Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Pro šalį praeina dvi merginos; jos susikumščiuoja ir keistai man nusišypso. Merginos neabejotinai mano, kad susiruošiau į kokį nors maskaradą ir dalyvausiu šauniausio kostiumo varžytuvėse.

— Atrodai dieviškai! — susijaudinusi Sadi apglėbia save. — Tau tetrūksta cigaretės, — ji ima žvalgytis po gatvę. — Kur tabako parduotuvė? Vaje, mums reikėjo nusipirkti mielą, dailų cigarečių laikiklį...

— Aš nerūkau, — nukertu. — Beje, vis tiek negalima rūkyti viešose vietose. Toks įstatymas.

— Koks absurdiškas įstatymas, — piktinasi Sadi. — Kaip surengti cigarečių vakarėlį?

— Mes nerengiame cigarečių vakarėlių! Rūkymas sukelia vėžį! Rūkyti pavojinga!

Sadi nekantraudama prunkšteli.

— Tada eime!

Vos paeidama vintažiniais bateliais, nuseku paskui ją žingsniuodama „Varno“ baro link. Priėjusi prie durų susivokiu, jog Sadi dingo. Kur ji prapuolė?

— Sadi? — apsidairau po gatvę. Jeigu ji mane paliks bėdoje, tikrai ją užmušiu...

— Jis jau ten! — staiga ji atsiduria šalia manęs dar labiau susijaudinusi nei prieš minutėlę. — Tikrai galima apalpti!

Man apmiršta širdis. Vis dar vyliausi, kad jis neateis į pasimatymą.

— Kaip aš atrodau? — Sadi delnu lyginasi plaukus, ir staiga pajuntu jai tikrą užuojautą. Menkas džiaugsmas eiti į pasimatymą ir būti nematomai.

— Atrodai nuostabiai, — patikinu. — Jeigu jis tave matytų, pamanytų, kad esi išties karšta.

— Karšta? — nusistebi Sadi.

— Seksuali. Graži. Tikra pupytė. Na, šiais laikais taip sakoma.

— Oo, tada gerai! — jos akys nervingai laksto nuo durų iki manęs. — Beje, kol dar neįėjome, nepamiršk, jog tai mano pasimatymas.

— Žinau, kad pasimatymas tavo, — kantriai atsakau. — Daugybę kartų kalei į galvą.

— Noriu pasakyti, kad turi būti... aš, — ji perveria mane įsakmiu žvilgsniu. — Sakyk tai, ką liepsiu sakyti. Daryk viską, ką liepsiu daryti. Tada jausiuosi taip, tarsi pati su juo kalbėčiau. Ar supranti?

— Nesijaudink! Suprantu. Tu man pasakysi, o aš pakartosiu. Pažadu.

— Tada eime! — ji mosteli į duris.

Pastumiu sunkias matinio stiklo duris ir atsiduriu elegantiškame vestibiulyje zomšu muštomis sienomis ir žemai įrengtu apšvietimu. Priekyje dar vienos durys, už kurių matau barą. Eidama dirsteliu į tamsinto stiklo veidrodį, ir mane vėl nupurto nerimas.

Kažkodėl čia jaučiuosi milijoną kartų absurdiškiau nei savo bute. Sulig kiekvienu žingsniu dzingsi karoliai. Šokinėja į galvos raištį įsmeigta plunksna. Jaučiuosi kaip trečio dešimtmečio reliktas. Stoviu minimalistinio stiliaus bare, pilname šaunių žmonių, vilkinčių kažką panašaus į Helmuto Lango drabužius.

Slenku pirmyn šiurpstanti iš gėdos ir staiga pamatau Edą. Jis sėdi ant kėdės už kokių dešimties jardų, apsivilkęs įprastą kostiumą — kelnes ir švarką — ir geria įprastą gėrimą — džiną su toniku. Jis pakelia akis, pažvelgia mano pusėn ir nugurgia dvigubą mauką.

— Matai? — triumfuoja Sadi. — Tu jį prismeigei savo išvaizda!

Taip, jis tikrai prismeigtas. Jam atkaro žabtai, o veidas tapo baltai žalios spalvos.

Labai iš lėto, tarsi klampotų per nuodingą purvą, jis atsistoja ir eina manęs link. Matau, kaip man žengiant bare dirbantys žmonės kumščiuoja vienas kitą, o nuo gretimo staliuko staiga pasigirsta linksmas šūksnis.

— Nusišypsok jam! — garsiai rėkia man į ausį Sadi. — Prieik prie jo smagiu žingsneliu ir pasakyk: „Labą dieną su vištiena!“

Su vištiena?

Pasimatymas ne mano, karštligiškai kartoju. Pasimatymas Sadi. Aš tik vaidinu jos vaidmenį.

— Labą dieną su vištiena! — linksmai pratariu jam priėjus.

— Labas, — tyliai pralemena jis. — Atrodote... — jis bejėgiškai skėsteli rankomis.

Bare gaudęs triukšmas nutilo. Visi mus stebi. Nuostabu.

— Dar ką nors pasakyk! — susijaudinusi šokinėja aplink mane Sadi, aiškiai nekreipdama dėmesio į susidariusią itin nejaukią situaciją. — Sakyk: „Ir tu dabitiškai atrodai, seni.“ Tada sumojuok karoliais.

— Ir tu dabitiškai atrodai, seni! — perveriu jį labiau į grimasą panašia šypsena ir taip pasuku karolius, kad viena vėrinio eilė pataiko man į akį.

Oi. Skauda.

— Gerai, — atrodo, Edas taip sutriko, kad prarado amą. — Na... Gal galėčiau... pasiūlyti išgerti? Taurę šampano?

— Paprašyk lazdelės kokteiliams maišyti! — pataria Sadi. — Ir nusišypsok! Tu dar nė karto nenusijuokei!

— Gal galėčiau gauti lazdelę kokteiliams maišyti? — spigiai sukikenu. — Tiesiog dievinu kokteilių lazdeles!

— Kokteilių lazdelę? — suraukia antakius Edas. — Kam?

Velniai žino kam. Bejėgiškai pažvelgiu į Sadi.

— Pasakyk: „Kad pakeičiau burbuliukus, širduk!“ — sušnypščia ji.

— Kad pakeičiau burbuliukus, širduk! — vėl linksmai sukikenu ir smagiai pasuku karolius.

Edas atrodo taip, tarsi norėtų prasmegti skradžiai žemę. Aš jo nekaltinu.

— Kodėl nesėdate? — įsitempęs klausia jis. — Atnešiu gėrimus.

Einu prie stalelio, kur ką tik sėdėjo Edas, ir atitraukiu zomšu apmuštą kėdę.

— Sėdėk štai taip, — paliepia Sadi, pati sėsdamasi dirbtine poza, padėjusi ant kelių rankas; kopijuoju Sadi kiek įmanydama tiksliau. — Plačiau atsimerk! — ji neramiai dairosi į grupelėmis susispietusius žmones prie stalelių ir stovinčius prie baro. Vėl visi šurmuliuoja, groja tyli, rami muzika. — Kada ateis muzikantai? Kada prasidės šokiai?

— Nebus jokių muzikantų, — sumurmu. — Nebus jokių šokių. Čia ne tokia vieta.

— Nebus šokių? — suirzusi klausia ji. — Bet juk šokiai turi būti! Šokiai ir yra visa esmė! Nejau negalima groti linksmesnės muzikos? Nejau taip sunku čia įleisti nors lašą gyvybės?

— Nežinau, — sarkastiškai atsakau. — Jo ir paklausk, — mosteliu galva barmeno pusėn, ir tą pačią akimirką prieš mane išdygsta Edas su taure šampano ir stiklu džino su toniku. Sakyčiau, triguba porcija. Jis sėdasi prieš mane, pastato ant stalo gėrimus ir pakelia taurę.

— Į sveikatą.

— Į sveikatą! — atsakau žaviai šypsodamasi, greitai pamaišau šampaną plastikine kokteilių lazdele ir sriubteliu mauką. Pakeliu akis tikėdamasi Sadi pritarimo, bet ji kažkur dingo. Vogčiomis apsižvalgau ir pamatau ją už baro, kažką rėkiančią barmenui į ausį.

O, Dieve. Kokią sumaištį ji sukels dabar?

— Na... ar iš toli teko važiuoti?

Vėl sutelkiu dėmesį. Edas su manimi kalba. O šalia nėra Sadi, galinčios pasufleruoti. Šaunu. Dabar jau man pačiai teks ką nors kalbėti.

— Eee... nelabai. Iš Kilburno.

— Aa. Iš Kilburno, — jis linkteli, tarsi būčiau pasakiusi kažką labai išmintinga.

Svarstydama, ką dar galėčiau pasakyti, skubiai perbėgu jį akimis. Gražus juodas švarkas, turiu pripažinti. Jis aukštesnis, nei įsivaizdavau, tvirtesnis, platesnių pečių, apsivilkęs brangiai ir prabangiai atrodančius marškinius. Vos įžiūrimai apžėlę skruostai, ta pati „V“ pavidalo raukšlelė tarpuakyje, kokią mačiau konferencijų salėje. Dėl Dievo... Dabar savaitgalis, jis atėjo į pasimatymą, bet vis tiek atrodo taip, tarsi dalyvautų kokiame nors itin rimtame tarybos susirinkime, kur visi turi būti atleisti ir palikti be jokių premijų.

Truputį pykteliu. Jis galėtų bent jau pamėginti atrodyti taip, tarsi visai neblogai leistų laiką.

— Nagi, Edai! — didvyriškai pratariu ir nusišypsau, — iš tavo akcento spėju, kad esi amerikietis?

— Teisybė, — jis linkteli, bet pats daugiau nieko nesako.