Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Gaila, kad jos nematei. Ženevjeva Beili? DTF? Ne, tai ne pasimatymas. Aš buvau su... — jis sudvejoja. — Žinai, tokia keista situacija.

Aš taip stengiuosi kiek galima geriau užsimaskuoti šliedamasi prie traškučių lentynos, jog nebežiūriu į Edą. Bet staiga susivokiu, kad jis jau apsipirko ir eina iš restoranėlio, nešdamasis paketą su maistu. Jis eina pro mane. Tiesiai pro mane, maždaug už pėdos... prašau, nesidairyk, nežiūrėk...

Šūdas.

Tarsi išgirdęs mano mintis, jis pažvelgia į dešinę ir sutinka mano žvilgsnį. Jis atrodo nustebęs, bet ne sutrikęs.

— Vėliau, drauguži, — sako jis ir užstumia telefono dangtelį. — Sveika.

— Oo. Sveikas! — stengiuosi kalbėti nerūpestingai, tarsi šlitinėti po greitojo maisto restoranėlį glėbyje spaudžiant paketėlį su sumuštiniu ir kokteilio butelį būtų visiems įprastas dalykas. — Smagu... eee... tave čia matyti. Tai va, žlugo mano planai smagiai pavakarieniauti, — atsikrenkščiu. — Paskutinę minutę. Man paskambino draugai ir atidėjo suėjimą, todėl pamaniau, kad vertėtų prigriebti šio to valgoma. Čia labai skanūs sumuštiniai...

Prisiverčiu liautis putojusi. Beje, kodėl turėčiau jaustis nepatogiai? Kodėl jis nesijaučia nepatogiai? Juk ir jis, kaip ir aš, buvo netikėtai užkluptas.

— O aš maniau, kad ir tu susitaręs vakarieniauti, — pratariu lengvai kilstelėdama antakius. — Kas nutiko? Ar ir tavo vakarienė atšaukta? O gal vakarienė bus tokia ypatinga, jog abejoji, ar gausi žmoniškai pavalgyti? — nusijuokusi pažvelgiu į jo popierinį maišelį su maistu laukdama, kol jis pasijus nepatogiai.

O jis nė nemirkteli.

— Mano ketinimai tokie ir buvo — nusipirkti pavalgyti ir nudirbti kelis darbus. Pirmiausia rytoj turiu skristi į Amsterdamą, į konferenciją. Ten skaitysiu pranešimą.

— Oo, — pratariu suglumusi.

Jo veidas mirtinai atviras. Tikrai tikiu, kad jis sako tiesą. Prakeikimas.

— Taigi, — vėl sakau. — Na...

Nejauki pauzė, paskui Edas mandagiai linkteli.

— Gero vakaro. — Jis išeina iš restoranėlio, o aš žiūriu jam pavymui jausdamasi nei šiaip, nei taip.

Džošas niekada manęs taip nesutrikdytų. Žinojau , kad šitas vyrukas man nepatiks.

— Gal Big Issue numerį? — mano mintis nutraukia balsas.

— Oi, — įsispoksau į priešais stovintį liesą vyriškį. Jis nenusiskutęs, užsidėjęs vilnonę kepurę, prisisegęs oficialų Big Issue pardavėjo ženklelį. Prastai pasijutusi dėl visų ankstesnių kartų, kai praeidavau pro šalį nepanorusi trukdytis, nusprendžiu pasitaisyti. — Nupirksiu penkis, — tvirtai sakau. — Labai ačiū.

— Į sveikatą, širdele, — vyriškis linkteli apžiūrėjęs mano vintažinius drabužius. — Graži suknelė.

Paduodu pinigus ir paimu penkis žurnalus, o tada patraukiu kasos link. Vis dar mėginu sugalvoti kokią nors šmaikščią, kandžią frazę, kurią turėjau pasakyti Edui. Man reikėjo nerūpestingai nusijuokti ir pasakyti: „Edai, kai kitą kartą planuosi vakarienę, primink man...“

Ne, man reikėjo pasakyti: „Tikrai, Edai, kai užsiminei apie vakarienę ...“

— Kas yra Big Issue? — pažadina iš transo Sadi balsas. Kelis kartus sumirksiu staiga ant savęs supykusi. Kodėl varginu dėl jo smegenis? Kam rūpi, ką jis mąsto?

— Tai toks žurnalas, — aiškinu. — Pinigai už parduotus numerius skiriami benamių projektams vykdyti. Tikrai geras sumanymas.

Matau, kaip Sadi mėgina suvirškinti mano žodžius.

— Prisimenu gatvėse gyvenančius žmones, — sako ji, kažkur klaidžiodama žvilgsniu. — Po karo. Atrodė, kad šalis niekada nebeatsigaus.

— Atleiskite, pone, čia pardavinėti negalima, — staiga pamatau, kaip uniformuota mergina veda Big Issue pardavėją iš restoranėlio. — Mes tikrai labai vertiname jūsų dirbamą darbą, bet kompanijos politika tokia, kad...

Stebiu vyrą pro stiklines duris. Jis atrodo visiškai susitaikęs su tuo, kad ką tik buvo išmestas, ir po akimirkos jau matau jį siūlantį žurnalus praeiviams, kurie nekreipia į jį jokio dėmesio.

— Ar galiu kuo nors padėti? — susivokiu, jog kasininkė kreipiasi į mane, ir nuskubu prie prekystalio. Mano kreditinė kortelė pačiame rankinės dugne, todėl šiek tiek užtrunku, kol atsiskaitau, ir pametu Sadi iš akių.

— Kas čia...

— Prakeikimas! Kas čia darosi?

Staiga pamatau, kad visos kasininkės žvalgosi ir šūkčioja. Iš lėto atsigręžiu ir suprantu, į ką jos žiūri. Negaliu patikėti savo akimis.

Iš restoranėlio vieningai plūsteli visi klientai. Jie rikiuojasi ant šaligatvio prie Big Issue pardavėjo. Matau, kaip kai kurie rankose laiko po kelis žurnalus, kai kurie mėto pardavėjui pinigus.

Restoranėlyje likęs tik vienas klientas. Susikaupusi Sadi sklando šalia, prikišusi jam prie ausies burną. Po akimirkos nustėręs žmogus padeda rankoje laikytą dėžutę su sušiu ir nuskuba prie lauke stoviniuojančios minios, jau traukdamasis piniginę. Sadi stovi atokiau ir susinėrusi rankas patenkinta viską stebi. Po minutėlės ji pažvelgia į mane, ir aš nesusilaikau plačiai jai nenusišypsojusi.

— Tu kietuolė, Sadi! — tyliai pratariu. Po sekundės ji jau šalia manęs ir žiūri sumišusi.

— Ar tu pasakei, kad aš — kaip akmuo ?

— Tu kietuolė! — paimu rankinę ir pasuku durų link. — O tai reiškia, kad tu... tikra šaunuolė. Padarei tikrai gerą darbą, — mosteliu į lauke susibūrusius klientus, zujančius aplink Big Issue pardavėją. Dabar jau ir praeiviai stabteli prie minios norėdami išsiaiškinti, kas čia dedasi, o pardavėjas atrodo visai sutrikęs. Valandėlę žiūrime į juos, o paskui apsigręžiame ir abi patraukiame gatve maloniai tylėdamos.

— Ir tu kietuolė, — greitai išberia Sadi, ir aš pažvelgiu į ją nustebusi.

— Atsiprašau?

— Ir tu padarei gerą darbą. Žinau, kad nenorėjai šįvakar vilkėti tos suknelės, bet apsivilkai. Dėl manęs, — ji įbedusi akis į tolį. — Na, ačiū tau už tai.

— Nėra už ką, — patraukiu pečiais ir atsikandu sumuštinio su vištiena. — Viskas baigėsi ne taip jau blogai.

Nesirengiu Sadi to sakyti, nes tada neatsiginsiu jos krykštavimų, ir tai bus nepakenčiama, bet iš tikrųjų jaučiuosi kone susitapatinusi su šiuo trečio dešimtmečio įvaizdžiu.

Sakyčiau, taip.

Vienuoliktas skyrius

Viskas klostosi puikiai! Jaučiu visa savo esybe. Net ir šis antrasis pasimatymas su Edu — labai teigiamas poslinkis. Kaip sakė dėdė Bilas, kiekvienas turi kabintis už pasitaikiusios galimybės. Apie tai ir kalbu. Dalyvavimas verslininkų pietuose man bus puiki proga susipažinti su daugybe patyrusių profesionalų, padalinti savo vizitines korteles ir sudaryti įspūdį. Natalija visada sakydavo, jog stengiasi rodytis „viešai“ ir nuolat pildyti savo bylas. Na, dabar ir aš pasirodysiu „viešai“.

— Keite! — pratariu pirmadienio rytą įžengusi į biurą. — Man reikia visų vizitinių kortelių; dar turiu nusipirkti nedidelį dėkliuką kortelėms; ir dar reikės visų naujausių Verslo žmonių numerių... — nutylu nustebusi. Viena ranka ji gniaužia telefono ragelį, o kita aršiai mojuoja brėždama ore ratus. — Kas atsitiko?

— Policija! — ji pridengia ragelį delnu. — Dabar skambina. Nori atvažiuoti su tavimi pasikalbėti.

— Aa, taip.

Atrodo, kad pilve bjauriai įstrigo kažkoks ledo luitas. Policija. Vyliausi, kad policija paprasčiausiai mane pamirš.

Apsidairau žvalgydamasi, ar kambaryje nėra Sadi, bet jos niekur nesimato. Per pusryčius ji kalbėjo apie kažkokią vintažinę parduotuvę Čelsyje; gali ji ten ir nukako.