Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Kaip apsėsta vis mąstau ir mąstau apie viską, ką jis pasakė, stengdamasi prisiminti kiekvieną smulkmeną. Ir kiekvieną kartą, prisiminusi vieną ypatingą frazę, imu gūžčioti ir raukytis. Buvo gera , bet ne puiku.

Dabar jau viskas akinamai aišku. Mūsų santykiai nebuvo puikūs, nes jis nebuvo su manimi atviras ir sąžiningas. Jis man neužsiminė nė apie vieną savo būgštavimą. Ir viskas krovėsi jo galvoje, ir todėl jis mane metė.

Bet visa tai nebesvarbu, nes dabar jau žinau, kokios tos bėdos, todėl galiu jas pašalinti! Visas! Susidarysiu veiksmų planą ir pradėsiu nuo vonios kambario — pirmiausia sutvarkysiu jį. Vos tik įžengiu į savo butą trykšdama optimizmu, kelią man pastoja Sadi.

— Ką šįvakar vilkėsi? — griežtai klausia ji. — Parodyk.

— Vėliau, — mėginu pro ją prasibrauti.

— Jokių „vėliau“! Dabar! Dabar!

Dėl Dievo...

— Gerai! — Nueinu į miegamąjį ir praskleidžiu užuolaidas, slepiančias nedidukę drabužinę. — Gal... šitą? — traukiu pirmą po ranka pakliuvusį drabužį — ilgą sijoną ir naują korsetinę palaidinę, pirktą „Topshop“ parduotuvėje, kurios pasiūti vos keli vienetai. — Ir turbūt apsiausiu laivelius.

— Korsetas? — Sadi žiūri į mane taip, tarsi reklamuočiau paskerstą kiaulę. — Ir ilgas sijonas?

— Taip, maksi , aišku? Tiesą sakant, tokie sijonai tikrai madingi. Beje, čia ne korsetas, o korsetinė palaidinė.

Suvirpėjusi Sadi paliečia palaidinę.

— Mano mama mėgino priversti mane užsisegti korsetą per tetos vestuves, — sako ji. — Išmečiau jį į židinį, todėl mama užrakino mane kambaryje ir prisakė tarnams neišleisti.

— Tikrai? — manyje sukirba smalsumo kibirkštėlė, nors visai to nenoriu. — Vadinasi, nedalyvavai vestuvėse?

— Išlipau pro langą, paėmiau automobilį, nuvažiavau į Londoną ir trumpai apsikirpau plaukus, — išdidžiai sako ji. — Kai mane pamatė mama, dviem dienom atgulė į lovą.

— Ohoho, — padedu drabužius ant lovos ir atidžiai pažvelgiu į Sadi. — Tu buvai tikra maištininkė. Ar visada taip elgdavaisi?

— Taip, kankindavau tėvus, bet jie buvo tokie tramdantys ir gniuždantys, tokie viktoriški. Visi mūsų namai buvo kaip muziejus, — Sadi net sudreba. — Tėvas nepripažino gramofonų, čarlstono, kokteilių...

Visko. Jis manė, kad merginos turi leisti laiką komponuodamos gėles ir siuvinėdamos. Na, kaip mano sesuo Virginija.

— Kalbi apie... močiutę? — staiga užsimanau sužinoti daugiau. Aš tik miglotai prisimenu močiutę — žilaplaukę ponią, mėgstančią darbuotis sode. Net negaliu jos įsivaizduoti kaip merginos. — Kokia ji buvo?

— Siaubingai dorybinga, — Sadi vypteli. — Ji nešiodavo korsetus. Net ir tada, kai visas pasaulis liovėsi juos nešioti, ji susiverždavo, susikeldavo plaukus, susirišdavo ir kiekvieną savaitę tvarkydavo bažnyčioje gėles. Ji buvo nuobodžiausia mergina visame Arčberyje. Paskui ji ištekėjo už nuobodžiausio Arčberyje vyro. Mano tėvai nesitvėrė džiaugsmu.

— Kas yra Arčberis?

— Mes ten gyvenom. Tai kaimas Hertfordšyre.

Kažką lyg ir prisimenu. Arčberis. Žinau, kad kažkur kažką girdėjau...

— Palauk! — staiga pasakau. — Arčberio namas. Tas namas sudegė septintajame dešimtmetyje. Ar tai jūsų namas?

Dabar jau viską prisimenu. Prieš daug metų tėtis man pasakojo apie senus šeimos namus — Arčberio namą — ir net parodė nespalvotą nuotrauką, darytą devyniolikto amžiaus pradžioje. Jis pasakojo, kad jiedu su dėde Bilu vaikystėje ten leisdavo vasaras, o kai mirė seneliai, persikėlė gyventi. Namai buvo nuostabūs — su senais koridoriais, milžiniškais rūsiais ir didžiuliais didingais laiptais. Tačiau po gaisro žemė buvo parduota, ir senojo namo vietoje nutiesta gatvė, pastatyti nauji namai.

— Taip, tada name gyveno Virginija su savo šeima. Iš tikrųjų ji ir sukėlė gaisrą. Paliko degančią žvakę, — minutėlę patylėjusi Sadi gaižiai pridūrė: — Galiausiai paaiškėjo, kad ji ne tokia jau ir tobula.

— Kartą važiavome per tą kaimą automobiliu, — neprašoma pratariu. — Matėme naujus namus. Atrodė gražiai.

Sakyčiau, Sadi manęs negirdi.

— Praradau visus savo daiktus, — užsigalvojusi kalba ji. — Visus daiktus, kuriuos buvau ten palikusi, viešėdama užsienyje. Viskas sudegė.

— Baisu, — pratariu nejaukiai pasijutusi.

— Bet koks skirtumas? — staiga Sadi atitoksta ir blausiai šypteli. — Kam visa tai rūpi? — apsigręžusi ji nusklendžia prie spintos ir valdingai beda pirštu. — Ištrauk savo drabužius. Turiu pamatyti visus.

— Kaip pasakysi, — čiumpu į saują pakabus ir metu drabužius ant lovos. — Na, papasakok man apie savo vyrą. Koks jis buvo?

Minutėlę Sadi svarsto.

— Per mūsų vestuves jis vilkėjo raudoną liemenę. O šiaip... labai nedaug ką apie jį prisimenu.

— Ir viskas? Tik liemenę?

— Ir dar jis buvo su ūsais, — priduria Sadi.

— Aš tavęs nesuprantu, — metu ant lovos kitą glėbį su visais pakabais. — Kaip galėjai tekėti už žmogaus, kurio nemylėjai?

— Nes tai buvo vienintelis būdas pabėgti, — atsako Sadi, tarsi dėstytų akivaizdžią tiesą. — Nežmoniškai susikivirčijau su tėvais. Tėvas nebeskyrė pinigų mano išlaikymui, kas antrą dieną skambindavo vikaras, kas vakarą būdavau užrakinama savo kambaryje...

— Ką padarei? — klausiu netverdama smalsumu. — Ar ir vėl tave suėmė?

— Na... nesvarbu, — kiek patylėjusi sako Sadi. Ji nusuka akis nuo įbesto mano žvilgsnio ir įsispokso pro langą. — Turėjau išvykti. Vedybos atrodė ne prastesnis būdas už visus kitus. Tėvai jau buvo suradę tinkamą jaunuolį. Patikėk, tais laikais vaikinai nelaukdavo išsirikiavę.

— Ai, ir pati labai gerai žinau, — pratariu su užuojauta, perversdama akimis. — Londone nėra viengungių. Visai nėra. Tai visiems gerai žinomas faktas.

Pakėlusi akis pamatau į mane dėbsančią Sadi, besistebinčią mano nenuovoka.

— Vyrų netekome per karą, — sako ji.

— Oo. Žinoma, — krenkšteliu. — Karas.

Pirmasis pasaulinis karas. Nesuvedžiau galų.

— Tie, kurie liko gyvi, jau nebebuvo tie patys vaikinai, kaip anksčiau. Jie buvo sužaloti. Sudraskyti į skutelius. Arba sklidini kaltės, kad liko gyvi... — jos veidu perbėga šešėlis. — Žinai, per karą buvo užmuštas mano brolis. Edvinas. Jam buvo devyniolika. Mano tėvai su tuo taip ir nesusitaikė.

Spoksau į ją išsigandusi. Turėjau antros eilės dėdę Edviną, kuris buvo užmuštas per Pirmąjį pasaulinį karą? Kodėl nieko apie tai nežinau?

— Koks jis buvo? — baikščiai klausiu. — Koks buvo Edvinas?

— Jis buvo... linksmas, — Sadi lūpos krypteli, tarsi ji mėgintų nusišypsoti, bet taip ir neįstengia. — Jis mane prajuokindavo. Jis padarydavo taip, kad ir tėvai atrodytų pakenčiamesni. Jis viską padarydavo pakenčiamiau.

Kambaryje tylu, tik vos girdisi viršuje veikiantis televizorius. Sadi veidas lyg akmeninis, sukaustytas atsiminimų ar sunkių minčių. Ji tarsi įpuolusi į transą.

— Bet jei tų vyrų ir nebuvo daug, — surizikuoju, — ar vis tiek privalėjai tekėti? Nejau būtinai reikėjo tekėti už pirmo pasitaikiusio? Negalėjai palaukti sau tinkamo? O kaip meilė?

— O kaip meilė? — pašaipiai mėgdžioja mane Sadi, pakirdusi iš svajonių. — O kaip meilė! Dievuli, giedi vis tą pačią nuobodžią giesmelę, — ji nužvelgia ant lovos suverstą drabužių kaugę. — Išdėliok juos tinkamai, kad galėčiau apžiūrėti. Pati tau parinksiu suknelę šiam vakarui. Patikėk, nevilkėsi to baisaus sijono iki žemės.