Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aišku, kad užrėkiau! — išdidžiai sako ji. — Tiesiog buvo per daug baisu laukti, kol jis paskambins, todėl nutariau jam niuktelėti, — ji suraukia antakius, lyg kažkam nepritartų. — Beje, tu buvai teisi. Jis išmetė vizitinę kortelę. Ji gulėjo šiukšlių dėžėje, gerokai suglamžyta... Jis apskritai neketino tau skambinti!

Ji atrodo tokia įniršusi, jog turiu labai pasistengti, kad nenusijuokčiau.

— Sveika atvykusi į dvidešimt pirmo amžiaus pasimatymą. Ir kaip tau pavyko jį priversti persigalvoti?

— Darbas buvo baisiai sunkus! — Sadi įpykusi. — Iš pradžių tiesiog paliepiau tau paskambinti, bet jis nekreipė į mane absoliučiai jokio dėmesio. Jis nuolat nuo manęs gręžiojosi ir dar sparčiau stukseno klavišais. Tada priėjau tikrai labai arti ir pasakiau, jog jei jis tau nepaskambins ir iškart nepaskirs pasimatymo, bus prakeiktas — dievas Ahabas jam atsiųs ligą.

— Kas yra dievas Ahabas? — klausiu negalėdama patikėti savo ausimis.

— Jis buvo paminėtas vienoje mano skaitytoje novelėje, kažkokioje pigioje knygoje, — Sadi atrodo savimi patenkinta. — Pasakiau, kad jis nebegalės valdyti kojų ir rankų ir bus sėte nusėtas groteskiškų karpų. Mačiau, kaip jis mostelėjo ranka, bet vis tiek mėgino mane ignoruoti. Tada pažvelgiau į jo rašomąją mašinėlę...

— Kompiuterį? — įsiterpiu.

— Nesvarbu, kaip pavadinsi, — nekantraudama atsako Sadi. — Pasakiau, kad jei tau nepaskambins, tas prietaisas sulūš ir jis praras visą darbą, — prisimindama Sadi kreivai šypteli. — Tada jis gana greitai išsijudino. Nors, žinai, net ir imdamas kortelę jis nuolat stvarstėsi už galvos sau kartodamas: „Kodėl aš skambinu tai merginai? Kodėl taip elgiuosi?“ Tada surikau jam į ausį: „Tu nori jai paskambinti! Ji labai graži!“ — triumfuodama Sadi permeta per petį plaukus. — Taigi jis tau ir paskambino. Ar šitai tau nepadarė jokio įspūdžio?

Spoksau į ją praradusi žadą. Ji šantažavo tą vyriškį tol, kol jis sutiko eiti su manimi į pasimatymą. Ji įsisuko į jo sąmonę. Privertė jį veltis į romaną, kurio jis nė neketino užmegzti.

Ji — vienintelė mano pažįstama moteris, privertusi vyriškį paskambinti. Vienintelė.

Na, taip, prireikė antgamtinių galių, bet vis dėlto jai pavyko.

— Teta Sadi, — lėtai pratariu. — Tu — nuostabi.

Devintas skyrius

Kartais, kai negaliu užmigti, įsivaizduoju visas taisykles, kurias sugalvočiau, jeigu kada nors man būtų patikėtas visas pasaulis. Kelios taisyklės taikytinos buvusiems vaikinams, jeigu jau taip nutinka, o dabar sugalvojau dar vieną:

Buvusiems vaikinams neturėtų būti leidžiama vestis naujų merginų į ypatingą restoraną , kuriame jie lankydavosi su buvusiomis merginomis.

Vis dar negaliu patikėti, kad Džošas vedasi tą merginą į „Martino bistro“. Kaip jis drįsta? Tai mūsų vieta. Dėl Dievo, ten įvyko pirmasis mūsų pasimatymas. Jis neabejotinai išduoda visus mūsų prisiminimus. Tarsi buvę mūsų santykiai tebūtų išrašyti lentoje, ir dabar jis mėgintų kuo greičiau tą lentą nutrinti, kad nupieštų naują piešinį, kad pamirštų seną, daug geresnį ir daug įdomesnį paveikslą.

Be to, mes ką tik baigėme bendrauti. Kaip jis gali susitikinėti su kita mergina vos po šešių savaičių? Nejau jis nieko neišmano? Aklai leistis į naują romaną — ne išeitis. Iš tikrųjų jis gali tapti labai nelaimingas. Jeigu jis manęs klaustų, aš jam taip ir pasakyčiau.

Šeštadienis, pusė pirmos; aš čia sėdžiu jau dvidešimt minučių. Šis restoranas man taip gerai pažįstamas, jog galėjau viską kuo puikiausiai suplanuoti. Įsitaisiau kampe, atokiau nuo visų žvilgsnių; dėl visa ko užsidėjau beisbolo kepuraitę. Šis restoranas visada dūzgia; čia daug stalelių, augalų, pakabų paltams, todėl man visai nesunku įsilieti į bendrą vaizdą.

Džošas užsakęs vietas prie vieno iš didžiųjų medinių stalų prie lango; dirstelėjau į užsakymų sąrašą. Iš savo kampo tą stalą matau labai gerai, todėl galėsiu kuo puikiausiai apžiūrėti tą vadinamąją Mariją ir stebėti jų kūno kalbą. Dar geriau — galėsiu klausytis jų pokalbio, nes prie to stalo prisegiau „blakę“.

Aš nejuokauju; tikrai prisegiau „blakę“. Prieš tris dienas internetu pirkau nediduką nuotolinį mikrofoną iš rinkinio, pavadinto „Mano pirmasis šnipo reikmenų rinkinys“. Gavusi siuntinį supratau, jog paketas skirtas dešimtmečiams berniukams, o ne suaugusioms paliktoms merginoms, nes rinkinyje buvo pridėtas „žaislinis“ „Šnipo žurnalas“ ir „Kietas kodų skaitlys“.

Na ir kas? Prietaisą išbandžiau, ir jis veikia! Tiesa, veikia tik dvidešimties pėdų atstumu, bet man tiek ir tereikia. Prieš dešimt minučių neskubėdama praėjau pro tą stalą, apsimečiau kažką numetusi ir priklijavau po stalu nediduką mikrofoną. Ausinės paslėptos po beisbolo kepuraite. Kai būsiu pasirengusi, man tereikės jas įjungti.

Taip taip, žinau, kad nereikėtų žmonių šnipinėti. Suprantu, kad moraline prasme elgiuosi negražiai. Tiesą sakant, dėl to ilgai ginčijomės su Sadi. Iš pradžių ji sakė, kad apskritai neturėčiau čia eiti. Paskui, kai tapo akivaizdu, jog šį ginčą pralaimės, ji pasakė, kad jei taip desperatiškai trokštu sužinoti, apie ką Džošas kalbėsis, turėčiau sėdėti prie gretimo stalelio ir vogčia klausytis. Bet koks skirtumas? Jeigu jau klausaisi, vadinasi, klausaisi, nesvarbu, ar sėdi už dviejų, ar už dešimties pėdų.

Kalbant iš esmės, aiškinantis meilės reikalus, galioja kitokios moralės normos. Meilėje arba kare leidžiama viskas. Ir tik vardan didesnio gėrio. Kaip ir tie žmonės Blečlyje, įveikę vokiečių kodus. Jeigu gerai pagalvotum, juk ir tai galim vadinti privatumo pažeidimu. Bet juk tada niekam tokie dalykai nerūpėjo, tiesa?

Įsivaizduoju save, laimingai ištekėjusią už Džošo, sėdinčią prie sekmadienio pietų stalo ir sakančią savo vaikams: „Žinote, jeigu nebūčiau prikabinusi prie tėtės stalo „blakės“, nė vieno iš jūsų čia nebūtų!“

— Atrodo, jis jau ateina! — staiga prataria šalia atsidūrusi Sadi. Pagaliau man pavyko ją įkalbėti pabūti mano asistente, nors iki šiol ji tiek ir tepadarė — slankiojo po restoraną nepagarbiai aptarinėdama žmonių aprangą.

Surizikuoju — permetu akimis duris ir pajuntu, kaip sutraukia vidurius. O, Dieve, o, Dieve... Sadi teisi; tai jis. Ir ji. Jie drauge. Kodėl jie drauge?

Gerai, nepraskysk. Nemėgink įsivaizduoti, kaip jie nubunda vienoje lovoje, mieguisti ir patenkinti po gero sekso. Juk galėtų būti daugybė kitokių protingų paaiškinimų. Gal jie susitiko metro ar dar kur nors.

Nuryju didelį mauką vyno ir vėl pakeliu akis. Nežinau, į kurį pirma žiūrėti — į Džošą ar į ją.

Ji — šviesiaplaukė. Ganėtinai liesa, apsitempusi oranžines kelnes iki blauzdų, apsivilkusi baltą šiugždančią berankovę palaidinę, tokią, kokias moterys dėvi kaip priedą prie nekaloringo jogurto ar ypatingos dantų pastos. Tokią palaidinę gali dėvėti tik tada, jei puikiai moki laidyti; taigi galima numanyti, kokia ji nuobodi. Jos rankos įdegusios, plaukai sruogomis pablukę, tarsi ji būtų ką tik po atostogų.

Metusi žvilgsnį į Džošą pajuntu, kaip sukutena pilvą. Jis tikras... Džošas. Tie patys kaktą apkritę šviesūs plaukai, ta pati paika, kreiva šypsenėlė, jam sveikinantis su metrdoteliu, tie patys išblukę džinsai, tie patys brezentiniai sportiniai bateliai (kažkokios „kietos“ japonų firmos, kurios pavadinimo niekaip negaliu ištarti), tie patys marškiniai...

Palaukite. Spoksau į jį negalėdama patikėti savo akimis. Šiuos marškinius jam padovanojau gimtadienio proga.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x