Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Akivaizdu, kad prisiminimų valandėlė baigėsi.

— Gerai, — dėlioju ant lovos drabužius. — Gali rinkti.

— Be to, esu atsakinga už tavo šukuoseną ir grimą, — griežtai priduria Sadi. — Atsakinga už viską.

— Puiku, — kantriai atsakau.

Man grįžtant į vonios kambarį, galvoje tebesisuka Sadi išklotas pasakojimas. Niekada nesidomėjau giminės medžiais ar istorija. Bet, tiesą sakant, tai, ką išgirdau, ganėtinai įdomu. Gal man pavyks įkalbėti tėtį surasti kelias senojo šeimos namo nuotraukas. Jam patiktų.

Uždarau duris ir nužvelgiu kremų ir kosmetikos priemonių indelius, išdėliotus ant stalelio ir aplink vonią. Hmm. Gal Džošas ir turi priežasčių būti nepatenkintas. Gal man tikrai nereikia abrikosinio kūno šveitiklio, šveitiklio su avižomis ir šveitiklio su jūros druska. Na, kai pagalvoji, kiek tą odą galima šveisti?

Po pusvalandžio aš jau viską surikiavusi eilutėmis ir visą pirkinių maišelį prikrovusi senų pustuščių indelių, paruoštų išmesti. Mano veiksmų planas jau vykdomas! Džošui padarytų įspūdį vonios kambarys, jeigu jį dabar pamatytų! Jau kone rengiuosi vonią nufotografuoti ir nusiųsti jam žinutę. Patenkinta savimi kyšteliu galvą į miegamąjį, bet Sadi ten nėra.

— Sadi? — šūkteliu, bet niekas neatsiliepia. Tikiuosi, jai viskas gerai. Savaime suprantama, jai buvo skaudu prisiminti brolį. Gal jai reikėjo valandėlę ramiai pabūti vienai?

Maišelį su indeliais padedu prie durų — išmesiu vėliau — ir užsiplikau puodelį arbatos. Toliau mano darbų sąraše — surasti fotografijų albumą, apie kurį jis kalbėjo. Knyga turėtų būti kažkur čia. Gal po sofa...

— Jau radau! — tarsi iš niekur atsklidęs susijaudinęs Sadi balsas kone priverčia mane trinktelėti galvą į kavos staliuką.

— Nedaryk taip! — atsisėdu ir tiesiu ranką į arbatos puodelį. — Klausyk, Sadi, aš tik norėjau pasakyti... ar tau viskas gerai? Gal norėtum pasikalbėti? Suprantu, kad tau nebuvo lengva...

— Tu teisi, lengva nebuvo, — sausai atkerta ji. — Tavo drabužinė labai menka.

— Kalbu ne apie drabužius! Kalbu apie jausmus , — supratingai į ją pažvelgiu. — Tau teko daug patirti, turbūt tave paveikė...

Sadi manęs nė negirdi. Jeigu ir girdi, dedasi negirdinti.

— Radau tau suknelę, — pareiškia ji. — Eikš pažiūrėti! Paskubėk!

Jeigu ji nenori pasikalbėti, vadinasi, nenori. Aš jos nepriversiu .

— Šaunu. Na, ką tu man išrinkai? — atsistoju ir pasuku miegamojo link.

Ne čia, — Sadi išnyra tiesiai prieš mane. — Mums reikia išeiti! Suknelė parduotuvėje!

— Parduotuvėje? — sustoju ir spoksau į Sadi. — Ką turi galvoje sakydama „parduotuvėje“?

— Buvau priversta išeiti, — Sadi įžūliai kilsteli smakrą. — Tavo drabužinėje nieko nebuvo. Dar niekada nesu mačiusi tokių drabužių-padraikų!

— Mano drabužiai — ne padraikos!

— Todėl išėjau ir radau angelišką suknelę! Tu tiesiog privalai ją nusipirkti!

— Kur? — mėginu susivokti, kur ji galėjo būti išėjusi. — Kokioje parduotuvėje? Ar buvai centrinėje Londono dalyje?

— Aš tau parodysiu! Einam! Pasiimk piniginę!

Negaliu nesijaudinti pagalvojusi apie tai, kad Sadi šmirinėjo po H&M ar dar kur nors, mėgindama man išrinkti drabužį.

— Na, gerai, — galiausiai pratariu. — Tik jeigu suknelė nekainuos milijardo svarų, — paimu rankinę ir patikrinu, ar turiu raktus. — Tai einam. Parodyk, ką radai.

Maniau, kad Sadi mane nuves į metro stotį ir nusitemps į Oksfordo aikštę ar dar kur nors. Tačiau ji pasuka už kampo ir patraukia mažų gatvelių raizginiu, kuriuo niekada nesu vaikščiojusi.

— Ar tu įsitikinusi, kad einame ten, kur reikia? — sutrikusi imu dvejoti.

— Taip! — Sadi mėgina stumtelėti mane pirma savęs. — Eik gi!

Praeiname namų eiles, nediduką parką, koledžą. Nematau nieko, kas būtų panašu į parduotuvę. Jau ketinu pasakyti Sadi, kad ji turbūt prarado orientaciją, kai ji pasuka už kampo ir triumfuodama sušunka:

— Čia!

Stovime nedidelio parduotuvių kvartalo prieigose. Matau spaudos kioską, cheminę valyklą, o pačiame gatvelės gale — mažą parduotuvėlę su medine iškaba, ant kurios parašyta „Vintažinės mados centras“. Lange pastatyta manekenė apvilkta ilga atlasine suknele, rankos aptemptos pirštinėmis iki alkūnių, ant galvos uždėta skrybėlė su vualiu ir visur prisagiota segių. Šalia manekenės pūpso krūva senų skrybėlių dėžių ir stalelis, nukrautas turtinga emaliuotų plaukų šepečių kolekcija.

— Tai tikrai geriausia parduotuvė tavo apylinkėse, — net neabejodama savo žodžiais sako Sadi. — Radau viską, ko mums reikia. Užeikim!

Man nespėjus ką nors atsakyti, ji dingsta parduotuvėlėje. Man nieko kita nelieka, kaip sekti paskui. Įeinant durys tyliai skimbteli; man nusišypso už nediduko prekystalio stovinti pagyvenusi moteris. Jos plaukai prastai nudažyti ryškiai geltonai, ji vilki, sakyčiau, originalų aštunto dešimtmečio durtinį, margintą akį rėžiančiais žaliais raštais, ir ant kaklo pasikabinusi kelias eiles gintarinių karolių.

— Sveiki! — maloniai nusišypso ji. — Malonu, kad apsilankėte mūsų parduotuvėje. Aš — Nora. Ar jau esate čia apsipirkusi?

— Sveiki, — linkteliu. — Čia lankausi pirmą kartą.

— Gal jus domina koks nors konkretus darbužis ar laikotarpis?

— Aš tik... apsižvalgysiu, — nusišypsau. — Dėkoju.

Niekur nematau Sadi, todėl vaikštinėju po krautuvėlę. Niekada nesu buvusi vintažinių drabužių parduotuvėse, bet net ir man akivaizdu, jog čia yra stulbinamai žavių daikčiukų. Šalia bičių avilį primenančio peruko pakabinta absurdiškai ryški rožinė septinto dešimtmečio suknelė. Matau ir visą lentyną iš pažiūros originalių korsetų ir apatinių sijonų. Ant siuvėjo manekeno pakabinta kreminiais nėriniais puošta vestuvinė suknelė su šydu ir mažyte džiovintų gėlių puokštele. Po stikliniu gaubtu padėtos baltos odos pačiūžos, susiraukšlėjusios ir aptrintos nuo ilgo dėvėjimo. Matau ir vėduoklių, rankinių, senų lūpdažių kolekciją...

— Kur tu? — mano ausų būgnelius perveria nekantrus Sadi balsas. — Ateik čia!

Ji moja man nuo gale pastatytos kabyklos. Staiga pradėjusi būgštauti pasuku jos pusėn.

— Sadi, — tyliai pratariu, — sutinku, jog čia viskas labai šaunu, ir visa kita. Bet aš tiesiog einu šio to išgerti. Neturėtum manyti, kad...

— Žiūrėk! — ji mosteli triumfuodama. — Tobula.

Daugiau niekada neleisiu, kad vaiduoklis man patarinėtų mados klausimais.

Sadi rodo į trečio dešimtmečio puošeivos suknelę — bronzos spalvos drabužį pažemintu liemeniu, truputį karoliukais pasiuvinėtomis pūstomis rankovėlėmis ir gražiai priderinta pelerina. Etiketėje parašyta: „Originali trečio dešimtmečio suknelė, siūta Paryžiuje.“

— Ar ne miela? — Sadi suploja rankomis ir sukiojasi aplinkui entuziazmu tviskančiomis akimis. — Žinai, labai panašią suknelę turėjo mano draugė Banti, tik sidabrinę.

— Sadi! — atgaunu balsą. — Negaliu ja vilkėdama eiti į pasimatymą! Nebūk kvaila!

— Aišku, kad gali! Pasimatuok! — Sadi ragina mane mosuodama liesomis baltomis rankomis. — Tik, savaime suprantama, turėsi nusikirpti plaukus...

— Nesirengiu kirptis plaukų! — traukiuosi apimta siaubo. — Ir neketinu nieko matuotis!

— Radau ir prie suknelės derančius batelius. — Sadi mikliai prisklendžia prie lentynos ir rodo į mažus bronzos spalvos šokių batelius. — Ir dar radau tinkamo grimo, — ji pripuola prie stiklinio prekystalio ir mosteli rodydama plastiko dėžutę, prie kurios pridėtas lapelis su užrašu „Originalus trečio dešimtmečio kosmetikos rinkinys. Labai retas“.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x