Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ar greitai šitai įvyks?

— Galime šiek tiek užtrukti tvarkydami dokumentus, — konsteblė užtraukia rankinės užtrauktuką. — Gal dvi savaites, gal truputį ilgiau.

Dvi savaites ? Mane nukrečia siaubas. Kas bus, jeigu iki tol nerasiu vėrinio? Dvi savaitės — beveik nieko. Man reikia daugiau laiko. Sadi reikia daugiau laiko.

— Ar negalima laidotuvių... visai atidėti? — mėginu klausti kone abejingu tonu.

— Lara, — konsteblė Deivis ilgai į mane žiūri ir atsidūsta. — Net neabejoju, kad jūs labai mylėjote savo tetą. Aš savo močiutę palaidojau pernai; žinau, ką tai reiškia. Tačiau atidėtos laidotuvės ir sugaišintas visų žmonių laikas — ne atsakymas, — ji nutyla ir toliau kalba jau švelniau. — Turite su tuo susitaikyti. Jos nebėra.

— Yra! — išsprūsta man nespėjus susilaikyti. — Norėjau pasakyti... kad jai reikia daugiau laiko.

— Ji sulaukė šimto penkerių, — geraširdiškai šypsosi konsteblė Deivis. — Manau, ji turėjo pakankamai laiko, kaip jums atrodo?

— Bet ji... — pyktelėjusi atsidūstu. Nieko negaliu pasakyti. — Na, dėkoju už pagalbą.

Išėjus konsteblei Deivis, sėdžiu nieko nereginčiomis akimis spoksodama į kompiuterį, kol už nugaros išgirstu Sadi balsą.

— Kodėl čia buvo policija?

Išsigandusi pasisuku su visa kėde ir pamatau ją sėdinčią ant spintelės, apsivilkusią kreminės spalvos suknele su pažemintu liemeniu, užsidėjusią tokios pačios spalvos kreminę skrybėlaitę, puoštą juodomis ir mėlynomis plunksnomis, kutenančiomis jai skruostą.

— Vaikščiojau po parduotuves! Radau tau dievišką peleriną. Privalai nusipirkti, — ji pasitaiso kailinę apykaklaitę ir sumirksi žiūrėdama į mane. — Kodėl čia buvo policija?

— Ar tu girdėjai mūsų pokalbį? — nerūpestingai klausiu.

— Ne. Juk sakiau, vaikščiojau po parduotuves, — Sadi prisimerkia. — Kas nors negerai?

Sutrikusi žvelgiu į Sadi. Negaliu jai sakyti tiesos. Negaliu pasakyti, kad jai liko dvi savaitės iki iškeliaujant į... iki...

— Nieko nenutiko! Įprastas vizitas. Jie norėjo išsiaiškinti kelias smulkmenas. Man patinka tavo skrybėlaitė, — priduriu norėdama nukreipti Sadi dėmesį kitur. — Eik ir surask man tokią pačią skrybėlaitę.

— Negali dėtis tokios pačios skrybėlės kaip ši, — su pasitenkinimu atsako Sadi. — Neturi ryškių skruostikaulių.

— Na, tada išrink man tinkančią skrybėlaitę.

Sadi iš nuostabos išplečia akis.

— Pažadi nusipirkti bet kurią, kokią tik išrinksiu? Ir ją nešioti?

— Taip! Žinoma! Eik! Išrink!

Vos jai dingus atidarau darbo stalo stalčių. Turiu rasti Sadi vėrinį. Dabar pat. Nebegaliu švaistyti laiko. Išsitraukiu pavardžių sąrašą ir nuplėšiu paskutinį puslapį.

— Keite, — pratariu jai grįžus į kabinetą. — Yra naujas darbas. Mėginame surasti vėrinį. Ilgas stiklo karoliukų vėrinys su laumžirgio formos pakabučiu. Kažkas iš šių žmonių galėjo nupirkti tą vėrinį Fersaido slaugos namų sendaikčių turgelyje. Gal galėtum paskambinti šiems žmonėms?

Jos akyse šmėsteli nuostaba, paskui ji paima sąrašą ir linkteli nieko neklausinėdama, kaip koks nors lojalus kariuomenės leitenantas.

— Būtinai viską padarysiu!

Vedu pirštu per visas surašytas pavardes ir surenku kitą numerį. Po kelių signalų ragelį pakelia moteris.

— Alio?

— Sveiki. Skambina Lara Lington; jūs manęs nepažįstate...

Po dviejų valandų galiausiai padedu ragelį ir pakeliu į Keitę nuvargusias akis.

— Ką nors pešei?

— Ne, — atsidūsta ji. — Man labai gaila. O tu?

— Nieko nepešiau.

Sudrimbu kėdėje ir pasitrinu skruostus. Visas adrenalinas išgaravo maždaug prieš valandą ir pavirto į skaudų nusivylimą, nes vis labiau artėjau prie sąrašo galo. Patikrinome visus numerius. Nebeturiu į ką kreiptis. Ką man dabar daryti?

— Gal man nubėgti ir nupirkti sumuštinių? — gundo Keitė.

— Oo, taip, — išspaudžiu šypsenėlę. — Prašyčiau su vištiena ir avokadų. Labai ačiū.

— Nėra už ką! — Keitė neramiai prikanda lūpą. — Tikiuosi, vėrinį rasi.

Jai išėjus palenkiu galvą ir trinu skaudamą kaklą. Man reikia grįžti į slaugos namus ir pateikti daugiau klausimų. Turėtų atsirasti naujų galimybių. Atsakymas turi būti. Galvok kaip nori — vėrinys ten buvo, puošė Sadi kaklą, o dabar dingo...

Staiga man šauna į galvą mintis. Tasai jos svečias Čarlzas Rysas. Taip jo ir nesusiradau. Turėčiau patikrinti absoliučiai viską. Susižvejojusi mobilųjį, susirandu slaugos namų telefono numerį ir pavargusi spusteliu mygtuką.

— Sveiki, Fersaido slaugos namai, — atsiliepia moteriškas balsas.

— Sveiki, skambina Lara Lington, Sadi Lankaster antros eilės dukterėčia.

— Taip, klausau?

— Tiesiog svarsčiau... ar kas nors man galėtų ką nors papasakoti apie svečią, kuris pas ją lankėsi prieš mirtį? Apie Čarlzą Rysą?

— Minutėlę.

Laukiu; išsitraukiu vėrinio piešinį ir jį apžiūrinėju, tarsi ieškodama kokių nors užuominų. Jau tiek kartų žvelgiau į šį piešinį, kad galėčiau iš atminties nupiešti kiekvieną karoliuką. Kuo geriau jį įsidėmiu, tuo jis man atrodo gražesnis. Nepakelsiu, jei Sadi niekada jo neatgaus.

Gal man vertėtų kur nors užsakyti vėrinio kopiją, pagaunu save svarstančią. Kuo tiksliausią kopiją. Galėčiau jį kaip nors pasendinti, pasakyti Sadi, jog tai originalas, ji labai apsidžiaugtų...

— Alio? — iš tokių minčių mane pažadina linksmas balsas. — Lara? Kalba Šerona, viena iš slaugių. Kai pas mus lankėsi Čarlzas Rysas, buvau su Sadi; tiesą sakant, aš jį ir užregistravau. Ką norėtumėte apie jį sužinoti?

Man tik rūpi, ar jis turi vėrinį.

— Na... ką jie veikė jo viešnagės metu?

— Jis pasėdėjo su Sadi valandėlę ir išėjo. Ir viskas.

— Jos kambaryje?

— Oo, taip, — iškart atsako slaugė. — Paskutinėmis savaitėmis Sadi beveik neišeidavo iš savo kambario.

— Žinoma. Na... ar jis galėjo iš jos paimti vėrinį?

— Taip, galėjo taip būti, — atsako Šerona dvejodama.

Galėjo būti. Jau yra už ko užsikabinti.

— Gal galėtumėte papasakoti, koks jis buvo? Kokio amžiaus?

— Sakyčiau, gal keturiasdešimties su viršum. Gražus vyriškis.

Intrigos vis daugiau ir daugiau. Kas, po šimts, jis toks? Sadi meilužis?

— Gal galėtumėte man pranešti, jeigu jis vėl apsilankytų ar paskambintų? — Į bloknotą užsirašau: „Čarlzas Rysas — keturiasdešimties su viršum.“ — Ir gal galėtumėte gauti jo adresą?

— Galiu pamėginti. Bet nepažadu.

— Dėkoju, — atsidustu truputį nuliūdusi. Kaipgi man pavyks tą vyriškį surasti? — Ir daugiau nieko negalite apie jį pasakyti? — griebiuosi paskutinio šiaudo. — Nieko išskirtina? Daugiau nieko nepastebėjote?

— Na, — juokiasi Šerona. — Tik juokinga, kad ir jūsų pavardė Lington.

— Kodėl? — sutrikusi spoksau į telefoną.

— Džine sako, kad jūs nesate to Bilo Lingtono, kuris ant kavos puodelių, giminaitė. Na, to milijonieriaus. Tiesa?

— Ee, kodėl klausiate? — staiga pagyvėju.

— Todėl, kad būtent taip jis ir atrodė! Tada merginoms taip ir pasakiau. Nors buvo su akiniais ir su šaliku, vis tiek aiškiai matėsi — kaip iš akies luptas Bilas Lingtonas.

Dvyliktas skyrius

Nesuvedu galų. Niekaip. Kad ir kaip žiūrėtum, kvailai atrodo.

Ar „Čarlzas Rysas“ tikrai dėdė Bilas? Bet kodėl jam reikėtų lankyti Sadi prisidengus netikru vardu? Ir kodėl jis apie tai nė neužsiminė?