jau nesugebame liautis viena kitai jas citavusios. Tik bėda, kad iš tikrųjų tos mantros nepasako, kaip reikia dirbti. O man labiausiai reikia mantros, nurodančios, kaip išsisukti nuo klausimo „Ar galėčiau paklausti, kuo čia aš dėtas?“

Pasisuku su kėde prie Natalijos stalo, kad pasiekčiau visus „Leonido sporto prekių“ kompanijos dokumentus. Jos stalčiuje gulintis kartoninis segtuvas iširęs; tyliai keiksnodama surenku pasklidusius popierius ir juos išsiimu. Paskui staiga stabteliu pamačiusi seną lipnųjį lapelį, kažkaip prilipusį man prie rankos. Niekada anksčiau nebuvau jo mačiusi. „Džeimsas Jeitsas; mobilus“ — užrašyta išblukusiu rožiniu flomasteriu. Ir dar užrašytas numeris.

Džeimso Jeitso mobiliojo telefono numeris. Negaliu patikėti! Jis — Feltono alaus daryklų rinkodaros vadovas! Jis — ilgajame sąraše! Jis būtų nepaprastai gerai! Kai tik pamėgindavau prisiskambinti į jo kontorą, man sakydavo, kad jis užsienyje. Bet kad ir kur jis būtų, mobilųjį vis tiek bus pasiėmęs, tiesa? Drebėdama iš jaudulio prisistumiu kėdę prie savo stalo ir renku numerį.

— Džeimsas Jeitsas, — ryšys nėra labai geras, traška braška, bet vis dėlto jį girdžiu.

— Sveiki, — pratariu mėgindama kalbėti kiek įmanoma labiau pasitikinčiu tonu. — Jums skambina Lara Lington. Ar dabar galite kalbėti? — būtent taip visada pokalbį pradeda Natalija; esu girdėjusi.

— Kas čia? — jo balsas įtarus. — Ar sakėte, kad jūs iš Lingtono kompanijos?

Mintyse atsidustu.

— Ne, esu iš L&N personalo verbuotojų kompanijos ir skambinu norėdama paklausti, ar jūsų nedomintų nauja darbo vieta — vadovavimas rinkodaros specialistams vienoje dinamiškoje, nuolat augančioje prekybos kompanijoje. Proga išties labai gera, todėl, jeigu norėtumėte apie tai pasikalbėti dalykiškų pietų metu jūsų pasirinktame restorane... — jeigu neįkvėpsiu, numirsiu; taigi nutylu gurkšniui oro.