Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ką? — sustingstu taip ir neįkėlusi į automobilį kojos.

— Jis šiame name! Mačiau miegamajame, antrame aukšte, ant tualetinio stalelio! Jis čia! Mano vėrinys čia!

Spoksau į ją susijaudinusi. Žinojau, žinojau.

— Ar tikrai nė kiek neabejoji, kad vėrinys tavo?

— Aišku, kad neabejoju! — ji pradeda kalbėti spigiu balsu, mostaguoja rankomis rodydama į namą. — Būčiau galėjusi jį paimti! Mėginau jį paimti! Aišku, negalėjau... — ji cakteli liežuviu įpykusi.

— Lara, ar kas nors negerai? — Sara vėl atskuba lėkdama laiptais. — Ar kas nors nutiko automobiliui? Nevili, ar viskas gerai? — drebia ji vairuotojui.

— Viskas gerai! — ginasi jis ir linkteli galva rodydamas mano pusėn. — Tiesiog ji pradėjo kalbėti su oru.

— Lara, gal norėtumėt kito automobilio? — Matau, jog Sarai reikia itin stengtis, kad prisiverstų kalbėti maloniai. — O gal norite važiuoti kur nors kitur? Nevilis jus gali nugabenti bet kur. Gal norėtumėte naudotis jo paslaugomis visą likusią dieną?

Ji tikrai labai labai nori manimi atsikratyti.

— Automobilis geras, dėkoju, — linksmai atsakau. — Lipk vidun, — puse lūpų sumurmu Sadi. — Negaliu čia kalbėti.

— Atsiprašau? — suraukia antakius Sara.

— Aš tik... kalbu telefonu. Ausinės labai mažos, — baksteliu per ausį ir skubiai lipu į automobilį.

Limuzino durys užsidaro, ir pajudame vartų link. Patikrinu, ar nuleista skiriamoji stiklo sienelė, o paskui atsigręžiu į Sadi.

— Neįtikima! Kaip jį radai?

— Ėjau ieškoti, — Sadi gūžteli pečiais. — Apieškojau visas indaujas, komodas, stalčius ir seifą.

— Buvai įlindusi į dėdės Bilo seifą? — apstulbstu. — Ohoho. Ko jame yra?

— Šiek tiek dokumentų ir bjaurių juvelyrinių dirbinių, — skubiai beria Sadi. — Jau ketinau viską mesti, kai ėjau pro tualetinį staliuką ir pamačiau vėrinį.

Negaliu patikėti. Pursloju iš pykčio. Dėdė Bilas sėdėjo prieš mane ir kartojo nieko nežinąs apie jokį vėrinį su laumžirgiu. Ir nė nemirktelėjo. Jis meluoja... melagis. Turime sudaryti veiksmų planą. Kaip įmanydama greičiau paimu rankinę ir rausiuosi ieškodama bloknoto ir pieštuko.

— Čia kažkas vyksta, — sakau puslapio viršuje užrašydama „VEIKSMŲ PLANAS“. — Turi būti kokia nors priežastis, dėl kurios jis tą vėrinį paėmė ir dėl kurios melavo, — supykusi trinu kaktą. — Bet kokia toji priežastis? Kodėl tas vėrinys jam toks svarbus? Gal dar ką nors žinai? Gal vėrinys turi kokią nors istoriją... gal vertingas ir įdomus kolekcininkams?

— Ar tik tą ir darysi? — sprogte sprogsta Sadi. — Plepėsi, plepėsi, zvimbsi, zvimbsi? Mums reikia jį paimti! Tau reikia įlipti pro langą ir jį paimti! Dabar pat!

— Ee... — pakeliu nuo bloknoto akis.

— Bus visai paprasta, — tvirtai tuo įsitikinusi priduria Sadi. — Gali nusiauti batus.

— Taip.

Linksiu galva. Bet, tiesą sakant, nesijaučiu visai pasirengusi tokiam žygiui. Dabar pat įsilaužti į dėdės Bilo namus? Nesusidarius jokio plano?

— Tik vienintelė bėda, — po minutėlės surizikuoju, — kad visur pilna apsaugininkų, apsaugos sistemų ir aptarnaujančio personalo.

— Na ir kas? — prisimerkia Sadi. — Ar išsigandai kažkokių apsaugos sistemų?

— Ne! — iškart atsakau. — Aišku, kad ne.

— Lažinuosi, kad išsigandai! — pašaipiai rėkia ji. — Dar niekada gyvenime nemačiau tokios žioplės! Tu nerūkai, nes rūkyti pavojinga! Automobilyje prisisegi saugos diržą, nes kitaip važiuoti pavojinga! Nevalgai sviesto, nes pavojinga!

— Nemanau, kad valgyti sviestą pavojingai — įpykusi atkertu. — Tik, jeigu nori žinoti, alyvuogių aliejaus pagrindu pagamintas aptepas turi kokybiškesnių riebalų...

Nutylu pamačiusi paniekinamą Sadi žvilgsnį.

— Tai ar įlipsi pro langą ir paimsi mano vėrinį?

— Taip, — atsakau patylėjusi vos sekundės dalį. — Aišku, kad paimsiu.

— Na, tada pirmyn! Sustabdyk automobilį!

— Liaukis mane vaikiusi! — pykstu. — Jau ir pati ketinau.

Pasilenkiu ir atitraukiu sienelę, skiriančią nuo vairuotojo.

— Atsiprašau, bet važiuojant automobiliu mane pykina. Gal galėtumėte mane išleisti? Namo grįšiu metro. Na, nesakau, kad prastai vairuojate, — skubiai priduriu galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiusi, kaip jis susiraukia. — Jūs šaunus. Tikrai... eee... taip lygiai važiuojate.

Automobilis sustoja šalikelėje, ir vairuotojas atsigręžia dvejodamas.

— Privalau atvežti jus iki namų durų.

— Nesijaudinkite! — sakau lipdama iš limuzino. — Atvirai kalbant, man pakaks pakvėpuoti grynu oru, labai jums ačiū...

Aš jau stoviu ant šaligatvio. Užtrenkiu dureles ir pamojuoju vairuotojui. Jis paskutinį kartą nužvelgia mane įtariu žvilgsniu ir iš trečio karto apsisukęs nurieda dėdės Bilo namų link. Vos tik jis dingsta man iš akių, apsigręžiu ir patraukiu atgal, kukliai laikydamasi kelkraščio. Pasuku už kampo, pamatau dėdės Bilo vartus ir sustoju.

Vartai uždaryti, be to, jie labai masyvūs. Stiklinėje būdelėje sėdi sargas. Visur įrengtos vaizdo kameros. Negali taip paprastai įeiti į dėdės Bilo namus. Man reikia strategijos. Giliai įkvepiu ir einu vartų link, mėgindama atrodyti kiek įmanoma nekalčiau.

— Sveiki, čia vėl aš, Lara Lington, — pratariu prikišusi burną prie komutatoriaus. — Palikau skėtį. Tikra kvaiša!

Po minutėlės sargas man atidaro pėstiesiems skirtus vartus ir persisveria pro langą.

— Kalbėjau su Sara. Ji nieko nežino apie skėtį, bet jau ateina.

— Tegu neina iki pat vartų, aš ją pasitiksiu kieme! — linksmai atsakau ir smunku pro vartus, kol jis nespėjo man užginti. Puiku, vieną kliūtį jau įveikiau.

— Kai jis nusigręš, iškart sakyk! — puse lūpų sumurmu Sadi. — Sakyk „Dabar“.

— Dabar! — staiga sako Sadi, ir aš neriu į šalikelę. Žengiu kelis žingsnius per žolę, paskui puolu ant žemės, nusiritu už gyvatvorės ir sustoju kaip veiksmo filmų herojė.

Man pašėlusiai daužosi širdis. Net nekreipiu dėmesio, kad „nubėgo“ pėdkelnių akis. Pro gyvatvorę matau žvyru guviai gurgždančią sunerimusią Sarą.

— Kur ji? — girdžiu nuo priekinių vartų sklindantį balsą.

— ... prieš minutėlę mačiau, — atsako suglumęs sargas.

Cha!

Tiesą sakant, visai ne cha. Ilgai netrukę jie gali pradėti manęs ieškoti su rotveileriais.

— Kur eiti? — šnabždu Sadi. — Vesk mane. Ir žiūrėk, kad niekas nepamatytų!

Patraukiame veja namo link mėtydamosi nuo gyvatvorės prie fontanėlio, nuo fontanėlio — prie skulptūros. Stingstu iš baimės matydama, kaip taku eina žmonės, bet iki šiol dar niekas manęs nepastebėjo.

— Ten!

Pasukame už kampo, ir Sadi linkteli rodydama į stiklines duris pirmame aukšte. Durys praviros, jos veda į terasą su laipteliais, kuriais galima išeiti iš sodo. Pasirodo, man nereikės brautis per vijoklius. Kone nusiviliu.

— Žiūrėk, ar niekas nemato! — sumurmu Sadi.

Nusiaunu batelius, sėlinu prie laiptų ir tyliai jais užbėgu. Atsargiai prieinu prie stiklinių durų ir sulaikau kvapą.

Štai jis.

Vėrinys kambaryje, padėtas ant tualetinio stalelio. Ilgi dviejų eilių karoliai iš raibuliuojančio geltono stiklo su neįtikimai dailiai išraižytu laumžirgiu, puoštu perlamutru ir inkrustuotu netikrais deimantais. Tai Sadi vėrinys, vaivorykščiuojantis, magiškas, visai toks, kaip ji ir nupasakojo, tik ilgesnis, nei įsivaizdavau, ir keli karoliukai truputį nudaužti.

Spoksodama į vėrinį pajuntu atplūstančias emocijas. Po tiek laiko... Po ilgos medžioklės, po tiek triūso, po slaptų abejonių, ar jis apskritai dar kur nors yra... štai vėrinys. Vos už kelių pėdų nuo manęs. Galėčiau pasilenkti ir jį paimti net neįėjusi į kambarį.