Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ar čia tavo mylimasis? — atsisuka Sadi.

— Norėčiau, kad taip būtų, — ironiškai atsakau.

— Ar tu neturi jokio mylimojo? — jos balse nuskamba tiek užuojautos, jog man pasidaro mažumėlę apmaudu.

— Prieš kelias savaites turėjau vaikiną vardu Džošas. Bet dabar viskas baigta. Taigi... šiuo metu esu viena.

Sadi su viltimi žvelgia į mane.

— Kodėl nesusirandi kito mylimojo?

— Nes nenoriu taip paprastai tiesiog imti ir susirasti kitą mylimąjį! — atsakau suirzusi. — Dar nesu pasirengusi.

— Kodėl ne? — Sadi atrodo suglumusi.

— Todėl, kad mylėjau jį. Išsiskyrimas buvo tikrai labai sunkus! Jis buvo mano sielos draugas, mes kuo puikiausiai tikome...

— Tai kodėl jis tave paliko?

— Nežinau. Tiesiog nežinau! Na, turiu vieną versiją... — nutylu įsiskaudinusi. Man vis dar sunku kalbėti apie Džošą. Nors, kita vertus, palengvėja žinant, kad turiu naują klausytoją. — Gerai, pasakyk, ką manai, — nuspiriu batus, sėdu ant sofos sukryžiavusi kojas ir pasilenkiu Sadi pusėn. — Mes draugavome, ir viskas klostėsi puikiai...

— Ar jis gražus? — nutraukia mane Sadi.

— Aišku, kad gražus! — Išsiimu mobilųjį telefoną, susirandu žaviausią jo nuotrauką ir kyšteliu Sadi. — Štai jis.

— Mmm, — ji palinksi galva, tarsi sakytų „vidutiniškas“.

Mmm? Ar tik tiek ji tegali pasakyti? Juk Džošas neabejotinai, nepaneigiamai puikios išvaizdos, ir mano šališkumas čia niekuo dėtas.

— Susipažinome per laužų deginimo šventę. Jis dirba informacinių technologijų reklamos srityje, — maigau mygtuką ir rodau jai kitas nuotraukas. — Mes taip puikiai sutapome, na, žinai, kaip būna? Ištisas naktis praleisdavome kalbėdamiesi.

— Kaip nuobodu, — Sadi suraukia nosį. — O aš ištisas naktis kortuočiau.

— Stengėmės vienas kitą pažinti, — pasakau perverdama Sadi įžeisto žmogaus žvilgsniu. — Bendraujant taip elgiamasi.

— Ar eidavote pašokti?

— Kartais! — imu nekantrauti. — Bet ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kad buvome tobula pora. Kalbėdavomės apie viską. Gyvenome vienas kitu. Nuoširdžiai tikėjau, kad jis ir yra Tasai Vienintelis. Bet paskui... — nutylu; skaudžios mano mintys klaidžioja senais takais. — Na, nutiko du dalykai. Pirmiausia aš... aš negerai pasielgiau. Mes ėjome pro juvelyrinę parduotuvę, ir aš pasakiau: „Štai žiedelis, kurį galėtum man nupirkti“. Na, aš tik pajuokavau. Bet man atrodo, kad jis išsigando. Paskui, po poros savaičių, vienas jo grupės draugas nutraukė labai ilgai trukusius santykius. Visa grupė buvo priblokšta, tarsi perlieta smūginių bangų. Mintys apie būsimą įsipareigojimą juos pritrenkė, jie nebegalėjo suimti savęs į rankas ir išsilakstė kas sau. Ir staiga Džošas... pradėjo trauktis. Galiausiai visai mane paliko ir net nemėgino pasikalbėti.

Užsimerkiu pajutusi, jog atgyja skaudūs prisiminimai. Tada mane ištiko šokas. Jis mane paliko parašęs elektroninę žinutę. Elektroninę žinutę...

— Bet iš tikrųjų žinau , kad jis man neabejingas, — prikandu lūpą. — Na, tai įrodo jau pats faktas, kad jis su manimi nesikalba! Jis išsigandęs arba nori pabėgti, arba yra kokia nors kita priežastis, kurios nežinau... Bet jaučiuosi tokia bejėgė, — pajuntu, kaip ašaros ima graužti akis. — Argi galiu viską grąžinti į savo vietas, jeigu jis nenori kalbėtis? Argi galiu stengtis, kad viskas susiklostytų geriau, jeigu nežinau, ką jis mano? Na, o kaip tu manai?

Tyla. Pakeliu akis ir pamatau Sadi, sėdinčią užsimerkusią ir tyliai niūniuojančią.

— Sadi? Sadi?

— Oi! — sumirksi ji. — Atleisk, paprastai, kai žmonės taip zyzia, įpuolu į transą.

Zyzia?

— Aš nezyziau! — sakau pasipiktinusi. — Aš tau pasakojau apie savo santykius su vaikinu!

Sadi stebi mane susidomėjusi.

— Tu siaubingai rimta, tiesa? — klausia ji.

— Ne, nerimta, — iškart atsakau išsigindama. — Ką tuo nori pasakyti?

— Kai buvau tavo metų, blogai pasielgusio vaikino vardas paprasčiausiai būdavo išbraukiamas iš šokių kortelės.

— Na, taip, — stengiuosi, kad mano balsas nenuskambėtų pamokomai. — Tačiau dabar reikalai šiek tiek rimtesni nei šokių kortelės. Užsiimame ne vien šokiais.

— Per vieną Naujųjų Metų šventę su mano drauge Banti labai negražiai pasielgė vaikinas vardu Kristoferis. Na, žinai, taksi automobilyje, — Sadi išverčia akis. — Taip, ji truputį paverkė, o paskui vėl pasipudravo nosytę ir ciu-ciu-ciū! Dar prieš Velykas buvo susižadėjusi!

— Ciu-ciu-ciū? — niekaip negaliu nuslėpti paniekos. — Tai toks tavo požiūris į vyrus? Ciu-ciu-ciū?

— O kas gi čia bloga?

— O kaip tinkamai sureguliuoti santykiai? Kaip įsipareigojimas?

Sadi suglumusi.

— Kodėl nuolat kalbi apie įsipareigojimą? Ar esi įsipareigojusi kokiai nors psichikos sutrikimų turinčių žmonių prieglaudai?

— Ne! — stengiuosi neprarasti kantrybės. — Kalbu apie... Klausyk, ar buvai ištekėjusi?

Sadi patraukia pečiais.

— Buvau ištekėjusi kurį laiką. Mes per dažnai bardavomės. Barniai taip vargina; galiausiai imi svarstyti, kaip tasai vyriokas kada nors tau galėjo patikti. Taigi aš jį palikau. Išvykau į užsienį, į Rytus. Tai nutiko 1933 metais. Karo metais jis su manimi išsiskyrė. Mane apkaltino neištikimybe, — linksmai priduria ji. — Bet tada visi buvo per daug suglumę, kad mąstytų apie skandalą.

Virtuvėje suskamba orkaitės signalas, pranešantis, kad lazanija paruošta. Einu į virtuvę, o galvoje zvimbia visa nauja informacija. Sadi buvo išsiskyrusi. Ji mėgo flirtuoti. Ji gyveno „Rytuose“, kad ir kur tai būtų.

— Ar turi galvoje Aziją? — įsiverčiu lėkštėn lazaniją ir įsidedu truputį salotų. — Nes šiais laikais būtent taip vadiname Rytus. Beje, mes dirbame , kad santykiai būtų geri.

— Dirbate? — suraukusi nosį Sadi atsiduria šalia manęs. — Nelinksmai skamba. Gal todėl jūsų keliai ir išsiskyrė.

— Ne todėl! — Man atrodo, kad tuoj skelsiu jai antausį; ji mane taip pykdo... Ji nieko nesupranta.

— “Pasikliaukite mumis“, — perskaito Sadi užrašą ant lazanijos pakelio. — Ką tai reiškia?

— Reiškia, kad porcijoje mažai kalorijų, — nenoriai atsakau manydama, jog teks išklausyti mamos dažnai kartojamą paskaitą apie perdirbtą dietinį maistą ir apie tai, kad esu absoliučiai normalaus svorio, jog šiuo klausimu šiuolaikinės merginos gerokai perlenkia lazdą.

— Aa, tu laikaisi dietos, — Sadi akys sublizga. — Turėtum išmėginti Holivudo dietą. Visą dieną nieko nevalgai, išskyrus aštuonis greipfrutus ir vieną kietai virtą kiaušinį; galima gerti kavos. Ir dar — daug cigarečių. Šios dietos laikiausi mėnesį, ir svoris kriste krito. Viena mergina iš mano kaimo prisiekė, jog gėrė kaspinuočio tabletes, — dėstė prisiminimus Sadi. — Tik mums nesakė, iš kur jų gavo.

Spoksau į ją pajutusi lengvą pykinimą.

— Kaspinuočio?

— Žinai, kaspinuočiai suryja viską, ką suvalgai. Nuostabi mintis.

Atsisėdu ir pažvelgiu į lazaniją, bet dabar nebesijaučiu alkana. Iš dalies todėl, kad neišmetu iš galvos kaspinuočio. Ir dar dėl to, kad jau labai seniai taip atvirai niekam nepasakojau apie Džošą. Esu sudirgusi ir įpykusi.

— Galėčiau su juo pasikalbėti, — pasmeigiu riekelę agurko ir į ją įsispoksau. — Jeigu tik įlįsčiau į jo smegenis. Bet jis nepriima mano skambučių, nenori susitikti...

— Dar daugiau kalbų? — baisisi Sadi. — Kaip ketini jį pamiršti, jei nuolat apie jį kalbi? Mieloji, kai gyvenime kas nors susiklosto blogai, darai štai kaip, — ji prabyla išmanančio žmogaus tonu. — Pakeli smakrą, nutaisai žavingą šypsenėlę, susiplaki lašą kokteilio... ir pirmyn.