Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Sadi garsiai atsidūsta.

— Na, gal pusės colio?

— Ar jis labai žėrėjo? Ar buvo visai vaiskus, tiesiog tobulas? Nuo to galėtų priklausyti jo vertė.

— Staiga kažkodėl baisiai susidomėjai mano vėrinio verte, — Sadi meta į mane piktą žvilgsnį. — Nemaniau, kad tu tokia gobši.

— Nesu gobši! — pasipiktinu. — Aš tik stengiuosi išsiaiškinti, kodėl dėdė Bilas jo taip nori! Jis negaištų laiko, jeigu vėrinys nebūtų vertingas.

— Bet koks skirtumas, jeigu mes vis tiek negalime jo paimti?

— Mes jį paimsime.

Turiu planą, ir tasai planas labai geras. Nuo tada, kai grįžome iš dėdės Bilo namų, paleidau į darbą visus savo detektyvinius gabumus. Pirmiausia viską išsiaiškinau apie Deimos „Sijonėlių ir perlų“ modelių demonstravimą. Renginys vyks ketvirtadienį, „Sanderstead“ viešbutyje, pusę septintos, dalyvaus tik kviestiniai svečiai iš sudaryto sąrašo. Vienintelė bėda — niekaip negalėčiau tikėtis, jog kada nors, net per milijoną metų, Deima į tą sąrašą įtrauktų mane, nes aš nesu fotografė iš Heilo /, nesu kokia nors įžymi jos draugužė ir neturiu keturių šimtų svarų, kuriuos galėčiau išleisti suknelei. Taigi todėl ir ėmiausi savo gudrybių. Parašiau Sarai bičiulišką elektroninę žinutę ir pasakiau, kad tikrai norėčiau palaikyti Deimą moraliai mados renginio metu; paklausiau, ar galėčiau atvykti ir apie tai pasikalbėti su dėde Bilu. Parašiau, kad galėčiau pas juos užsukti važiuodama pro šalį. Gal net rytoj! Ir dar „prikabinau“ keletą besišypsančių veidelių, kad mažai nepasirodytų.

Sara iškart atrašė, jog Bilas dabar truputį užimtas, todėl rytoj atvykti nereikėtų , bet ji galėtų pakalbėti su asmenine Deimos asistente. Kaip ir tikėjausi, prie mano durų motociklu buvo atvežti du bilietai. Atvirai kalbant, labai paprasta išpešti iš žmonių viską, ko tik nori, jeigu jie mano, kad esi psichopatas.

Vienintelis kliuvinys yra tas, kad žlugo antra esminė mano plano dalis — pasikalbėti su Deima ir įtikinti ją atiduoti vėrinį iškart po pasirodymo. Jos asistentė nesirengė man pasakyti, kur ji yra, nesutiko duoti jos mobiliojo telefono numerio. Ji tariamai pasiuntė kažkokią žinutę, bet aš, savaime suprantama, nieko negirdėjau. Na, tikrai, kodėl Deima turėtų vargintis ir skambinti kažkokiai menkystai pusseserei, neturinčiai milijono?

Sadi mėgino nusigauti į Deimos biurą Soho rajone ir patikrinti, ar negalima ten aptikti ir jos, ir vėrinio, bet, atrodo, Deima ten niekada nekelia kojos. Biure darbuojasi asistentai, o visus drabužius siuva kažkokia kompanija Šordiče. Taigi nieko gera.

Telieka vienas kelias. Man teks eiti į mados renginį, palaukti, kol jis baigsis, tada pričiupti Deimą ir kaip nors įkalbėti atiduoti man vėrinį.

Arba, kaip supratote, teks jį nugvelbti.

Atsidususi uždarau brangakmenių tinklapį ir atsisukusi įsižiūriu į Sadi. Šiandien ji apsivilkusi sidabrinę suknelę, kurios turbūt labai troško būdama dvidešimt vienerių, tačiau tada mama jos nenupirko. Ji sėdi ant praviro lango palangės ir kadaruoja gatvės pusėn nuleistomis kojomis. Suknelė visai be nugaros, per dailius Sadi pečius permestos dvi siaurutės sidabrinės juostelės, o nugaros apačioje prisiūta roželė. Iš visų vaiduokliškų jos dėvimų suknelių šioji — mano mėgstamiausia.

— Prie šios suknelės tavasis vėrinys atrodytų itin žaviai, — nesusilaikau nepasakiusi.

Sadi linkteli, bet nieko neatsako. Jos pečiai pakumpę, išduoda prastą nuotaiką, ir šitai visai nestebina. Mes buvome taip arti. Mes jį matėme. Ir paskui praradome.

Minutėlę stebiu ją sunerimusi. Žinau, kad Sadi negali pakęsti, kai dėl ko nors „zvimbenama“. Bet gal pasikalbėjusi ji pasijustų geriau. Na, nors šiek tiek.

— Pasakyk man dar kartą... kodėl tasai vėrinys tau toks svarbus?

Sadi vis dar tyli, ir aš imu abejoti, ar ji išgirdo mano klausimą.

— Jau sakiau, — galiausiai prataria ji. — Juo pasipuošusi jausdavausi graži. Kaip deivė. Spindinti, — ji atsiremia į lango rėmą. — Turbūt ir tu drabužinėje turi ką nors, ką apsivilkusi taip pasijunti.

— Eee... — dvejoju.

Atvirai kalbant, vargu ar kada nors jaučiausi kaip deivė. Arba itin spindinti, kaip ji sako.

Tarsi perskaičiusi mano mintis, Sadi atsisuka ir įtartinai nužvelgia mano džinsus.

— O gal ir neturi. Galėtum pamėginti apsivilkti ką nors gražaus , kad nebūtų taip nuobodu.

— Šitie džinsai geri! — tarsi teisindamasi perbraukiu per kelnes. — Na, gal jie tikrai nėra gražūs...

— Jie mėlyni, — dabar Sadi vėl savame kailyje; ji perveria mane niekinamu žvilgsniu. — Mėlyni! Tai pati bjauriausia vaivorykštės spalva. Matau, kaip visas pasaulis vaikšto šlykščiai mėlynomis kojomis. Kodėl mėlynomis ?

— Todėl, kad... — suglumusi gūžteliu pečiais. — Nežinau.

Keitė anksti išėjo iš biuro, nes jai reikėjo pas odontologą; telefonai tyli. Gal ir man reikėtų eiti. Vis tiek jau beveik laikas. Dirsteliu į laikrodį ir staiga imu nekantrauti.

Pasitaisau į plaukus įsmeigtą pieštuką, atsistoju ir apžiūriu savo drabužius. Vingriais raštais išmarginti marškinėliai iš „Urban Outfitters“. Žavus varlytės formos pakabutis. Džinsai ir bekulniai bateliai. Ne per daug grimo. Tobula.

— Na... Pamaniau, gal eitume pasivaikščioti, — pasiūlau Sadi itin atsainiai. — Tokia graži diena.

— Pasivaikščioti? — žiūri į mane Sadi. — Kaip pasivaikščioti?

— Tiesiog pasivaikščioti! — Jai nespėjus praverti burnos, išjungiu kompiuterį, įjungiu autoatsakiklį ir čiumpu rankinę. Jaudinuosi žinodama, kad mano planas greitai bus realizuotas.

Nuvykti iki Faringdono prireikia vos dvidešimties minučių; skubėdama metro laiptais žvelgiu į laikrodį. Penkios keturiasdešimt penkios. Nuostabu.

— Ką mes darome? — išgirstu įtarų Sadi balsą. — Maniau, sakei, kad eisime pasivaikščioti.

— Ir einame. Galima sakyti ir taip.

Man jau beveik norisi Sadi atsikratyti. Tik, bėda, manau, kad man gali jos prireikti, jei situacija komplikuosis. Patraukiu pagrindinio kelio link ir stabteliu kamputyje.

— Ko lauki?

— Nieko, — atsakau mėgindama išsisukti. — Nieko nelaukiu. Aš tik... vaikštinėju. Stebiu aplinkinį pasaulį. — Norėdama įrodyti, jog kalbu tiesą, nerūpestingai pasiremiu į pašto dėžutę, o paskui greitai pasitraukiu pamačiusi moterį, ateinančią įmesti laiško.

Priešais mane atsiranda Sadi ir įdėmiai žvelgia man į akis, o paskui staiga aikteli mano rankose išvydusi knygą.

— Žinau, ką sumanei! Tu seki! Tu lauki Džošo! Tiesa?

— Pati tvarkausi savo gyvenimą, — vengiu jos akių. — Ketinu jam parodyti, kad pasikeičiau. Pamatęs mane jis supras savo klaidą. Tu tik palauk.

— Labai bloga mintis. Labai labai bloga mintis.

— Netiesa. Užsičiaupk. — Pažvelgiu į veidrodėlį, užsitepu daugiau lūpų blizgio, bet paskui nusivalau. Nepaisysiu nė vieno Sadi žodžio. Esu rimtai psichologiškai pasirengusi ir pasiruošusi žengti šį žingsnį. Jaučiuosi esanti stipri. Kiekvienąkart, kai tik mėgindavau įsigauti į Džošo mintis, kiekvienąkart, kai tik mėgindavau paklausti, ko jis iš tikrųjų tikisi iš mūsų santykių, jis nuo manęs išsisukdavo. Bet dabar pagaliau žinau, ko jis nori! Žinau, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai!

Nuo tų pietų aš visiškai pasikeičiau. Susitvarkiau vonios kambarį. Lioviausi dainavusi duše. Apsisprendžiau daugiau niekada niekam nekalbėti apie kitų žmonių tarpusavio santykius. Net perverčiau Viljamo Eglstono fotografijų albumą; beje, laikyti tą knygą rankose būtų per didelis sutapimas, todėl prie savęs spaudžiu knygą, pavadintą „Los Alamos“; tai dar vienas šio fotografo rinkinys. Džošas mane išvys visai kitomis akimis. Jis nustebs! Dabar man telieka netyčia/tyčia su juo susidurti būtent tada, kai jis išeis iš savo kontoros. O jo kontora maždaug už dviejų šimtų jardų.