Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Kai nutylu, girdžiu, kaip ausyse stuksena širdis.

Dėdė Bilas iš lėto padeda telefono ragelį; tyla. Kelias akimirkas jis, rodos, svarsto, ką sakyti.

— Na, atrodo, mus abu kamavo ta pati nuojauta, — pagaliau prataria jis atsilošdamas kėdėje. — Tu teisi. Buvau aplankyti Sadi.

Net prasižioju iš nuostabos.

Rezultatas! Neabejotinas rezultatas akimirksniu! Manau, galėjau tapti privačia detektyve.

— Bet kodėl prisidengėte Čarlzo Ryso vardu?

— Lara, — dėdė Bilas atsidūsta stengdamasis likti kantrus. — Turiu daugybę gerbėjų. Esu įžymybė. Yra daugybė dalykų, kuriais užsiimu, bet to neskelbiu. Labdara, ligoninių lankymai... — jis skėsteli rankomis. — Čarlzo Ryso vardu prisidengiu tada, kai noriu likti nežinomas. Ar gali įsivaizduoti, koks kiltų šurmulys, jeigu jie sužinotų, kad Bilas Lingtonas asmeniškai atvyksta aplankyti senosios ponios? — jis bičiuliškai pažvelgia man į akis, ir akimirką nesusilaikau nenusišypsojusi.

Sakyčiau, jis teisus. Dėdė Bilas — tikra žvaigždė. Prisidengti slapyvardžiu — protingas sprendimas.

— Bet kodėl apie tai nepasakėte šeimos nariams? Per mišias sakėt, kad tetos Sadi niekada nelankėt.

— Žinau, — linksi dėdė Bilas. — Turėjau tam priežasčių. Nenorėjau, kad kiti šeimos nariai jaustųsi kalti ar mėgintų kaip nors teisintis, kodėl patys jos neaplankė. Ypač tavo tėvas. Jis moka būti... įžeidus.

Įžeidus? Tėtis nėra įžeidus.

— Tėtis šaunus, — atkertu.

— Oi, taip, jis šaunus, — iškart sutinka Bilas. — Neabejotinai fantastiškas vyriokas. Bet būti vyresniuoju Bilo Lingtono broliu negali būti lengva. Suprantu jį.

Mane užlieja pykčio banga. Jis teisus. Nėra lengva būti vyresniuoju Bilo Lingtono broliu, nes Bilas Lingtonas — arogantiškas kliunkis.

Man nereikėjo jam šypsotis. Tiesą sakant, gaila, kad nėra būdų šypsenoms atsiimti.

— Jums nereikia tėčio gailėtis, — sakau kiek įmanoma mandagiau. — Jam savęs negaila. Gyvenime jam tikrai sekasi.

— Žinai, pradėjau remtis tavo tėčio pavyzdžiu seminarų metu, — dėdė Bilas susimąsto. — Du berniukai. Toks pats auklėjimas. Toks pats išsilavinimas. Vienintelis skirtumas — vienas iš jų kažko norėjo. Vienas iš jų turėjo svajonę.

Atrodo, kad jis repetuoja kalbą kokiam nors reklaminiam vaizdo klipui. Dieve, jis nebetveria savame kailyje. Beje, o kas sako, kad kiekvienas norėtų būti Bilas Lingtonas? Yra žmonių, svajojančių, kad jų veidas nebūtų nupieštas ant kavos puodelių, iš kurių geriama visame pasaulyje.

— Taigi, Lara, — jis vėl pažvelgia į mane, — buvo malonu su tavimi susitikti. Sara tave palydės...

Viskas? Mano susitikimas baigtas? Bet aš dar nieko neišsiaiškinau dėl vėrinio.

— Yra dar vienas klausimas, — greitai pratariu.

— Lara...

— Aš labai greitai, pažadu! Tik svarsčiau, ar tada, kai lankėtės pas tetą Sadi...

— Taip? — matau, kaip jis stengiasi iš kažkur pasisemti kantrybės. Jis žiūri į laikrodį ir baksnoja klaviatūrą.

O, Dieve... Kaip man pasakyti?

— Gal ką nors žinote apie... — klupinėju nerasdama tinkamų žodžių. — Na, sakau, gal matėte, o gal ir netyčia paėmėte... vėrinį? Ilgą stiklo karoliukų vėrinį, puoštą laumžirgio pavidalo pakabučiu?

Tikiuosi dar vieno globėjiško atodūsio, tuščio žvilgsnio ir abejingos replikos. Nesitikiu, kad jis suakmenės. Nemanau, kad staiga jo žvilgsnis taps veriamas ir kartu nepatiklus.

Žvelgdama į jį kone užkandu žadą nuo patirto šoko. Jis žino, apie ką kalbu. Jis žino.

Po akimirkos nerimas dingo jam iš akių, jis vėl tapo tuščiai mandagus. Net galėčiau pamanyti, jog tą kitą jo išraišką tik įsivaizdavau.

— Vėrinį? — jis gurkšteli kavos ir kažką parašo paspaudęs kelis klavišus. — Kalbi apie kažkokį Sadi daiktą?

Man pašiurpsta sprandas. Kas čia dedasi? Mačiau iš jo akių, kad jis mane suprato, tikrai mačiau. Kodėl jis dedasi nieko nežinąs?

— Taip, mėginu surasti paprastą seną daiktą, — instinktyviai jaučiu, kad turiu kalbėti ramiai ir nerūpestingai. — Slaugės tuose namuose man pasakė, kad vėrinys dingo, todėl... — įdėmiai stebiu dėdės Bilo reakciją, bet mandagaus žmogaus kaukė savo vietoje.

— Įdomu. Kodėl tu nori to vėrinio? — lengvai klusteli jis.

— Ai, nėra jokios rimtos priežasties. Tik mačiau šimtas penktojo Sadi gimtadienio nuotrauką, kurioje ji buvo tuo vėriniu pasipuošusi; pamaniau, būtų puiku jį rasti.

— Žavinga, — jis nutyla. — Ar galiu pamatyti nuotrauką?

— Deja, čia neturiu.

Mūsų pokalbis toks keistas. Tarsi žaistume tenisą labai švelniai mėtydami kamuoliuką į orą ir tramdytume didžiulį norą sutriuškinti varžovą.

— Na, gaila, bet nežinau, apie ką kalbi, — dėdė Bilas padeda puodelį tarsi norėdamas pasakyti, kad pokalbis tikrai baigtas. — Mane spaudžia laikas, todėl ilgiau nebekalbėsime.

Jis atitraukia kėdę, bet aš nė nekrusteliu. Jis kažką žino apie vėrinį. Net neabejoju, kad žino. Bet ką man daryti? Ar turiu iš ko rinktis?

— Lara?

Jis stovi prie mano kėdės ir laukia. Nenorom atsistoju. Mums priėjus prie durų, šios atsidaro, lyg mostelėjus burtų lazdele. Mus pasitinka Sara, jai už nugaros šmirinėja Damianas, išsitraukęs „BlackBerry“.

— Baigta? — klausia jis.

— Baigta, — įtikinamai linksi dėdė Bilas. — Perduok tėčiui daug linkėjimų, gerai, Lara? Sudie.

Sara lengvai paima mane už parankės ir po truputį veda iš kabineto. Šansų lieka vis mažiau ir mažiau. Desperatiškai įsitveriu durų staktos.

— Ar nemanote, kad su tuo vėriniu negerai išėjo? — žvelgiu tiesiai dėdei Bilui į akis, stengdamasi išprovokuoti kokį nors atsaką. — Kaip manote, kas jam nutiko?

— Lara, siūlyčiau pamiršti vėrinį, — ramiai sako dėdė Bilas. — Tikriausiai jis buvo pamestas jau seniai. Damianai, užeik.

Damianas skuba sprausdamasis pro mane, ir abu vyrai eina į kitą kambario galą. Durys jau užsidaro. Spoksau į dėdę Bilą kone sprogdama iš pykčio.

Kas čia dedasi? Kas darosi su tuo vėriniu?

Man kuo greičiau reikia pasikalbėti su Sadi. Šią minutę. Žvalgausi į visas puses, bet jos niekur nėra. Kaip visada. Turbūt susirado kokį nors gražuoliuką sodininką ir dabar sukiojasi aplinkui.

— Lara, — prataria Sara įsitempusi, tačiau šypsodamasi. — Gal galėtumėt patraukti nuo durų staktos pirštus? Negalime uždaryti durų.

— Gerai! — sakau pakeldama rankas. — Nepanikuokite! Nesirengiu pradėti protesto akcijos čia sėdėdama!

Saros akys baimingai laksto man ištarus žodį „protestas“, tačiau šį žodį ji akimirksniu užmaskuoja netikru juoku. Jai tikrai reikėtų mesti darbą pas dėdę Bilą. Ji per daug nervinga.

— Automobilis jau laukia jūsų prie durų. Palydėsiu.

Prakeikimas. Jeigu ji mane lydės, niekaip negalėsiu kur nors įsmukti ir pasirausti stalčiuose ar spintelėse.

— Gal kavos kelionės metu? — mums einant vestibiuliu klausia Sara.

Užgesinu norą atsakyti: „Taip, prašyčiau, tik ne Lingtono.“

— Ačiū, ne, — nusišypsau.

— Na, buvo labai malonu su jumis susipažinti, Lara! — Net susiraukiu nuo apsimestinio jos emocingumo. — Apsilankykite dar kartą!

Tikrai... Jos žodžius reikėtų suprasti kaip „Prašau daugiau niekada čia nekelti kojos“.

Limuzino vairuotojas atidaro dureles, ir aš jau rengiuosi lipti į mašiną, kai tiesiai man prieš nosį atsiranda Sadi ir pastoja kelią. Ji sunkiai alsuoja, plaukai susitaršę.

— Radau! — dramatišku balsu sako ji.