Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Taip! — pajuntu užplūdusį palengvėjimą. — Tiesa. Aš viršininkė. Taigi ir sakau, kad... Pirmiausia viską apgalvosiu.

Mėgindama atrodyti taip, tarsi rengčiausi lemiamam žingsniui, o ne tempčiau laiką, pastumiu telefoną ir imu sklaidyti paštą. Sąskaita už popierių. Pasiūlymas išsiųsti visus mano kompanijos darbuotojus kolegiškus santykius stiprinančion kelionėn į Aspeną. Krūvelės apačioje — žurnalas Verslo žmonės , leidinys apie verslo pasaulio įžymybes. Atverčiu žurnalą ir sklaidau puslapius mėgindama surasti ką nors, kas galėtų būti nepakartojamas „Leonido sporto prekių“ rinkodaros direktorius.

Personalo verbuotojui gyvybiškai svarbu skaityti Verslo žmones. Čia galima rasti begales veržlių, kone tobulai atrodančių „veikėjų“ nuotraukų; šie žmonės turi didžiulius biurus, kur yra labai daug vietos paltams pakabinti. Dieve, kaip spaudžia širdį. Žvilgsniu keliaudama nuo vieno ambicingo talento prie kito pajuntu, kaip nuotaika vis prastėja ir prastėja. Kuo aš kitokia? Kalbu tik viena kalba. Manęs nekvietė pirmininkauti joks tarptautinis komitetas. Neturiu dalykiškiems drabužiams skirtos spintos, kurioje kabotų „Dolce&Gabanna“ kostiumėliai su kelnėmis ir prie jų priderinti įmantrūs „Paul Smith“ marškiniai.

Liūdnai užverčiu žurnalą ir atsilošusi kėdėje įsispoksau į patamsėjusias lubas. Kaip jiems visiems taip pavyksta? Mano dėdei Bilui, visiems kitiems, esantiems šiame žurnale... Jie nutaria pradėti verslą ir akimirksniu sulaukia sėkmės; viskas atrodo taip lengva ir paprasta...

— Taip... taip... — Staiga pamatau, jog Keitė mosuoja rankomis, lyg siųsdama specialius signalus vėliavėlėmis. Geriau įsižiūrėjusi pamatau, kad jai kalbant telefonu skruostai vis labiau rausta iš jaudulio. — Neabejoju, kad Lara ras jums vietos darbotvarkėje, tik gal galėtumėte minutėlę palaukti...

Ji paspaudžia telefono mygtuką ir sucypia.

— Skambina Klaivas Hokstonas!.. tas pats, kuris sakė, jog „Leonido sporto prekės“ jo nedomina, — priduria Keitė išvydusi nieko nesakantį mano žvilgsnį. — Na, tasai regbio žaidėjas. Taip, taigi čia tas pats! Jis nori kartu papietauti ir pasikalbėti!

— O, Dieve, jis! — mano nuotaika vėl šauna aukštyn. Klaivas Hokstonas — Arberio parduotuvių rinkodaros direktorius; anksčiau jis žaidė regbį už Donkasterį. Geresnio žmogaus „Leonido sporto prekėms“ nė nerasi, bet kai pirmą kartą į jį kreipiausi, jis sakė nenorįs eiti niekur kitur. Negaliu patikėti, kad jis paskambino!

— Mokėk pakalbėti! — nekantriai sušnabždu. — Suvaidink, kad esu labai užimta kalbėdamasi su kitais kandidatais.

Keitė įnirtingai linksi galva.

— Tuoj patikrinsiu... — sako ji palinkusi prie telefono. — Laros darbotvarkė šiandien perpildyta, bet vis dėlto pažiūrėsiu, ką galiu padaryti... Aa! Vaje, kaip jums pasisekė! Netikėtai atsirado vienas „langas“! Ar norėtumėte iškart pasakyti restorano pavadinimą?

Ji plačiai man nusišypso, o aš jai parašau aukščiausią balą. Klaivas Hokstonas yra pačių geriausiųjų sąraše! Jis kietai mąstantis ir sumaniai lošiantis! Jis neabejotinai pranašesnis už keistuolį ir kleptomanę. Tiesą sakant, jeigu mums pavyks jį nučiupti, aš išbrauksiu iš sąrašo kleptomanę; nuspręsta. O tasai keistuolis nėra jau toks blogas, jeigu tik galėtume panaikinti pleiskanas...

— Viskas sutarta! — padeda ragelį Keitė. — Šiandieną pietauji pirmą valandą.

— Nuostabu! Kur?

— Na, štai čia ir yra tasai vienintelis kabliukas, — Keitė dvejoja. — Paprašiau jo pasirinkti restoraną. Ir jis pasirinko... — ji nutyla.

— Kurį? — man ima neramiai daužytis širdis. — Tik jau ne „Gordoną Ramzį“. Tik jau ne tą snobų irštvą Klaridže.

Keitė susiraukia.

— Blogiau. Restoranas „Lailis“.

Man sutraukia skrandį.

— Turbūt juokauji.

„Lailio“ restoranas buvo atidarytas maždaug prieš dvejus metus ir iškart pelnė „brangiausio restorano Europoje“ vardą. Restorane yra didžiulis omarų akvariumas, fontanas, ten lankosi būriai garsenybių. Aš, savaime suprantama, niekada nesu ten buvusi. Tik skaičiau apie tai Evening Standard.

Mums niekada niekada niekada nereikėjo jam leisti rinktis restorano. Tai aš turėjau pasirinkti. Būčiau pasirinkusi „Makaronų dubenį“ čia pat, už kampo, kur galima nusipirkti kompleksinius pietus už 12 svarų ir 95 pensus, įskaičiuojant ir vyno taurę. Net nedrįstu pagalvoti, kiek galėtų kainuoti pietūs dviem „Lailio“ restorane.

— Mums nepavyks ten patekti! — pratariu staiga pajutusi palengvėjimą. — Restoranas bus perpildytas.

— Jis sakė, kad galės rezervuoti staliuką. Pažįsta kelis žmones. Rezervuos tavo vardu.

— Prakeikimas.

Keitė sunerimusi kandžioja nykščio nagą.

— Kiek pinigų yra klientų pramogoms skirtame fonde?

— Maždaug penkiasdešimt svarų, — atsakau apimta nevilties. — Mes bankrutavę. Turėsiu naudotis asmenine kreditine kortele.

— Na, bet aukotis verta, — ryžtingai sako Keitė. — Juk tai investicija. Turi atrodyti kaip verslininkė galiūnė. Jeigu žmonės pamatys tave pietaujančią „Lailio“ restorane, jie pamanys: „Ohoho, turbūt Larai Lington labai gerai sekasi, jeigu ji išgali čia vestis klientus!“

— Bet aš neišgaliu!. — suaimanuoju. — Gal galėtume jam paskambinti ir pietus pakeisti į puodelį kavos?

Taip sakydama nutuokiu, kaip prastai viskas atrodytų. Jeigu jis nori pietų, vadinasi, turiu pavaišinti jį pietumis. Jeigu jis nori eiti į „Lailio“ restoraną, vadinasi, turime eiti į „Lailio“ restoraną.

— Gal ten ir nebus taip brangu, kaip mes manome, — viltingai sako Keitė. — Na, juk visuose laikraščiuose rašoma, kokia prasta ekonominė situacija, tiesa? Gal jie numušė kainas. O gal turi kokių nors specialių pasiūlymų.

— Teisybė. Gal jis neužsisakys labai daug, — priduriu staiga pajutusi įkvėpimą. — Na, jis juk sportiškas. Neturėtų būti ėdrus.

— Aišku, kad neturėtų, — pritaria Keitė. — Jis tik suvalgys nedidelį sašimį, atsigers vandens ir išsinešdins. Jis tikrai daugiau nieko negers. Niekas negeria stipresnių gėrimų per pietus.

Dabar į viską imu žiūrėti pozityviau. Keitė teisi. Šiais laikais per verslo pietus niekas negeria. Be to, galime apsiriboti dviem patiekalais. Arba net vienu. Užkandis ir puodelis skanios kavos. Ir kas gi čia bloga?

Kad ir kaip ten būtų, kad ir ką valgytume, neturėtų kainuoti taip labai daug.

O, Dieve, turbūt nualpsiu.

Tik, štai, negaliu, nes Klaivas Hokstonas ką tik manęs paprašė dar kartą priminti, kokio pobūdžio darbas jam siūlomas.

Sėdžiu ant permatomos kėdės, prie balta staltiese užtiesto stalo. Pažvelgusi į dešinę matau garsųjį akvariumą su milžiniškais omarais ir akmenėlius apkibusiais įvairiausiais vėžiagyviais, kuriuos kartkartėmis tinkleliu pamaišo ir po kelis iškabina ant kopėtėlių stovintis žmogus. Kairėje — narvas su egzotiškais paukščiais, kurių cypsėjimas susilieja su vidury salės trykštančio fontano šnarėjimu.

— Na, — mano balsas ganėtinai tylus, — kaip žinote, „Leonido sporto prekės“ ką tik atidarė parduotuvių tinklą Olandijoje...

Kalbu „įjungusi autopilotą“. Mano akys laksto po valgiaraštį, atspaustą ant organinio stiklo plokštelės. Kai tik pamatau kokio nors patiekalo kainą, pajuntu ūžtelėjančią siaubo bangą.

Marinuotos lašišos origamis — 34 svarai.

Ir čia tik užkandis. Užkandis.

Pustuzinis austrių — 46 svarai.