Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Čarlzas Rysas, — perskaitau, kone per visą puslapį gražiomis, didelėmis raidėmis rašydama „Lara Lington“, kad ne taip matytųsi tuščias sklypas. — Kas tasai Čarlzas Rysas?

— Kas žino? — gūžteli pečiais Džine.

Čarlzas Rysas. Suintriguota žvelgiu į pavardę. Gal jis buvo brangiausias Sadi vaikystės draugas? Arba mylimasis. O, Dieve, taip. Gal jis — malonus senukas su lazdele, atėjęs dar kartą palaikyti savo brangiosios Sadi už rankos. O dabar jis net nežino, kad ji mirė, ir nebuvo pakviestas į laidotuves...

Mes tikrai niekam tikusi šeima.

— Ar tas Čarlzas Rysas paliko kokią nors informaciją apie save? — pakeliu akis. — Ar jis buvo labai senas?

— Nežinau. Bet galiu paklausinėti... — ji paima iš manęs knygą; perskaičiusi mano pavardę Džine nušvinta. — Lington! Ar esate kaip nors susijusi su „Lingtono kava“?

O, Dieve... Šiandieną tikrai to neištverčiau...

— Ne, — nusišypsau puse lūpų. — Paprastas sutapimas.

— Na, man buvo tikrai labai malonu susipažinti su Sadi antros eilės dukterėčia. — Mums priėjus prie durų, Džine bičiuliškai mane apkabina. — Žinote, Lara, man atrodo, kad jūs net šiek tiek į ją panaši. Jūs abi esate panašios dvasios. Ir dar jaučiu tokį patį gerumą.

Kuo slaugė man malonesnė, tuo šlykščiau jaučiuosi. Nesu gera. Na, tik pažvelkite į mane. Aš net nė karto neaplankiau savo tetos. Nedalyvauju labdaros renginiuose. Na, taip, kartais nuperku Big Issue 5, bet tik tada, kai nelaikau puodelio su kapucino kava ir kai nereikia labai ilgai raustis po rankinę ieškant piniginės...

— Džine, — jai mosteli raudonplaukė slaugė. — Ar galėčiau persimesti žodeliu?

Ji nusitempia Džinę į šalį ir kažką tyliai jai murma. Išgirstu pavienius žodžius “...keista... policija“.

Policija ? — nustebusi Džine išverčia akis.

— ... nežinau... numeris... š

Džine paima popieriaus skiautę, paskui atsigręžusi dar kartą man nusišypso. Išspaudžiu šiokį tokį šypsnį; mane paralyžiuoja siaubas.

Policija. Visai pamiršau policiją.

Aš jiems pasakiau, kad Sadi slaugos namuose nužudė ten dirbantys žmonės. Šios mielos, kone šventos slaugutės. Kodėl taip pasakiau? Ką sau maniau ?

Ir dėl visko kalta Sadi. Ne, ne ji. Tai aš kalta. Turėjau laikyti užčiauptą srėbtuvę.

— Lara? — į mane žiūri išsigandusi Džine. — Ar gerai jaučiatės?

Ji tuoj bus apkaltinta žmogžudyste, bet apie tai dar nenutuokia. Ir dėl visko kalta aš. Aš sužlugdysiu jų visų karjerą, slaugos namai bus uždaryti ir užkalti, o visi tie senukai neturės kur dėtis...

— Lara?

— Viskas gerai, — galiausiai prastenu gergždžiančiu balsu. — Gerai. Bet dabar turiu eiti, — linkstančiomis kojomis atatupsta žengiu pro duris. — Labai ačiū. Iki.

Palaukiu, kol pereisiu taką, kol saugiai pasieksiu šaligatvį, tada išsitraukiu mobilųjį telefoną ir kone dusdama iš panikos greitai surenku detektyvo Džeimso numerį. Man tikrai nereikėjo kitų apkaltinti žmogžudyste. Daugiau niekada niekada taip nedarysiu. Aš dėl visko prisipažinsiu, suplėšysiu užrašytus parodymus...

— Detektyvo Džeimso biuras, — mano mintis nutraukia tarškus moters balsas.

— Oi, sveiki, — mėginu kalbėti ramiai. — Skambina Lara Lington. Gal galėčiau pasikalbėti su detektyvu Džeimsu arba konsteble Deivis?

— Deja, jie abu išvykę pagal iškvietimus. Gal galėčiau jiems ką nors perduoti? Jeigu labai svarbu...

— Taip, labai labai svarbu. Reikalas susijęs su žmogžudyste. Gal galėtumėte pasakyti detektyvui Džeimsui, kad aš... aš... susivokiau.

— Susivokėte, — aidu atsiliepia moteris, turbūt viską užsirašinėdama.

— Taip. Dėl savo pareiškimo. Susivokimas, sakyčiau, esminis.

— Man atrodo, kad jums būtų geriau asmeniškai pasikalbėti su detektyvu Džeimsu...

— Ne! Negaliu laukti! Turite jam pasakyti, kad slaugės nenužudė mano antros eilės tetos. Jos visai nieko nepadarė. Jos nuostabios, ir įvyko baisi klaida, ir... na... iš tikrųjų...

Jau mėginu save perlaužti ir sukandusi dantis prisipažinti, kad viską išgalvojau, bet staiga mane sulaiko baisi mintis. Negaliu prisipažinti. Negaliu pasakyti, jog viską pramaniau. Iškart bus tęsiamos laidotuvės. Prisimenu laidotuvių biure skardenusį piktą Sadi riksmą ir pajuntu didžiulį nerimą, perbėgusį šiurpu. Negaliu leisti, kad taip nutiktų. Tiesiog negaliu.

— Klausau? — kantriai mane paragina moteris.

— Aš... eee... tiesą sakant...

Mano mintys vartosi kūliais; mėginu rasti sprendimą, leidžiantį man būti sąžiningai ir kartu laimėti laiko Sadi. Bet niekaip nerandu. Tokio sprendimo nėra. O tai moteriai greitai nusibos laukti, ji padės ragelį... turiu ką nors pasakyti...

Turiu kuo nors patraukti jų dėmesį. Nors trumpam. Kol rasiu vėrinį.

— Ten buvo kai kas kita, — lepteliu. — Vyriškis. Tai jį girdėjau kalbantį aludėje. Kažkaip susipainiojau. Jis buvo su ožiška barzdele, supinta į kasytę, — priduriu lyg šiaip sau. — Ir dar su randu ant skruosto. Dabar jau aiškiai prisimenu.

Jie niekada neras žmogaus su į kasytę supinta ožio barzdele ir randu ant skruosto. Mes saugios. Kolei kas.

— Žmogus su supinta barzdele... — pakartoja moteris, skubėdama viską užsirašyti.

— Ir randu.

— Atleiskite, o kuo tas žmogus įtariamas?

— Mano antros eilės tetos nužudymu! Aš pateikiau pareiškimą, bet jis klaidinantis. Taigi, jeigu jūs galėtumėte jį anuliuoti...

Ilgoka pauzė, paskui moteris prataria:

— Mieloji, mes taip paprastai pareiškimų neanuliuojame. Manau, jog detektyvas Džeimsas turbūt pats norės su jumis pasikalbėti.

O, Dieve. Tiesą sakant, aš tikrai tikrai nenoriu kalbėtis su detektyvu Džeimsu.

— Puiku, — mėginu kalbėti linksmai. — Ne bėda. Svarbiausia, kad jis sužinotų, jog slaugės čia tikrai niekuo dėtos. Gal galėtumėte šitai užrašyti ant kokio lipnaus lapelio? „Slaugės to nepadarė.“

— “Slaugės to nepadarė“, — kažkuo abejodama pakartoja moteris.

— Būtent. Ir užrašyti reikėtų didžiosiomis raidėmis. Ir palikti jam ant stalo.

Dar viena — dabar net dar ilgesnė — pauzė. Paskui moteris klausia:

— Gal galėtumėte pakartoti savo pavardę?

— Lara Lington. Jis žinos, kas aš.

— Neabejoju, kad žinos. Na, kaip sakiau, panele Lington, neabejoju, kad detektyvas Džeimsas su jumis susisieks.

Baigiu pokalbį ir vatinėmis kojomis traukiu keliu. Sakyčiau, šįkart iš balos išlipau sausa. Bet, atvirai kalbant, mano nervai visai pakrikę.

Po dviejų valandų man ne tik pakrikę nervai. Aš visai nusibaigusi.

Tiesą sakant, išvydau visai naujas, kiek pablukusias britų visuomenės spalvas. Gal atrodytų visai paprasta paskambinti keliems žmonėms iš sąrašo ir paklausti, ar jie nenusipirko vėrinio. Galėtų atrodyti nesudėtinga, kol iš tikrųjų pats nepamėgini.

Dabar jaučiuosi galinti parašyti ištisą knygą apie žmogaus prigimtį, ir toji knyga vadintųsi Žmonės išties nelinkę padėti. Pirmiausia jie nori išsiaiškinti, kaip sužinojau jų pavardę ir telefono numerį. Paminėjus žodį „loterija“, jie nori sužinoti, ką laimėjo, ar net šūkteli sutuoktiniui: „Darenai, mes laimėjome loterijoje!“ Kai skubu pasakyti „jūs nieko nelaimėjote“, gerą nuotaiką akimirksniu pakeičia įtarumas.

O kai užkabinu kitą temą ir paklausiu, ką jie pirko labdaros turgelyje, įtarumas dar labiau išauga. Tada jie net neabejoja, kad noriu jiems ką nors parduoti ar telepatijos būdu pavogti kreditinių kortelių duomenis. Paskambinusi trečiu numeriu išgirdau, kaip kažkoks vyrukas šūktelėjo: „Esu apie tai girdėjęs. Jie paskambina ir stengiasi kuo ilgiau užtęsti pokalbį. Tai internetiniai sukčiai. Tina, padėk ragelį.“

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x