Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Prisiminusi senos, susiraukšlėjusios, rožiniu šalių apsigaubusios Sadi nuotrauką, pajuntu kaltės kartėlį.

— Gerai, — tarsteliu. — Tu teisi. Pašoksime namuose. Įsijungsime muziką, prigesinsime lempas, surengsime vakarėlį...

— Nenoriu šokti namuose, grojant radijui! — apmaudaudama sako Sadi. — Noriu kur nors nueiti su vyriškiu ir pasismaginti!

— Nori eiti į pasimatymą ? — pratariu negalėdama patikėti; Sadi akys užsižiebia.

— Taip! Būtent! Į pasimatymą su vyru. Su juo, — ji mosteli pastato pusėn.

Kokio vaiduokliškumo aspekto ji vis dėlto nesupranta?

— Sadi, tu mirusi.

— Žinau! — pyksta ji. — Tau nereikia nuolat priminti!

— Vadinasi, negali eiti į pasimatymą. Atleisk. Taip jau yra, — trukteliu pečiais ir vėl žengiu pirmyn. Po dviejų sekundžių ryžtingai nusiteikusi Sadi vėl nusileidžia tiesiai prieš mane.

— Pakviesk jį vietoj manęs.

— Ką?

— Juk pati pakviesti negaliu, — ji beria žodžius kaip užsukta. — Man reikia tarpininko. Jeigu tu nueisi su juo į pasimatymą, ir aš galėsiu eiti su juo į pasimatymą. Jeigu tu su juo šoksi, ir aš galėsiu su juo šokti.

Ji kalba rimtai. Man jau norisi kvatotis.

— Nori, kad už tave nueičiau į pasimatymą, — pasakau mėgindama viską išsiaiškinti iki galo. — Su kažkokiu pirmu pasitaikiusi vyruku, kurio nepažįstu. Tik tam, kad tu pašoktum.

— Aš tik noriu paskutinį kartą kaip reikiant pasilinksminti su gražiu vyru, na, kol dar galiu, — Sadi palenkia galvą, ir jos lūpos vėl susideda į dailų „o“ pavidalą. — Noriu dar vieno skrydžio šokių aikštele. Tik tiek ir teprašau, prieš dingdama iš šio pasaulio, — jos balsas pavirsta į gailų šnabždesį. — Tai paskutinis mano troškimas. Paskutinis noras.

— Tai ne paskutinis tavo noras! — atsakau truputį pyktelėjusi. — Paskutinį norą jau išsakei! Ieškojau tavo vėrinio, prisimeni?

Akimirką Sadi tyli priremta prie sienos.

— Tai kitas paskutinis mano noras, — pagaliau prataria.

— Klausyk, Sadi, — mėginu kalbėti ramiai ir ją įtikinti. — Negaliu taip paprastai pakviesti nepažįstamojo į pasimatymą. Tau teks apsieiti be šito. Atleisk.

Sadi žvelgia į mane nutaisiusi tokią apgailėtiną įskaudinto, tirtančio žmogaus išraišką, kad imu galvoti, ar nebūsiu užmynusi jai ant kojos.

— Tu tikrai man sakai „ne“? — galiausiai klausia ji emocingu, trūkinėjančiu balsu. — Tu tikrai mane atstumi? Atsisakai išpildyti paskutinį nekaltą norą? Vienintelį menką prašymą?

— Klausyk...

— Aš metų metus išbuvau tuose slaugos namuose. Nesulaukiau jokių lankytojų. Niekada niekas nesijuokdavo. Niekur jokios gyvybės... Tik senatvė... ir vienatvė... ir vargas...

O, Dieve. Ji negali su manimi šitaip... Taip neteisinga.

— Per kiekvienas Kalėdas viena... Jokių svečių, jokios dovanėlės...

— Bet juk ne aš kalta, — pralemenu, nors Sadi nekreipia į mane dėmesio.

— Ir dabar atsiranda proga patirti lašelytį laimės... kąsnelį malonumo... tačiau beširdė, savanaudė mano antros eilės dukterėčia...

— Gerai! — sustoju kaip įbesta ir pasitrinu kaktą. — Gerai! Tuščia jo! Puiku! Išpildysiu.

Vis tiek absoliučiai visi mano, kad aš — pamišėlė. Na ir kas, jeigu pakviesiu nepažįstamą žmogų į pasimatymą. Tiesą sakant, tėtis turbūt apsidžiaugtų.

— Tu — angelas! — Sadi nuotaika akimirksniu pasitaisė; dabar mergina svaigsta iš malonaus jaudulio. Ji sukasi ant šaligatvio mirguliuodama suknelės raštais. — Aš tau parodysiu, kur jis! Eime!

Nuseku paskui ją masyvių laiptų link, nužingsniuoju milžinišku vestibiuliu neįtikimai aukštomis lubomis. Privalau viską sutvarkyti; man reikia veikti labai greitai, kol nepersigalvojau.

— Tai kur jis? — dairausi po aidintį marmurinį koridorių.

— Kabinete, viršuje! Einam! — Sadi kaip šunytis, tampantis pavadį.

— Negaliu taip paprastai imti ir įeiti į kažkieno biurą! — sušnypščiu rodydama į elektroninius apsaugos mechanizmus. — Man reikia plano. Turiu sugalvoti kokią nors priežastį. Man reikia... aha.

Kampe stovi stendas su užrašu „Globalios strategijos seminaras“. Už stalelio, nukrauto segtuvais ir kortelėmis su vardais, sėdi dvi nuobodžiaujančios merginos. Man to ir reikia.

— Sveiki, — prieinu greitu žingsniu. — Atsiprašau, kad vėluoju.

— Nieko bloga. Jie ką tik pradėjo, — viena mergina sukrunta ieškoti dalyvių sąrašo, o kita ir toliau kuo ramiausiai sėdi įbedusi akis į lubas. — Jūs esate?..

— Sara Konoi, — atsakau čiupdama pirmą pasitaikiusią kortelę su užrašyta pavarde. — Dėkoju. Gal jau ir lėksiu...

Nuskubu prie specialių užkardų, mosteliu budėtojui kortele ir įlekiu į platų koridorių, kurio sienos išpuoštos iš pažiūros brangiais meno kūriniais. Nė nenutuokiu, kur esu. Pastate darbuojasi daugiau kaip dvidešimt įvairių kompanijų, o aš lankiausi tik vienoje iš jų — „Macrosant“, įsikūrusioje nuo vienuolikto iki septyniolikto aukšto.

— Tai kur tasai vyrukas? — puse lūpų sumurmu Sadi.

— Dvidešimtame aukšte.

Žengiu į liftą dalykiškai linktelėdama kitiems keleiviams. Dvidešimtame aukšte išlipu ir atsiduriu dar vienoje didžiulėje erdvėje. Už dvidešimties pėdų matau granitinį stalą, už kurio sėdi bauginančios išvaizdos moteris, vilkinti pilku kostiumėliu. Ant sienos pakabintoje lentelėje užrašyta „Ternerio Murėjaus konsultavimo firma“.

Ohohooo. Ternerio Murėjaus žmonės išties galvoti; jų patarimų prašo itin stambūs verslininkai. Tasai vyrukas, kad ir kas jis būtų, turbūt labai galingas.

— Einam! — Sadi sukasi šokio žingsneliu priešais duris su apsaugos sistemos dėžute. Pro šalį praeina pora kostiumais vilkinčių vyrų; vienas iš jų smalsiai mane nužvelgia. Išsitraukiu telefoną, prisidedu prie ausies, mėgindama išvengti galimo pokalbio, ir nuseku paskui vyrus. Kai prieiname prie durų, vienas vyriškis suspaudo mygtukus su kodo skaitmenimis.

— Ačiū, — kiek įmanydama dalykiškiau linkteliu ir nuseku paskui juos. — Geivinai, juk sakiau, kad Europos skaičiai nieko nereiškia, — sakau prisikišusi telefoną.

Aukštesnis vyriškis lūkuriuoja, tarsi norėdamas mane užkalbinti. Šūdas. Skubiai paspartinu žingsnį ir greitai juos pralenkiu.

— Geivinai, po dviejų minučių prasideda susirinkimas, — greitai bėriu. — Noriu, kad naujausius skaičius atsiųstum tiesiai į „BlackBerry“. O dabar turiu eiti išsiaiškinti dėl... ee... procentų.

Kairėje pusėje pamatau moterų tualetą. Stengdamasi nepradėti bėgti, greitai įpuolu į marmuru išklotą kabiną.

— Ką darai? — pyktelėjusi klausia Sadi, materializavusi kabinoje, prie pat manęs. Atvirai kalbant, nejau ji nieko nenutuokia apie privatumą?

— O kaip tu manai, ką darau? — labai tyliai atsakau. — Mums reikia truputį palaukti.

Pasėdžiu tris minutes ir išeinu iš tualeto. Du vyriškiai jau dingę. Koridoriuje tuščia ir ramu — tik driekiasi ilgas šviesiai pilkas kilimas, kur ne kur dunkso geriamojo vandens aparatai ir iš abiejų koridoriaus pusių boluoja šviesaus medžio durys. Girdžiu pokalbių nuotrupas ir tyliai dūzgiančius kompiuterius.

— Na, tai kurgi jis? — atsigręžiu į Sadi.

— Hmmm, — žvalgosi Sadi. — Už vienų iš šių durų, štai ten...

Ji patraukia koridoriumi, o aš atsargiai nuseku paskui. Visai nepanašu į realybę. Ir ką tariuosi čia veikianti, klajodama po keistus biurus ir ieškodama nepažįstamojo?

— Štai! — visa švytinti Sadi atsiduria šalia manęs. — Jis ten! Jo tokios neapsakomai skvarbios akys. Tiesiog šiurpas krečia, — ji rodo į tvirtas medines duris, pažymėtas 2012 numeriu. Duryse nėra langelio, nėra nė menkiausios „akutės“. Nematau, kas yra viduj.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x