Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Kai Edas nužvelgia visų prie stalelio sėdinčiųjų veidus, tampa akivaizdu, kad jo košmaras penkiasdešimt kartų baisesnis už manąjį. Kone imu jo gailėtis.

— Taip... teisybė, — galiausiai prataria jis, tarsi nė pats negalėtų patikėti. — Mes šokome.

Atrodo, jis pradeda atitokti.

— Lara, ar pažįstate Ženevjevą Beili iš DFT? Ženevjeva — Lara.

Labas, Bilai, Maikai, Sara... — jis linkčioja visiems už apskrito stalelio sėdintiems žmonėms.

— Jūsų suknelė nuostabi, — maloningai nužvelgia mano drabužį Ženevjeva. — Matosi, kad trečio dešimtmečio stiliaus.

— Suknelė originali, — linkteliu.

— Net neabejoju!

Kiek įmanydama maloniau nusišypsau, nors jaučiuosi tarsi perlieta šaltu vandeniu. Nenoriu atrodyti kaip lėlė iš Daily Mail vintažinių lėlių kolekcijos — tik jau ne šios, kitos, aukščiausio lygio verslininkų kolekcijos akivaizdoje.

— Aš tik pasitvarkysiu makiažą, — išspaudžiu dar vieną šypseną. — Po minutėlės grįšiu.

Tualete paimu popierinę servetėlę, sudrėkinu ir įnirtingai trinuosi veidą. Bet, atrodo, nieko nepešiu.

— Ką darai? — šalia manęs atsiranda Sadi. — Sudarkysi veidą!

— Mėginu nutrinti spalvas, — pratariu nervingai tebetrindama.

— Oi, šie skaistalai nenusivalys, — lengvabūdiškai sako Sadi. — Jie nenuplaunami. Matysis keletą dienų. Lūpų dažai — irgi.

Nenuplaunami?

— Kur mokeisi šokti? — Sadi įsitaiso tarp veidrodžio ir manęs.

— Nesimokiau. Šokti nesimokoma. Tiesiog imi ir šoki.

— Na, taip, matosi. Šokai baisiai.

— O tu visai perlenkei lazdą, — kandžiai atkertu. — Atrodė, kad ištratinsi jį vietoje!

— Ištratinsiu? — Sadi susiraukia. — Ką tuo nori pasakyti?

— Tai reiškia... na, žinai, — nutylu nejaukiai pasijutusi. Nesu įsitikinusi, ar norėčiau tratinimo klausimus aptarinėti su savo antros eilės teta.

— Tai ką reiškia? — nekantrauja Sadi. — Ką reiškia?

— Tam reikalingas kitas žmogus, — kruopščiai renku žodžius. — Panašu į pižamų vakarėlį. Tik kad pižamas nusivelki.

— Aa, tu apie tai, — Sadi išraiška pasikeičia. — Ir šitai jūs vadinate tratinimu?

— Kartais, — patraukiu pečiais.

— Koks keistas žodis. Mes sakydavome „seksas“.

— Ai, — tarsteliu sutrikusi. — Na, ir mes taip sakome...

— Arba bambatrynis, — priduria ji.

Bambatrynis? Ir ji drįsta sakyti, kad „tratintis“ — keistas žodis?

— Na, kad ir kaip sakytum, — nusiaunu vieną batelį ir trinu skaudančius pirštus, — atrodei taip, tarsi tą ir norėtum padaryti čia pat, bare.

Sadi kvailai išsišiepia ir žiūrėdama į veidrodį pasitaiso plaukų juostą.

— Turi sutikti, kad jis gražus.

— Gal iš išorės ir gražus, — nenoromis pratariu. — Bet jis nėra asmenybė.

— Yra! — atšauna įsižeidusi Sadi.

Iš kur ji gali žinoti? Juk aš buvau priversta pradėti tą prakeiktą pokalbį!

— Ne, nėra! Jis gyvena Londone jau penkis mėnesius, bet nieko nesistengia pamatyti! — susiraukiu vėl audamasi batelį. — Koks siauraprotis gali taip elgtis? Koks žmogus gali nesidomėti vienu iš puikiausių miestų visame pasaulyje? — apimta pykčio kalbu vis garsiau. — Jis nevertas čia gyventi.

Būdama Londono gyventoja reaguoju ganėtinai asmeniškai. Pažvelgiu į Sadi norėdama išsiaiškinti, ką mano ji, bet Sadi užsimerkusi ir niūniuoja. Po velnių, manęs ji nė nesiklauso.

— Kaip manai, ar aš jam patikčiau? — ji atsimerkia. — Na, jeigu jis mane matytų. Jeigu galėtų su manimi šokti.

Jos veidas toks viltingas ir švytintis, kad išsisklaido visas mano pyktis. Kokia aš kvaila. Koks skirtumas, koks tas vyrukas? Aš čia niekuo dėta. Tai Sadi vakaras.

— Taip, — sakau kiek įmanydama įtikinamiau. — Manau, tu jam patiktum.

— Ir aš taip manau, — Sadi atrodo patenkinta. — Ar matai, kad tavo galvos juosta pakrypus?

Timpteliu juostą ir piktokai nužvelgiu savo atvaizdą veidrodyje.

— Atrodau absurdiškai...

— Atrodai dieviškai. Tu — gražiausia mergina visame bare. Na, jei neskaičiuotume manęs, — nerūpestingai priduria Sadi.

— Ar įsivaizduoji, kaip kvailai jaučiuosi? — vėl pasitrinu skruostą. — Ne, aišku, kad neįsivaizduoji. Tau terūpi pasimatymas.

— Aš tau kai ką pasakysiu, — prataria Sadi, kritiškai mane apžiūrinėdama veidrodyje. — Tavo burna kaip kino žvaigždės. Mano laikais visos merginos mirtų , kaip norėtų turėti tokią burną. Būtum galėjusi filmuotis.

— Taip, tikrai, — perverčiu akimis.

— Tik pažvelk į save, kvailute. Atrodai kaip filmo herojė!

Nenorom vėl pažvelgiu į veidrodį, mėgindama save įsivaizduoti mirgančiame nespalvotame ekrane, pririštą prie geležinkelio bėgių, barškinant pianinu kokią nors grėsmingą melodiją. Tiesą sakant, ji teisi. Tikčiau kokiam nors vaidmeniui.

— Oi, pone, prašau, išlaisvinkite mane! — klapsėdama blakstienomis atsisėdu prieš veidrodį tam tikra poza.

— Būtent! Būtum buvusi sidabrinio ekrano meilutė.

Sadi pažvelgia man į akis, ir aš nesusilaikau nenusišypsojusi. Tai keisčiausias ir kvailiausias pasimatymas mano gyvenime, bet kažkodėl puiki Sadi nuotaika užkrečiama.

Mums grįžus į baro salę pamatau, kad Edas tebeplepa su Ženevjeva. Ji elegantiškai atsirėmusi į kėdę, stovi tariamai „atsainia“ poza, nors akimirksniu suprantu, kad šitaip ji mėgina parodyti Edui visus savo aukštos, grakščios figūros privalumus. Taip pat iškart suprantu, kad Edas visai nieko nepastebi, todėl dabar jis man tampa šiek tiek žavesnis.

Tačiau Sadi viską pastebi. Įpykusi ji mėgina nustumti Ženevjevą alkūnėmis ir spiegia jai į ausį „Traukis!“, bet Ženevjevą nekreipia į ją jokio dėmesio. Turbūt ji nulipdyta iš labai kietos medžiagos.

— Lara! — dirbtinai šypsodamasi mane pasitinka Ženevjevą. — Labai atsiprašau. Nenoriu trukdyti maloniai vakaroti su Edu!

— Nieko nieko, — lygiai taip pat dirbtinai nusišypsau.

— Ar seniai judu pažįstami? — ji elegantiškai mosteli šilku aptrauktu riešu rodydama į mudu.

— Ne, neseniai.

— Ir kaipgi jūs susipažinote?

Nesusilaikau vogčia nepažvelgusi į Edą. Išgirdęs šį klausimą jis taip nepatogiai pasijunta, kad man norisi juoktis.

— Susitikome biure, tiesa? — pratariu mėgindama jį gelbėti.

— Biure. Taip, — Edas linksi lengviau atsipūtęs.

— Taigi! — nusijuokia Ženevjeva linksmu, skambiu juoku; taip juokiasi rimtai dėl ko nors įpykę žmonės. — Edai, tu kaip toji tyli kiaulė! Net nenutuokiau, kad turi merginą!

Sekundės dalelytę Edas dirsteli man į akis. Matau, kad jam ši mintis tokia pat „žavi“, kaip ir man.

— Ji nėra mano mergina, — iškart atsako jis. — Na, tai ne...

— Nesu jo mergina, — skubu įsiterpti. — Mes tik... na, sakyčiau, vienkartinis...

— Mes tik atėjome išgerti, — mane papildo Edas.

— Tikriausiai daugiau niekada ir nebesusitiksime.

— Tikriausiai nesusitiksime, — patikina Edas. — Tikrai nebesusitiksime.

Abu linksime vienas kitam pritardami visu šimtu procentų. Tiesą sakant, manau, kad mes pirmą kartą laikomės bendros pozicijos.

— Aišku, — Ženevjeva atrodo visai sutrikusi.

— Užsakysiu dar vieną taurę, Lara, — Edas man nusišypso taip šiltai, kaip šįvakar dar nesišypsojo.

— Ne, aš užsakysiu! — plačiai jam nusišypsau. Pakanka pagalvoti, kad su atitinkamu žmogumi teks praleisti dar kokias dešimt minučių, ir staiga tampi labai dosnus.