Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Sadi, — galiausiai atsikvepiu iš visų plaučių. — Jeigu rasiu tavo vėrinį, ar išeisi ir paliksi mane ramybėje?

— Taip.

— Tikrai?

— Taip, — jos akys sušvinta.

Susineriu rankas ir nutaisau griežtą žvilgsnį.

— Jeigu kiek įmanydama ieškosiu tavo vėrinio, bet nerasiu, nes jis buvo pamestas prieš milijardą metų, arba, kas labiausiai tikėtina, apskritai nė neegzistavo, ar vis tiek išeisi?

Pauzė. Sadi paniurusi.

— Jis egzistavo , — sako ji.

— Ar išeisi? — neatlyžtu. — Nes nesirengiu praleisti visos vasaros leidusis į kažkokią absurdišką lobių medžioklę.

Kelias akimirkas Sadi piktai žiūri į mane akivaizdžiai mėgindama sugalvoti kokią nors įžeidžiamą repliką. Bet jai nepavyksta.

— Labai gerai, — galiausiai prataria ji.

— Puiku. Sutarėm, — pakeliu šampano taurę. — Už tai, kad rastume tavo vėrinį.

— Tada pirmyn! Pradėk ieškoti! — ji nekantraudama apsidairo, tarsi mums reikėtų pradėti ieškoti dabar pat, šiame restorane.

— Negalime ieškoti bet kaip, nesusiplanavusios! Turime atrasti sistemą. — Kišu ranką į rankinę, išsitraukiu vėrinio piešinį ir jį išlankstau. — Gerai. Pamąstyk. Kada paskutinį kartą buvai jį užsisegusi?

Penktas skyrius

Fersaido slaugos namai stūkso lapais nukloto vietinės reikšmės kelio gale; tai raudonų plytų namas su dviem fasadais; kiekvienas langas papuoštas užuolaidėlėmis. Apžiūrinėju namą iš kitos kelio pusės, paskui atsigręžiu į Sadi, kuri sekė paskui mane tylėdama nuo pat Poters Baro stoties. Ji atvažiavo kartu su manimi traukiniu, bet aš jos beveik nemačiau — ji visą laiką šmirinėjo po vagoną apžiūrinėdama žmones, tai nusileisdama į pirmą traukinio aukštą, tai vėl pakildama į antrą.

— Vadinasi, tu čia gyvenai, — pratariu nesėkmingai mėgindama kalbėti gyvai. — Tikrai gražu! Nuostabus... sodas, — mosteliu poros nusususių krūmų pusėn.

Sadi neatsiliepia. Pakeliu akis ir blyškiame jos veide pamatau įtampą. Jai turėtų būti keista čia sugrįžti. Įdomu, ar gerai ji viską prisimena.

— Beje, klausyk, kiek tau metų? — smalsauju užklupta vienos minties. — Na, žinau, kad iš tikrųjų tau šimtas penkeri. Bet dabar... kai tu čia, — mosteliu ranka žvelgdama į Sadi.

Išgirdusi mano klausimą Sadi atrodo sutrikusi. Ji apžiūrinėja rankas, nužvelgia suknelę, susimąsčiusi patrina tarp pirštų drabužio audinį.

— Dvidešimt treji, — pagaliau sako ji. — Taip, manau, jog man dvidešimt treji.

Mintyse suskaičiuoju. Ji mirė šimto penkerių. O tai reikštų...

— Dvidešimt trejų buvai 1927-aisiais.

— Teisingai! — staiga jos veidas atgyja. — Mano gimtadienio proga surengėme pižamų vakarėlį. Visą vakarą gėrėme putojančius džino kokteilius ir šokome, kol pradėjo čiulbėti paukščiai... Oi, kaip man trūksta pižamų vakarėlių, — ji apglėbia save abiem rankom. — O tu ar dažnai rengi pižamų vakarėlius?

Ar vienos nakties pasisėdėjimas — jau pižamų vakarėlis?

— Gerai nežinau, ar dabartiniai pižamų vakarėliai panašūs į anuos... — nutylu pamačiusi, jog pro viršutinio aukšto langą į mane žvelgia moters veidas. — Pakaks. Eime.

Greitai pereinu kelią ir žingsniuoju taku link plačių lauko durų; spaudžiu skambutį.

— Sveiki? — rikteliu į aparato groteles. — Ne, deja, nebuvau susitarusi.

Pasigirsta spynoje sukamas raktas, durys prasiveria. Man plačiai šypsosi mėlyna slaugės uniforma vilkinti moteris. Ji atrodo kiek daugiau nei dvidešimties, plaukus susisukusi į mazgelį, apvalaus blyškaus veido.

— Gal galėčiau kuo nors padėti?

— Taip. Esu Lara ir čia atvykau dėl... buvusios jūsų gyventojos, — pažvelgiu į Sadi.

Jos nebėra.

Greitai permetu akimis visą sodelį, bet ji kažkur dingo. Prakeikimas. Ji paliko mane bėdoje.

— Dėl buvusios gyventojos? — primena man slaugė.

— Oi. Eee... Sadi Lankaster?

— Sadi! — jos išraiška sušvelnėja. — Užeikite! Aš Džine, vyresnioji slaugė.

Nuseku paskui ją į linoleumu išklotą koridorių, atsiduodantį bičių vašku ir dezinfekuojamomis medžiagomis. Visur ramu, tik gurgžda į grindis besitrinantys guminiai slaugės batų padai ir kažkur toli girdisi iš televizoriaus sklindantys garsai. Dirstelėjusi pro duris pamatau kėdėse sėdinčias dvi senas ponias; joms ant kelių užmestos nertos antklodės.

Tiesą sakant, niekada neturėjau pažįstamų senų žmonių. Na, tokių tikrai tikrai senų.

— Sveiki! — nervingai pamojuoju vienai žilaplaukei poniai, tai, kuri sėdi arčiau, ir jos veidą akimirksniu iškreipia kančia.

Šūdas.

— Atleiskite! — tyliai sakau. — Nenorėjau... ee...

Prie žilaplaukės ponios prieina slaugė; pajutusi šiokį tokį palengvėjimą, nuskubu paskui Džinę vildamasi, kad ji nieko nepastebėjo.

— Ar jūs — giminaitė? — klausia ji lydėdama mane į nedidelį priimamąjį.

— Esu Sadi antros eilės dukterėčia.

— Puiku! — sako slaugė įjungdama virdulį. — Gal puodelį arbatos? Tiesą sakant, laukėme, kol kas nors paskambins. Niekas nepaėmė jos daiktų.

— Todėl ir atvažiavau, — dvejoju mėgindama suimti save į rankas. — Ieškau vėrinio, kuris, kiek žinau, kažkada priklausė Sadi. Stiklo karoliukų vėrinys, puoštas laumžirgiu, inkrustuotu netikrais deimantais, — šypsausi tarsi teisindamasi. — Suprantu, jog jums kyla abejonių, esu tikra, kad jūs net ne...

— Žinau apie tą vėrinį, — linkteli Džine.

— Žinote? — kvailai spoksau. — Jūs norite pasakyti... kad jis egzistuoja?

— Ji turėjo keletą mielų daiktelių, — šypsosi Džine. — Tačiau tas vėrinys jai patiko labiausiai. Ji nuolat juo puošdavosi.

— Taip! — nuryju gerklėje įstrigusį gumulą, mėgindama išlikti rami. — Gal galėčiau jį pamatyti?

— Vėrinys bus jos dėžutėje, — linkteli Džine. — Tik gal galėčiau iš pradžių jūsų paprašyti užpildyti vieną dokumentą? Ar turite tapatybės kortelę?

— Žinoma, — besidaužančia širdimi rausiuosi po rankinę. Negaliu patikėti. Buvo taip paprasta!

Pildydama dokumentą nuolat dairausi ieškodama Sadi, bet jos niekur nesimato. Kur ji dingo? Ji praleidžia tokią svarbią akimirką!

— Štai, — stumteliu dokumentą Džinei. — Ar galėčiau tą vėrinį paimti? Aš kone artimiausia jos giminaitė...

— Teisininkai sakė, kad artimiausi giminės nesidomėjo asmeniniais jos daiktais, — sako Džine. — Ji turėjo sūnėnų, tiesa? Niekada jų nematėme.

— Ai, — nuraustu. — Mano tėtis ir dėdė.

— Laikėme tuos daiktus, jeigu kartais jie persigalvotų... — Džine pastumia dvivėres duris. — Bet nemanau, kad negalėčiau visko atiduoti jums, — ji trukteli pečiais. — Atvirai kalbant, tų daiktų nedaug. Na, jeigu neskaičiuosime kelių papuošalų... — Ji sustoja ir mosteli ranka, rodydama pakabintą nuotrauką. — Štai ji! Štai mūsų Sadi.

Matau tą pačią susiraukšlėjusią ponią iš kitos nuotraukos. Ji įsisupusi į rožinį nėriniuotą šalį, baltuose cukraus vatos plaukuose įrištas kaspinas. Žvelgdama į nuotrauką galugerklyje pajuntu kylantį gumulą. Niekaip negaliu susieti šio menkučio, seno, susiraukšlėjusio veido su išdidžiu, elegantišku Sadi profiliu.

— Tada ji šventė šimtas penktąjį gimtadienį, — Džine rodo į kitą nuotrauką. — Žinote, ji — pati seniausia mūsų gyventoja, senesnės niekada nebuvo! Ji gaudavo telegramas iš karalienės!

Šioje nuotraukoje priešais Sadi padėtas gimtadienio tortas, o aplink susispietusios plačiai besišypsančios slaugės su arbatos puodeliais, pasipuošusios gimtadienio kepuraitėmis. Žvelgdama į jas pajuntu atsėlinančią gėdą. Kaip nutiko, kad mūsų ten nebuvo? Kaip nutiko, kad šalia jos nebuvo nei manęs, nei mamos, nei tėtės, nei kieno nors kito?