Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Kai Sara atsisėda, pamatau, kaip ji paliečia ausines, tarsi jas taisytųsi.

— Na, kaip laikosi dėdienė Trudė? — klausiu mėgindama draugiškai pasišnekučiuoti. — Ar ji čia?

— Trudė kelioms dienoms išvykusi į namus Prancūzijoje, — iškart atsako Sara.

— O Deima? Gal galėtume išgerti puodelį kavos, ar ką?

Aš tikrai nenoriu gerti kavos su Deima, tik mėginu parodyti, jog esu draugiška ir tikrai normali.

— Norite pasimatyti su Deima? — Saros akys ima lakstyti dar greičiau. — Dabar?

— Na, jeigu ji kur nors netoli, gal puodeliui kavos...

— Pakviesiu jos padėjėją, — Sara pašoka, nuskuba iki kampo ir kažką murma į mikrofonėlį, o paskui kone akimirksniu grįžta prie kėdžių. — Deja, šiuo metu Deimai daromas manikiūras. Ji klausia, ar nebūtų galima susitikti kitą kartą.

Taip, žinoma. Ji niekada nepaskambina. Tiesą sakant, man tikrai gaila šitos Saros. Ji taip nervinasi, tarsi dirbtų liūtuko aukle. Staiga mane apninka bjaurus noras surikti „Rankas aukštyn!“ ir pažiūrėti, kaip greitai ji pasities ant grindų.

— Man patinka jūsų apyrankė, — pasakau užuot surikusi. — Tikrai tokia neįprasta.

— Oo, taip, — ji atsargiai ištiesia ranką ir pakrato du mažus sidabrinius diskelius, suvertus ant grandinėlės. — Ar dar neteko matyti? Apyrankė iš naujosios „Dviejų smulkių monetų“ kolekcijos. Nuo sausio šių gaminių bus galima įsigyti kiekvienoje Lingtono kavos parduotuvėje. Neabejoju, kad Bilas ir jums tokią padovanos. Dar yra ir pakabutis, ir marškinėliai, ir dovanų rinkinukas — lobių skrynelė su dviem smulkiom monetom...

— Šauniai skamba, — mandagiai atsakau. — Tikriausiai susilauks pasisekimo.

— Oo, „Dvi smulkios monetos“ — didis dalykas, — nuoširdžiai mane tikina Sara. — Didis. Šis prekinis ženklas taps toks pat žinomas, kaip Lingtono ženklas. Ar žinote, kad Holivude bus statomas filmas?

— Aha, — linkteliu. — Pirsas Brosnanas vaidins dėdę Bilą; girdėjau.

— Beje, ir realybės šou bus labai populiarus. Juk mums siunčiama tokia svarbi, visus skatinanti žinutė. Noriu pasakyti, kad Bilo keliu gali eiti kiekvienas, — Saros akys blizga; atrodo, ji pamiršo, kad manęs reikia bijoti. — Bet kas gali pakelti dvi smulkias monetas ir nuspręsti pakeisti ateitį. Šitai taikytina šeimoms, verslams, ekonomikoms... Žinote, kai pasirodė Bilo knyga, jam skambino daug tikrai aukštų politikų. Jie klausinėjo, kaip šią paslaptį būtų galima pritaikyti mūsų šaliai, — Sara pagarbiai nuleidžia balsą. — Skambino ir Jungtinių Valstijų prezidentas.

— Prezidentas skambino dėdei Bilui? — prieš savo valią pajuntu pagarbią baimę.

— Jo žmonės, — trukteli pečiais Sara ir sužvangina apyranke. — Mes visi manome, kad Bilas ir pats turėtų tapti politiku. Jis turi tiek daug ką pasakyti pasauliui. Tokia garbė jam dirbti.

Sara aklai atsidavusi jo kultui. Pažvelgiu į Sadi, kuri žiovavo per visą Saros kalbą.

— Einu pažiūrėti, — pareiškia Sadi ir dingsta, man nespėjus nieko pasakyti.

— Gerai, — Sara klausosi iš ausinių sklindančių žodžių. — Jau pakeliui. Lara, Bilas pasirengęs su jumis susitikti.

Ji stojasi ir mosteli man sekti paskui. Einame koridoriumi, kurio sienos nukabinėtos paveikslais, įtartinai primenančiais Pikaso originalus, paskui įsukame į kitą, jau mažesnį, laukiamąjį. Timpteliu sijoną ir kelis kartus giliai įkvepiu. Kvaila taip nervintis. Na, juk jis — mano dėdė. Turiu teisę jį aplankyti. Ir niekaip nereikia jaustis, pakanka atsipalaiduoti...

Nieko negaliu padaryti. Man dreba kojos.

Turbūt todėl, kad durys labai didelės. Jos visai ne tokios, kaip įprastos durys. Jos siekia lubas; tai dvi didžiulės šviesaus, blizgančio medžio plokštės, tyliai atsidarinėjančios žmonėms įeinant ir išeinant.

— Ar ten ir yra dėdės Bilo kabinetas? — linkteliu rodydama į duris.

— Tai vadinamasis išorinis kabinetas, — šypsosi Sara. — Jūs susitiksite vidiniame kabinete. — Staiga sunerimusi ji vėl įsiklauso į ausines, paskui sumurma:

— Dabar jau įleidžiu.

Ji pastumia vieną aukštųjų durų pusę. Ji mane veda per erdvų biurą stiklinėmis sienomis; savo darbo vietose sėdi pora kietai atrodančių vyrukų; vienas iš jų vilki „Dviejų smulkių monetų“ serijos marškinėlius. Jie abu pakelia akis ir mandagiai nusišypso, bet nesiliauja stuksenę klavišais. Prieiname prie kitų milžiniškų durų ir sustojame. Sara pažvelgia į laikrodį, paskui, tarsi mėgindama pataikyti sekundės tikslumu, pabeldžia ir praveria duris.

Kabinetas erdvus, šviesus, skliautuotomis lubomis, puoštas ant pakylos stovinčia stikline skulptūra, su viliojančiu poilsio kampeliu. Nuo kėdžių pakyla šeši kostiumuoti vyriškiai, tarsi ką tik būtų baigę susirinkimą. Už masyvaus darbo stalo sėdi dėdė Bilas, vilkintis džinsais ir megztiniu aukštu kaklu, todėl atrodo labai grakštus. Dabar jis labiau įdegęs nei tada, per laidotuves, juodi jo plaukai žvilga kaip visada; vienoje rankoje jis laiko „Langtono kavos“ puodelį.

— Labai ačiū už sugaištą laiką, Bilai, — iš visos širdies sako vienas vyriškis. — Mums labai malonu.

Dėdė Bilas net neatsako, tik pakelia ranką kaip popiežius. Vyriškiams išėjus, iš kažin kur atsiranda trys merginos, vilkinčios juodomis uniformomis; maždaug per trisdešimt sekundžių jos nurenka nuo stalo kavos puodelius, o Sara mane nuveda prie kėdės.

Staiga ir ji pradeda nervintis.

— Jūsų dukterėčia Lara, — sumurma ji dėdei Bilui. — Ji nori pasikalbėti akis į akį. Damianas nusprendė jai skirti penkias minutes, bet neturime jokių išankstinių punktų. Čia pat yra Tedas, — Sara dar labiau nuleidžia balsą. — Galiu pakviesti daugiau apsaugininkų...

— Ačiū, Sara, viskas gerai, — nukerta ją dėdė Bilas ir atsigręžia į mane. — Sėskis, Lara.

Sėsdamasi girdžiu, kaip Sara pasitraukia, kaip tyliai ūžteli uždaromos durys.

Tylu, tik dėdė Bilas kažką rašo stuksendamas „BlackBerry“ klavišais. Norėdama „užmušti“ laiką dairausi apžiūrinėdama ant sienos sukabintas nuotraukas, kuriose dėdė Bilas nufotografuotas su žymiais žmonėmis. Madona. Nelsonas Mandela. Visa Anglijos futbolo rinktinė.

— Na, Lara, — pagaliau jis pakelia akis. — Kuo galėčiau būti naudingas?

— Aš... ee... — atsikrenkščiu. — Buvau...

Buvau pasirengusi visokių įtaigių įžangų. Bet dabar, kai sėdžiu čia, vidiniame kabinete, visi žodžiai džiūte džiūva tiesiai ant lūpų. Sėdžiu lyg paralyžiuota. Kalbame apie Bilą Lingtoną — didį turtuolį magnatą, apsikrovusį milijonais darbų, iš kurių vienas — patarti prezidentui, kaip valdyti šalį. Kodėl jam reikėtų važiuoti į senelių namus ir paimti senos ponios vėrinį? Kodėl aš taip maniau ?

— Lara? — jis klausiamai suraukia antakius.

O, Dieve. Jeigu jau ketinau aiškintis, turiu išsiaiškinti. Tarsi rengčiausi šokti nuo tramplino. Užsikimšti nosį, giliai įkvėpti ir... pirmyn.

— Praėjusią savaitę buvau nuvažiavusi į tetos Sadi slaugos namus, — greitai išberiu. — Pasirodo, prieš kelias savaites pas ją buvo lankytojas vardu Čarlzas Rysas, kuris atrodė visai kaip jūs; nieko nesupratau, todėl pamaniau, kad bus geriau ateiti pas jus ir paklausti...

Nutylu. Dėdė Bilas žiūri į mane taip, tarsi būčiau išskleidusi havajietišką sijoną ir pradėjusi šokti.

— Jėzau Kristau, — sumurma jis. — Lara, ar tu tebetvirtini, kad Sadi buvo nužudyta? Ar dėl to ir nerimsti? Žinai, aš tikrai neturiu laiko... — jis siekia telefono.

— Ne, ne dėl to! — Man dega skruostai, bet prisiverčiu varyti toliau: — Iš tikrųjų nemanau, kad ji buvo nužudyta. Važiavau ten todėl, kad... kad prastai pasijutau supratusi, jog ja niekas nesidomėjo. Na, kol ji dar buvo gyva. Svečių knygoje radau vieną pavardę, ir man pasakė, jog tasai vyriškis atrodė visai kaip jūs, ir aš tik... svarsčiau sau... Žinote, tik svarsčiau.