Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Vadovaudamasi nuojauta, — trukteliu pečiais.

— Nuojauta? — pašaipiai pakartoja Sadi, vaikštinėdama po biurą. — Tu neturėjai jokios nuojautos! Juk aš tau padėjau! Turėtum pasakyti: „Man padėjo stebuklingoji antros eilės teta Sadi, ir už tai jai esu be galo dėkinga.“

— Žinai, Natalija niekada nebūtų taip vargusi ir aiškinusis, ar ten yra šuo, — staiga prataria Keitė. — Niekada. Per milijoną metų.

— Oo, — mano švytėjimas prigęsta. Staiga, pažvelgusi į šią situaciją verslininkiškomis Natalijos akimis, pasijuntu šiek tiek neprofesionaliai. Gal tikrai kiek absurdiška dėl vieno šuns paaukoti tiek laiko ir pastangų. — Na, aš tik norėjau pataisyti padėtį. Man pasirodė geriausia...

— Ne, tu nesupranti, — rausdama nutraukia mane Keitė. — Aš kalbėjau gerąja prasme.

Aš taip suglumusi, jog net nežinau, ką pasakyti. Dar niekas niekada nėra manęs palyginęs su Natalija būtent mano naudai.

— Einu išvirti kavos; reikia atšvęsti, — linksmai sako Keitė. — Gal dar ko nors norėtum?

— Viskas gerai, — nusišypsau Keitei. — Tau nereikia niekur lakstyti.

— Tiesą sakant... — Keitė jaučiasi nepatogiai. — Išalkau kaip vilkas. Dar nepasinaudojau pietų pertrauka.

— O, Dieve! — pratariu pasibaisėjusi. — Eik! Papietauk! Mirsi iš bado!

Keitė pašoka trinktelėdama galvą į pravirą stalčių su bylomis ir nuo aukštai pritvirtintos lentynos nusitempia rankinę. Vos tik ji uždaro paskui save duris, prie mano stalo prieina Sadi.

— Nagi, — ji tupia ant stalo krašto ir viltingai žvelgia į mane.

— Kas yra?

— Ar ketini jam skambinti?

— Kam?

— Jam! — Sadi lenkiasi prie mano kompiuterio. — Jam!

— Turi galvoje Edą Kažkokį? Nori, kad jam paskambinčiau ? — perveriu ją gailesčio kupinu žvilgsniu. — Nejau nenutuoki, kaip viskas vyksta? Jeigu jis nori skambinti, gali skambinti.

Jis to nepadarytų per milijoną metų! — tyliai priduriu.

Ištrinu kelias elektronines žinutes, spusteliu atsakymo mygtuką ir pakeliu akis. Sadi tebesėdi ant spintelės viršaus, nenuleisdama nuo telefono akių. Pamačiusi, kad žiūriu, ji pašoka ir greitai nusuka akis.

— Na, tai kurią iš mūsų apsėdusios mintys apie vyriškį? — nesusilaikau neįgėlusi.

— Niekas manęs neapsėdęs, — pasipūtusi sako Sadi.

— Jeigu tik žiūrėsi į telefoną, jis nesuskambės. Nejau nesupranti?

Sadi piktai žybteli į mane akimis, paskui nusigręžia ir apžiūrinėja žaliuzes, tarsi mėgindama išnarstyti jas po plaušelį. Tada ji prieina prie kito lango. Paskui vėl pažvelgia į telefoną.

Mėgindama imtis darbo, tikrai kuo puikiausiai išsiversčiau be po kabinetą šlitinėjančio vaiduoklio, kamuojamo beviltiškos meilės.

— Kodėl tau neišėjus pasivaikščioti? — pasiūlau. — Galėtum apžiūrėti dygliuoto agurko formos pastatą arba užsukti į „Harrods“...

— “Harrods“ jau buvau, — Sadi suraukia nosį. — Šiais laikais viskas atrodo labai savitai.

Jau ketinu jai pasiūlyti eiti ilgai ilgai pasivaikščioti po Haid Parką, bet tada suskamba mano mobilusis. Sadi kaip žaibas atsiduria šalia manęs ir smalsiai žiūri į telefono ekraną.

— Ar čia jis? Čia jis?

— Nežinomas numeris, — gūžteliu pečiais. — Gali skambinti bet kas.

— Čia jis! — Sadi apsiglėbia rankomis. — Pasakyk jam, kad norime eiti į „Savoją“ išgerti kokteilių.

— Gal pablūdai? Neketinu siūlyti!

— Bet pasimatymas mano, o aš noriu eiti į „Savoją“, — užsispyrėliškai kartoja Sadi.

— Užsičiaupk, arba neatsiliepsiu!

Spoksome viena į kitą, o telefonas vėl suskamba; papūtusi žandus Sadi nenoriai pasitraukia.

— Alio?

— Čia Lara? — kalba man nepažįstama moteris.

— Čia ne jis, aišku? — sušnypščiu Sadi. Mosteliu ranka tarsi ją baidydama, paskui vėl kalbu į telefoną. — Taip, kalba Lara. Kas skambina?

— Nina Martin. Ar jūs palikote žinutę dėl vėrinio? Jis buvo parduodamas labdaros renginyje.

— Oo, taip! — staiga atkuntu. — Ar jūs jį nusipirkote?

— Nusipirkau du vėrinius. Juodųjų perlų ir raudoną. Geros būklės. Jeigu norite, abu galiu jums parduoti. Ketinau juos parduoti elektroniniame aukcione...

— Ne, — atsipučiu. — Ieškau ne tų vėrinių. Vis dėlto labai dėkoju.

Paimu sąrašą ir išbraukiu Ninos Martin vardą; Sadi kritiškai mane stebi.

— Kodėl nepatikrinai skambindama pagal visą sąrašą? — rūsčiai klausia ji.

— Šįvakar paskambinsiu dar keliems žmonėms. Dabar man reikia dirbti, — priduriu pamačiusi, kad ji į mane tebežiūri. — Atleisk, bet tikrai reikia.

Sadi giliai giliai atsidūsta.

— Toks laukimas nepakeliamas, — ji nusklendžia prie mano stalo ir spokso į telefoną. Paskui nusklendžia prie lango, paskui — vėl prie telefono.

Niekaip čia neišsėdėsiu visą popietę, jei Sadi taip plaikstysis ir dūsaus. Man teks su ja pasikalbėti šiurkščiau, bet atvirai.

— Sadi, klausyk, — palaukiu, kol ji atsigręš. — Dėl Edo. Tau reikėtų žinoti tiesą. Jis nepaskambins.

— Ką turi galvoje sakydama „jis nepaskambins“? — atkerta Sadi. — Aišku, kad paskambins.

— Nepaskambins, — purtau galvą. — Jis tikrai neskambins kažkokiai puskvaišei mergiotei, nežinia kaip įsigavusiai į jo vadovaujamą susirinkimą. Jis išmes mano vizitinę kortelę ir viską pamirš. Man labai gaila.

Sadi priekaištingai spokso į mane, tarsi aš tyčia mėginčiau sudaužyti jos viltis.

— Ir aš dėl to nekalta! — mėginu gintis. — Aš tik stengiuosi švelniai nuleisti tave ant žemės.

— Jis paskambins, — įsitikinusi iš lėto pakartoja Sadi. — Ir mes eisime į pasimatymą.

— Puiku. Gali galvoti, ką tinkama. — Atsisuku į kompiuterį ir imu rinkti tekstą. Pakėlusi akis jos nebematau; nesusilaikau neatsidususi iš palengvėjimo. Pagaliau atsirado daugiau erdvės. Pagaliau tylu!

Įpusėju rašyti pažadą dėl Flešo patvirtinančią elektroninę žinutę Džinai, kai suskamba telefonas. Išsiblaškiusi pakeliu ragelį ir paspaudžiu jį po smakru.

— Alio, Lara klauso.

— Sveika, — ragelyje pasigirsta kiek suglumęs vyriškas balsas. — Čia Edas Harisonas.

Sustingstu. Edas Harisonas?

— Eee... sveiki! — karštligiškai dairausi po kabinetą ieškodama Sadi, bet jos niekur nėra.

— Na, kiek suprantu, ruošiamės į pasimatymą, — pareiškia Edas.

— Na... turbūt taip.

Mes kalbamės kaip du žmonės, loterijoje laimėję pasimatymą ir nežinantys, kaip iš šios situacijos išsisukti.

— Šventojo Kristoforo gatvėje yra baras, — sako jis. — Baras „Varnas“. Gal norėtumėt ten ko nors išgerti?

Akimirksniu pasijuntu galinti skaityti jo mintis. Jis siūlo išgerti, nes pasimatymai prie gėrimo taurės būna patys trumpiausi. Jis tikrai nenori niekur su manimi eiti. Tai kodėl skambina? Ar jis toks senamadis ir mandagus, kad jaučiasi negalįs manęs atstumti net ir įtardamas, jog galiu būti žudikė maniakė?

— Puiki mintis, — linksmai atsakau.

— Šeštadienio vakarą, pusę aštuntos?

— Iki malonaus pasimatymo.

Padėjusi ragelį jaučiuosi nerealiai. Aš tikrai einu į pasimatymą su ponu amerikiečiu Susiraukėliu. O Sadi nė nenutuokia.

— Sadi, — apsidairau. — Sa-di! Ar girdi mane? Nepatikėsi! Jis paskambino!

— Žinau, — man už nugaros pasigirsta Sadi balsas; atsigręžusi pamatau ją sėdinčią ant palangės. Ji atrodo visai rami.

— Pražiopsojai! — sakau susijaudinusi. — Skambino tavo vaikinas! Mes einame į... — nutylu, nes man prašviesėja galvoje. — O, Dieve. Tu taip padarei, tiesa? Nuėjai ir užrėkei.