Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Išeinu iš savo namų ir randu ant šaligatvio stovinčius mamą ir tėtį.

Mama laiko vazoninį augalą, tėtis rankoje gniaužia firminį „Holland&Barret“ 6maišelį; jie kalbasi nuleistais balsais. Pamatę mane jie nutaiso apsimestines šypsenėles, lyg būčiau psichikos ligonis.

— Lara, mieloji, — matau sunerimusias tėtės akis, įbestas į manąsias. — Tu neatsakei į jokią mano žinutę. Mes labai nerimavome!

— Oi, tikrai, atleisk. Buvau truputį užsiėmusi.

— Kas nutiko policijos nuovadoje, širdele? — klausia mama, stengdamasi kalbėti ramiai.

— Viskas gerai. Parašiau pareiškimą.

— Oi, Maiklai, — mama užsimerkia apimta nevilties.

— Vadinasi, tikrai manai, kad teta Sadi buvo nužudyta? — Matau, kad tėtis įsibauginęs ne mažiau nei mama.

— Klausyk, tėti, nieko baisaus, — įtikinėju toliau. — Dėl manęs nesijaudinkit.

Mama atsimerkia.

— Vitaminai, — sako ji ir pradeda raustis po maišelį. — Paklausiau tos ponios vaistinėje apie... elgesio... — ji nutyla. — Ir dar levandų aliejukas... ir dar augalas gali padėti numalšinti stresą... galėtum su juo pasikalbėti! — Ji mėgina man įduoti vazonėlį su augalu, bet aš pasitraukiu netekdama kantrybės.

— Nenoriu to augalo! Pamiršiu jį palaistyti, ir jis numirs.

— Tau ir nereikia to augalo, — raminamu tonu sako tėtis, įspėjamu žvilgsniu šnairuodamas į mamą. — Bet akivaizdu, kad patyrei stiprų stresą — ir naujas verslas, ir Džošas...

Jie pakeis savo dainelę. Jie supras, kad elgiuosi teisingai, kai mudu su Džošu susitaikysime ir susituoksime. Bet dar ne dabar, savaime suprantama.

— Tėti, — nusišypsau kantraus ir išmintingo žmogaus šypsena. — Juk sakiau, kad apie Džošą nė nebegalvoju. Tiesiog gyvenu sau toliau ir tiek. Tai tu nuolat man jį primeni.

Cha. Ganėtinai gudrus žingsnis. Jau ketinu iškloti tėtei, kad galbūt jį apsėdo Džošas, kai prie mūsų privažiuoja taksi ir pro langą išlenda vairuotojo galva.

— Bikenholo 32?

Prakeikimas. Gerai, apsimesiu, kad jo neišgirdau.

Mama ir tėtis susižvalgo.

— Ar tai ne Džošo adresas? — nedrąsiai klausia mama.

— Neprisimenu, — abejingai atsakau. — Vis tiek taksi iškvietė kažkas kitas...

— Bikenholo 32? — vairuotojas dar labiau persisvėrė pro langą ir pakėlė balsą. — Lara Lington? Užsakėte taksi?

Šunsnukis.

— Kodėl važiuoji pas Džošą į namus? — lyg nesava klausia mama.

— Nevažiuoju! — mėginu kaip nors kapstytis. — Tikriausiai pagaliau pasirodė mašina, kurią buvau užsisakiusi prieš kelis mėnesius! Jie visada vėluoja. Jūs pavėlavote šešiais mėnesiais! Važiuokit atgal! — pabaidau suglumusį vairuotoją, kuris galiausiai spusteli greičio pedalą ir nuvažiuoja.

Tvyro įtempta tyla. Tėtės veidas taip aiškiai įskaitomas, jog net miela. Jis norėtų tikėti, kad man viskas labai gerai. Kita vertus, objektyvi realybė byloja visai ką kita.

— Lara, ar gali prisiekti, kad taksi atvažiavo ne tavęs? — galiausiai klausia jis.

— Prisiekiu, — linkčioju. — Prisiekiu... tetos Sadi gyvybe.

Išgirstu, kaip kažkas aikteli, ir apsižvalgiusi pamatau į mane įbestą pykčiu tvoskiantį Sadi žvilgsnį.

— Daugiau nieko negalėjau sugalvoti! — ginuosi.

Sadi nekreipia į mane dėmesio ir eina tiesiai prie tėčio.

— Jūs esate kvailiai, — kategoriškai pareiškia Sadi. — Ji vis dar įsimylėjusi Džošą iki ausų. Ji ketina jį šnipinėti. Ir tą purviną darbą verčia nudirbti mane.

— Užsičiaupk, skundike! — sušunku nespėjusi prikąsti liežuvio.

— Atsiprašau? — spokso į mane tėtis.

— Nieko, — atsikrenkščiu. — Nieko! Viskas gerai.

— Tu beprotė, — su užuojauta pasako Sadi ir apsigręžia.

— Bet aš bent jau nesivaidenu žmonėms! — nesusilaikau neatšovusi.

— Nesivaideni? — tėtis mėgina perprasti mano žodžius. — Lara, kas, po galais...

— Atleisk, — nusišypsau. — Tiesiog garsiai mąstau. Iš tikrųjų galvojau apie vargšę tetą Sadi, — pasakau liūdnai linguodama galva. — Jos rankos buvo tokios liesos, kaip šakaliukai.

— Mano rankos — ne šakaliukai! — dėbteli Sadi.

— O ji turbūt manė, kad jos rankos labai gražios. Kokios iliuzijos! — linksmai nusijuokiu. — Kas gi norėtų vietoje rankų turėti pypkės krapštukus?

— O kas vietoje rankų norėtų pagalvių? — atšauna Sadi, o aš net išsižioju iš piktumo.

— Jos ne pagalvės!

— Lara... — tyliai prataria tėtis. — Kas ne pagalvės?

Mama atrodo taip, tarsi tuoj pravirks. Ji vis dar laiko apsikabinusi vazoninį augalą ir knygą, pavadintą „Gyvenimas be streso: GALITE to pasiekti“.

— Žodžiu, man reikia į darbą, — stipriai apkabinu mamą. — Buvo labai miela su jumis susitikti. Aš perskaitysiu tą knygą ir išgersiu vitaminų. Greitai pasimatysime, tėti, — apkabinu ir tėtį. — Nesijaudinkit!

Pasiunčiu jiems oro bučinius ir nulekiu šaligatviu. Prie kampo atsisuku pamojuoti — jiedu abu tebestovi kur stovėję kaip vaškinės figūros.

Man gaila tėvų, tikrai labai gaila. Gal nupirksiu jiems dėžutę šokoladinių saldainių.

Po dvidešimties minučių jau stoviu prie Džošo namo purslodama iš susijaudinimo. Viskas klostosi pagal planą. Parodžiau jo langą ir paaiškinau, kaip išplanuotas butas. Dabar viskas priklauso nuo Sadi.

— Eik! — pasakau. — Eik kiaurai sieną! Kaip šaunu, kai taip gali!

— Man nereikia eiti pro sieną, — Sadi mane perlieja niekinamu žvilgsniu. — Paprasčiausiai įsivaizduosiu esanti bute.

— Gerai. Na, sėkmės. Pasistenk išsiaiškinti kiek įmanoma daugiau. Ir būk atsargi!

Sadi dingsta, o aš ištempiu kaklą ir žiūriu į Džošo langą, bet nieko nematau. Mane kone pykina nuo tokio laukimo. Pastarosiomis savaitėmis man dar neteko būti taip arti Džošo. O dabar jis štai ten. Ir Sadi jį stebi. Bet kurią minutę ji gali išeiti ir...

— Jo ten nėra, — prieš mane išdygsta Sadi.

— Nėra? — nustebusi žiūriu į ją. — Na, tai kur jis? Paprastai anksčiau devintos jis į darbą neina.

— Nė nenumanau, — Sadi balsas kuo abejingiausias.

— Kaip atrodė jo butas? — nesusilaikau nepaklausinėjusi apie visas smulkmenas. — Ar ten labai sujaukta? Na, gal visur mėtosi tuščios picų dėžutės ir alaus buteliai? Na, lyg jis būtų visai paleidęs vadeles... Lyg jam neberūpėtų gyvenimas?..

— Ne, butas labai tvarkingas. Virtuvėje daug vaisių, — priduria Sadi. — Šitai pastebėjau.

— Oo. Vadinasi, jis savimi rūpinasi... — susigūžiu jau nebūdama tokia drąsi. Na, iš tikrųjų nenoriu , kad Džošas žlugtų emociškai, atsidūręs ant bedugnės krašto, bet...

Taigi. Patys suprantate. Šitai man paglostytų savimeilę.

— Eime, — Sadi nusižiovauja. — Man jau pakaks.

— Taip paprastai niekur neisiu! Eik dar kartą! Apsižvalgyk, gal rasi kokių užuominų! Na... gal ten bus kokių nors mano nuotraukų ar dar ko nors?

— Ne, — iškart atsako Sadi. — Nuotraukų nėra. Nė vienintelės.

— Tu net nepažiūrėjai, — piktai dėbsau į Sadi. — Paieškok ant stalo. Gal jis jau įpusėjo rašyti man laišką ar ką... Eik! — Nepagalvojusi mėginu ją stumtelėti namo link, bet mano ranka pereina kiaurai Sadi kūną. — Vaje! — greitai atšoku pajutusi, kad man bloga.

— Nedaryk taip! — surinka Sadi.

— Ar tau... skaudėjo? — niekaip neatplėšiu akių nuo savo rankų, tarsi jos tikrai būtų naršiusios po Sadi vidurius.

— Tiesą sakant, ne, — nenorom atsako ji. — Bet vis tiek nemalonu, kai kažkieno rankos varsto pilvą.