Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Nuostabu, — atsigręžiu į Sadi ir pratariu prislopintu balsu. — Tai neabejotinai pats gražiausias daiktas, kokį tik kada nors esu...

— Paimk! — pyktelėjusi Sadi mala rankomis barškėdama karoliais. — Baik kalbas! Paimk!

— Gerai, gerai!

Stumteliu stiklines duris, nedrąsiai žengiu vidun ir siekiu vėrinio, bet staiga išgirstu prie kambario artėjančius žingsnius. Sakyčiau, po nanosekundės durys atsidaro. Šūdas. Kažkas ateina.

Apimta panikos puolu į balkoną ir metuosi į vieną pusę.

— Ką dabar darai? — iš apačios piktai rikteli Sadi. — Paimk vėrinį!

— Ten kažkas yra! Palauksiu, kol išeis!

Akimirksniu Sadi pakyla terasa ir pro stiklines duris kyšteli galvą į kambarį.

— Atėjo tarnaitė, — spokso į mane Sadi. — Tau reikėjo čiupti vėrinį!

— Kai tik ji išeis, vėl įlįsiu! Nestresuok! Tik žiūrėk, kad manęs niekas nepamatytų!

Prisispaudžiu prie sienos melsdama, kad tarnaitė ar bet kas kitas, kas tik ten atėjęs, nesumanytų išeiti į terasą įkvėpti gryno oro; karštligiškai svarstau, kaip pasiteisinti, jeigu būtent taip ir būtų sumanyta.

Staiga man suspurda širdis, kai stiklinės durys krusteli, bet vis dėlto neatsidaro. Garsiai spragtelėjusios durys užsiveria. Paskui išgirstu, kaip spynelėje sukasi raktas.

O, ne.

O, ne, o, ne.

— Ji tave užrakino! — Sadi neria į kambarį, o paskui atgal. — Dabar ji išėjo! Tu įkliuvai! Tu įkliuvai!

Purtau stiklines duris, bet jos patikimai užrakintos.

— Idiote! — iš pykčio Sadi netveria savame kailyje. — Tikra kvaiša! Kodėl nepačiupai vėrinio!

— Jau ruošiausi! — atkertu gindamasi. — Tau reikėjo eiti patikrinti, ar niekas neateina!

— Na, tai ką dabar darysim?

— Nežinau! Nežinau!

Mes žvelgiame viena į kitą tylėdamos, giliai alsuodamos.

— Turiu apsiauti batelius, — galiausiai pratariu.

Nulipu laiptais ir apsiaunu. Viršuje Sadi vis dar nardo tai į kambarį, tai atgal, tarsi niekaip negalėtų palikti savo vėrinio. Galiausiai ji prisiverčia nusileisti prie manęs ant žolės. Kelias akimirkas nepakeliame viena į kitą akių.

— Atleisk, kad nepaskubėjau ir jo nepastvėriau, — pagaliau sumurmu.

— Ką gi, — sako Sadi aiškiai prisiversdama. — Sakyčiau, tai ne vien tavo kaltė.

— Apeikime namą. Gal galima dar pro kur nors įsmukti. Eik vidun ir apžiūrėk, ar horizonte nieko nesimato.

Sadi pradingus, atsargiai slenku žole palei namo sieną. Stumiuosi labai iš lėto, nes kiekvieną kartą sliūkindama pro langą puolu ant žemės iš šliaužiu ant pilvo. Nors, tiesą sakant, šitai nepadėtų, jei mane užkluptų apsaugininkas...

— Štai kur tu! — perėjusi kiaurai sieną prieš mane atsiranda Sadi. — Žinai, ką?

—Jėzau! — griebiuosi už širdies. — Ką?

— Tavo dėdė! Aš jį stebėjau! Jis ką tik buvo savo miegamajame, prie seifo. Jis atidarė seifą, bet nerado, ko norėjo. Tada užtrenkė dureles ir ėmė šauktis Deimos. Tos mergaitės. Keistas vardas, — Sadi suraukia nosį.

— Mano pusseserė, — linkteliu. — Kita tavo antros eilės dukterėčia.

— Ji buvo virtuvėje. Jis pasakė, kad nori su ja asmeniškai pasikalbėti, ir išsiuntė visas tarnaites lauk. Tada jis paklausė, ar ji nebuvo atidariusi seifo ir ar nieko neėmė. Paskui pasakė, kad dingo senas vėrinys, ir paklausė, ar ji nieko apie tai nežino.

— O, Dieve, — spoksau į Sadi. — Oi, Dievuli! Ką ji atsakė?

— Ji atsakė, kad nieko nežino, bet jis ja nepatikėjo.

— Gal ji meluoja, — mano mintys sukasi kaip pašėlusios. — Gal vėrinys buvo būtent jos miegamajame.

— Taigi! Vadinasi, mums kuo greičiau reikia jį paimti, kol jis nesužinojo, kur vėrinys yra, ir vėl neužrakino. Arti nieko nėra. Visi čia dirbantieji išsiskirstę. Galime eiti vidun.

Neturiu laiko apmąstyti, ar tai gera mintis, ar ne. Besidaužančia širdimi seku paskui Sadi šoninių durų link; įeiname į skalbyklą, didumo sulig visu mano butu. Sadi veda mane pro dvivėres duris, koridoriumi, paskui, priėjus vestibiulį, ji prisidengia delnu burną ir išsigandusi išplečia akis. Girdžiu vis garsiau rėkiantį dėdę Bilą.

— ... asmeninis seifas... asmeninė apsauga... kaip tu drįsti... kodas buvo tik nenumatytiems atvejams...

— ... po velnių, taip neteisinga! Tu niekada nieko man neleidi turėti!

Tai Deimos balsas ir jis vis artėja. Instinktyviai puolu už kėdės ir drebančiais keliais atsitupiu. Po akimirkos ji pasirodo vestibiulyje, apsitempusi keistu asimetrišku rožiniu mini sijonėliu ir itin prigludusiais marškinėliais.

— Aš tau nupirksiu vėrinį, — paskui ją atžingsniuoja dėdė Bilas. — Čia ne bėda. Tik pasakyk, kokio tau reikia, Damianas suras ir...

— Visada taip sakai! — rėkia ant jo Deima. — Tu niekada nesiklausai! Vėrinys nuostabus! Man jo reikia artėjančiam „Sijonėlių ir perlų“ linijos pristatymui! Visa mano nauja kolekcija sumanyta laumžirgių, drugelių, vabzdžių ir panašių gyvių motyvais! Aš — kuriantis žmogus, jeigu tau dar neaišku...

— Mieloji, jeigu tu tokia kūrybinga, — sarkastiškai sako dėdė Bilas, — kodėl turėjau nusamdyti tris dizainerius, kad padirbėtų kurdami sukneles?

Minutėlę negaliu atsitokėti. Deima naudojasi kitų dizainerių paslaugomis? Po akimirkos jau stebiuosi, kad iki šiol pati nesusivokiau.

— Jie tik... suknisti... asistentai! — rėkdama atšauna Deima. — Sumanymai mano! Ir man reikia vėrinio...

— Deima, tu jo negausi, — dėdės Bilo balsas nuskamba grėsmingai. — Ir daugiau niekada nelįsi į mano seifą. Tu man tučtuojau jį atiduosi!

— Ne, neatiduosiu! Ir gali pasakyti tam žiopliui Damianui, kad atsiknistų! — ji užbėga laiptais; nuo jos neatsilieka Sadi.

Dėdė Bilas įtūžęs, sakytum jau nebesitvardo. Jis sunkiai alsuoja ir brauko delnais per plaukus, užvertęs galvą spoksodamas į didžiulius laiptus. Jis atrodo toks vargšas ir bejėgis, kad mane ima juokas.

— Deima! — rėkia jis. — Greitai grįžk!

— Atsiknisk! — pasigirsta iš toli.

— Deima! — dėdė Bilas ima lipti laiptais. — Viskas. Aš neleisiu, kad...

— Ji paėmė vėrinį! — staiga ausyse suskamba Sadi balsas. — Ji paėmė vėrinį. Mums reikia ją pagauti! Eik iš kitos pusės. Aš saugosiu priekinius laiptus.

Pakylu ant linkstančių kojų, bėgu koridoriumi, per skalbyklą, išpuolu ant vejos. Be kvapo lekiu aplink namą nekreipdama dėmesio, ar mane kas nors mato, ar ne, ir nuliūdusi sustoju kaip įbesta.

Šūdas.

Deima sėdi juodame bestogiame „Porsche“ ir jau važiuoja žvyreliu vartų link, kuriuos sargas skuba atidaryti.

— Neeeee! — suaimanuoju nesusilaikiusi.

Stabtelėjusi prie vartų Deima pamoja namo link V pavidalu sudėtais dviem pirštais ir po minutėlės jau rieda gatve. Kitoje rankoje ji laiko Sadi vėrinį, apvyniotą apie pirštus ir tviskantį saulėje.

Tryliktas skyrius

Yra tik vienas paaiškinimas. Ten ne dirbtiniai deimantai, o tikri briliantai. Vėrinys inkrustuotas retais senoviniais briliantais ir vertas milijonų svarų. Kitaip negali būti. Daugiau negaliu sugalvoti jokios kitos priežasties, dėl kurios dėdė Bilas taip tuo vėriniu domėtųsi.

Internetu išnaršiau daugybę tinklapių apie deimantus ir brangakmenius; apstulbtumėte sužinoję, kiek žmonės sumokėtų už 10,5 karatų bespalvį deimantą, iškastą 1920-aisiais.

— Kokio dydžio buvo didžiausias vėrinio akmenukas? — dar kartą klausiu Sadi. — Na, apytiksliai.