Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Ir jokių ypatingų pasiūlymų. Sunkiais laikais čia nė nekvepia. Pietaujantieji aplink mane kuo linksmiausiai valgo ir geria, tarsi viskas būtų absoliučiai normalu. Ar jie visi mėgina kam nors apdumti akis? Gal giliai širdyje jie visi šiurpsta? Jeigu atsistočiau ant kėdės ir sušukčiau „Čia per brangu! Daugiau nebeužsisakinėsiu!“, ar išprovokuočiau masinius išėjimus?

— Valdyba, savaime suprantama, nori naujo rinkodaros direktoriaus, galinčio vadovauti plėtrai... — nė nenutuokiu, ką vapalioju. Psichologiškai rengiuosi pažvelgti į pagrindinių patiekalų kainas.

Anties filė su trijų rūšių apelsinų užpilu — 59 svarai.

Man vėl sutraukia skrandį. Ir toliau mintyse dedu skaičius, gaudama trijų šimtų sumą; man darosi bloga.

— Gal mineralinio vandens? — prie stalelio prieina padavėjas ir mums abiem paduoda po melsvą organinio stiklo plokštelę. — Čia mūsų mineralinio vandens meniu. Jeigu norėtumėte gazuoto — visai malonus „Chetwyn Glen“, — priduria jis. — Vanduo prasisunkęs pro vulkaninės kilmės uolienas ir yra lengvai šarminis.

— Aa, — prisiverčiu mandagiai palinksėti, o padavėjas nė nemirktelėjęs atremia mano žvilgsnį. Aišku, dabar jie visi grįš į virtuvę ir ramstydami sienas prunkš nesitverdami juoku: „Ji sumokėjo penkiolika svarų! Už vandenį!“

— O aš norėčiau „Pellegrino“, — trukteli pečiais Klaivas. Jis — penktą dešimtį pradėjęs jau žilstelėjęs vyriškis išsprogusiomis akimis, su ūsais; mums susėdus, jis dar nė karto nenusišypsojo.

— Vadinasi, po butelį abiejų rūšių? — klausia padavėjas.

Neee! Tik jau ne du akivaizdžiai per brangaus vandens buteliai...

— Na, ko norėtumėte užvalgyti, Klaivai? — šypsausi. — Jeigu skubate, galėtume iškart užsisakyti pagrindinius patiekalus...

— Neskubu, — Klaivas įtariai į mane pažvelgia. — O jūs?

— Ne, žinoma, — skubiai traukiuosi. — Tikrai niekur neskubu! — kilniaširdiškai mosteliu ranka. — Užsisakykite, ko tik norite.

Tik ne austrių. Prašau, prašau, prašau, ne austrių...

— Na, iš pradžių austrių, — susimąstęs sako jis. — Ir niekaip negaliu apsispręsti — ar omaras, ar rizotas su kiauliena.

Atsargiai perbėgu akimis valgiaraštį. Omaras — devyniasdešimt svarų; rizotas — tik keturiasdešimt penki.

— Sunku pasirinkti, — mėginu kalbėti nerūpestingu tonu. — Žinote, visada labai mėgau rizotą.

Tyla; suraukęs antakius, Klaivas vėl skaito meniu.

— Man patinka italų virtuvė, — įsiterpiu nerūpestingai nusijuokdama. — Galiu lažintis, kad rizotas su kiauliena — labai skanu. Bet renkatės jūs, Klaivai!

— Jeigu negalite apsispręsti, — paslaugiai įsiterpia padavėjas, — galėčiau atnešti ir omarą, ir mažesnę porciją rizoto.

Ką jis galėtų? Ką galėtų? Beje, kas jo prašė kištis?

— Puiki mintis! — mano balsas dviem tonais aukštesnis, nei turėtų būti. — Du pagrindiniai patiekalai! Kodėl gi ne?

Jaučiu įsmeigtą pašaipų padavėjo žvilgsnį ir akimirksniu suprantu, kad jis skaito mano mintis. Jis žino, jog aš be skatiko kišenėje.

— O jums, ponia?

— Taip. Tuojau, — suraukusi kaktą vedu pirštu per valgiaraštį. — Tiesą sakant... šįryt suvalgiau labai sočius pusryčius. Todėl norėčiau tik Cezario salotų. Užkandžių nereikia.

— Cezario salotos, užkandžių nereikia, — padavėjas abejingai linkteli.

— Ar gersite tik vandenį, Klaivai? — desperatiškai mėginu paslėpti balse skambančią viltingą užuominą. — Ar vyną...

Man pašiurpsta nugara vien nuo minties apie vyno meniu.

— Peržvelkime meniu, — sužimba Klaivo akys.

— Gal iš pradžių norėtumėte aukščiausios klasės išlaikyto šampano? — mandagiai šypsodamasis klausia padavėjas.

Jis negalėjo pasiūlyti tiesiog šampano. Jis turėjo pasiūlyti išlaikyto šampano. Šis padavėjas — tikras sadistas.

— Gal ir įtikinote! — niauriai sukikena Klaivas, o aš kažkaip prisiverčiu jam pritarti.

Pagaliau padavėjas dingsta, prieš tai mums abiem įpylęs po milijardus kainuojančią taurę išlaikyto šampano. Jaučiuosi kiek apsvaigusi. Už šiuos pietus man teks mokėti visą likusį gyvenimą. Bet rezultatas bus vertas pastangų. Privalau tuo tikėti.

— Taigi! — džiugiai pratariu keldama taurę. — Už darbą! Aš taip džiaugiuosi, kad persigalvojote, Klaivai.

— Nepersigalvojau, — sako jis vienu mauku nugurgdamas pusę taurės šampano.

Spoksau į jį visai netekusi jėgų. Ar aš kraustausi iš proto? Gal Keitė blogai suprato, ką jis sakė?

— Bet aš maniau...

— Tik galbūt, — jis atsilaužia duoninės bandelės. — Šiuo metu nesu patenkintas savo darbu ir svarstau galimybę pereiti kitur. Tačiau darbas „Leonido sporto prekėse“ irgi turi trūkumų. Na, įtikinkit mane.

Akimirką jaučiuosi per daug prislėgta ir išsigandusi, kad atsakyčiau. Šiam žmogui išleisiu sumą, už kurią galima įsigyti nedidelį automobilį, nors gali būti, kad šis darbas jam visai neįdomus. Gurkšteliu vandens, paskui pakeliu akis prisiversdama nutaisyti profesionaliausią šypsenėlę. Galiu pabūti Natalija. Galiu jį įtikinti.

— Klaivai, jūs nesate patenkintas dabartinėmis pareigomis. Tokiam žmogui kaip jūs, turinčiam tiek daug talentų, susiklosčiusi situacija prilygsta nusikaltimui. Tik pamanykite! Turėtumėte dirbti ten, kur jus vertintų ir brangintų.

Nutylu; galingai daužosi mano širdis. Jis įdėmiai klausosi. Jis net neužsitepė ant bandelės sviesto. Kolei kas viskas gerai.

— Mano manymu, darbas „Leonido sporto prekėse“ jums būtų puikus žingsnis karjeros laiptais. Jūs — buvęs sportininkas, o ši kompanija prekiauja sporto prekėmis. Jums patinka žaisti golfą, o „Leonido sporto prekės“ turi pačios įvairiausios golfo įrangos.

Klaivas kilsteli antakius.

— Kad ir kaip ten būtų, jūs gerai išstudijavote mano biografiją.

— Man įdomu žmonės, — nuoširdžiai atsakau. — Žinodama jūsų biografiją galiu pasakyti, kad šiuo metu jums labiausiai reikia būtent „Leonido sporto prekių“. Tai fantastiška, unikali proga...

— Ar šis vyras — tavo meilužis? — mane pertraukia pažįstamas, kapota tartimi kalbantis balsas, ir aš pašoku. Nuskambėjo kaip...

Ne. Nebūk kvaila.

Giliai įkvepiu ir varau toliau.

— Kaip sakiau, tai fantastiška galimybė siekti karjeros kitu lygmeniu. Net neabejoju, kad galėtume suderėti jums labai palankias sąlygas...

— Klausiau, ar šitas vyras — tavo meilužis? — balsas skamba primygtiniau; nesusilaikau ir pasuku galvą.

Ne. To negali būti. Ji grįžo. Tai Sadi, nutūpusi ant netoliese stovinčio vežimėlio su sūriais.

Dabar ji jau ne su žalia suknele, o su švelniai rožine, pažemintu juosmeniu, užsimetusi prie suknelės derantį paltuką. Ant galvos ji užsirišusi juodą juostelę, ant vieno riešo užsikabinusi nedidelį pilko šilko rankinuką su karoliukų dirželiu. Kitą ranką ji uždėjusi ant stiklinio sūrių indo gaubto; tiesa, pirštų galiukai perėję kiaurai gaubtą. Staiga Sadi šitai pastebi ir greitai ištraukia pirštus, o paskui atsargiai padeda juos ant stiklo.

— Jis nėra baisiai gražus, ką? Noriu šampano, — įsakmiai priduria ji, akimis ganydama mano taurę.

Nekreipk į ją dėmesio. Tai haliucinacija. Viskas tik tavo galvoje.

— Lara? Ar gerai jaučiatės?

— Atleiskite, Klaivai! — greitai atsigręžiu. — Tiesiog mane išblaškė. Na... vežimėlis su sūriais! Jie atrodo tokie skanūs!

O, Dieve. Klaivas neatrodo patenkintas. Turiu kuo greičiau viską grąžinti į senas vėžes.