Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Taip, na, žmonės keičiasi, tiesa? Dabar domiuosi. Ar tiesa, kad iš tų namų telikusios nuotraukos?

— Ne vien nuotraukos, — sako tėtis. — Žinai, dar ir ąžuolinis rašomasis stalas, stovintis koridoriuje, yra iš tų namų.

— Mūsų koridoriuje? — nustebusi spoksau į telefoną. — Maniau, kad viskas sudegė.

— Keli daiktai išgelbėti, — tėčiui jau atlėgsta. — Jie buvo sukrauti rūsyje ir ten palikti metų metams. Niekas nenorėjo su jais terliotis. Po tavo senelio mirties Bilas ėmėsi juos tvarkyti. Tada jis dykinėjo. O aš rengiausi sąskaitybos egzaminams. Sunku net įsivaizduoti, bet tais laikais Bilas buvo tinginys, — tėtis nusijuokia; išgirstu, kaip jis gurkšteli kavos. — Tais metais mes susituokėme su mama. Tasai ąžuolinis stalas — pirmasis mūsų baldas. Nuostabus originalus art nouveau pavyzdys.

— Ohoho.

Mane prikaustė tėčio pasakojimas. Pro tą stalą ėjau gal dešimt tūkstančių kartų, bet niekada nešovė į galvą susimąstyti, iš kur jis atsirado. Gal tai Sadi stalas! Gal ten tebėra visi slapti jos laiškeliai! Padedu telefoną ir pamatau uoliai dirbančią Keitę. Negaliu vėl jos pasiųsti atnešti kavos, bet man labai labai knieti papasakoti Sadi, ką dabar išgirdau.

„Sadi, klausyk! — parašau atsivertusi naują dokumentą. — Gaisro metu ne viskas sudegė! Rūsyje liko keli daiktai! Spėk, kas. Mes turime stalą, atgabentą iš tavo senojo namo!“

Gal tame stale yra slaptas stalčiukas, pilnas pamirštų jos brangenybių, mąstau susijaudinusi. Ir tik Sadi žino, kaip jį atidaryti. Ji man pasakys slaptą kodą, aš švelniai atidarysiu stalčiuką, nupūsiu dulkes ir viduje rasiu... kokių nors labai šaunių dalykėlių. Pamoju Sadi ir rodau į kompiuterio ekraną.

— Žinau, kad stalas buvo išgelbėtas, — perskaičiusi žinutę sako Sadi. Ši naujiena jai nepaliko jokio įspūdžio. — Tada man buvo atsiųstas daiktų sąrašas, jeigu kartais ko nors panorėčiau. Liko bjaurūs indai, nuobodūs metaliniai puodeliai, baisūs baldai. Manęs niekas nesudomino.

„Baldai tikrai nebaisūs, — pyktelėjusi parašau. — Tai nuostabus art nouveau originalas“.

Pakeliu akis į Sadi, o ji perbraukia pirštu per kaklą.

— Užknisa, — prataria ji, ir aš nesusilaikau nesukikenusi.

„Iš kur ištraukei šį žodį?“ — parašau.

— Išgirdau, — Sadi abejingai trukteli pečiais.

„Papasakojau tėčiui apie Džošą“, — parašau ir pažvelgiu į Sadi tikėdamasi kokios nors reakcijos. Bet ji tik perverčia akimis ir dingsta.

Puiku. Tebūnie. Man vis tiek nerūpi, ką ji galvoja. Atsilošiu kėdėje, pasiimu mobilųjį ir skaitau vieną iš Džošo žinučių. Jaučiu užplūdusią šilumą ir gerumą, tarsi ką tik būčiau išgėrusi puodelį karšto šokolado. Aš vėl su Džošu, pasaulis ir vėl savo vietoje.

Gal parašyti Džošui žinutę ir pasakyti, jog visi džiaugiasi, kad susitaikėme.

Ne. Nenoriu jo persekioti. Duosiu jam pailsėti kokį pusvalandį.

Kitame kabineto gale suskamba telefonas; pamanau, jog gal jis ir skambina. Bet po minutėlės Keitė sako: „Aš tuoj jus sujungsiu.“ Sunerimusi ji pažvelgia į mane.

— Lara, skambina Džaneta iš „Leonido sporto prekių“. Ar sujungti?

Skrandyje nelieka jokio karšto šokolado.

— Taip. Gerai, aš su ja pakalbėsiu. Tik duok man pusę minutės.

Pasirengiu moraliai, tada pakeliu ragelį ir pratariu savimi pasitikinčios ekspertės balsu:

— Sveika, Džaneta! Kaip sekasi? Ar tiko mūsų atsiųstas trumpasis sąrašas?

Vakar vakare Keitė nusiuntė Džanetai trumpąjį sąrašą elektroniniu paštu. Turėjau numanyti, kad ji paskambins. Šiandien man nereikėjo eiti į darbą, arba galėjau apsimesti, kad praradau balsą.

— Tikiuosi, jus tasai sąrašas sužavėjo taip pat, kaip ir mane! — linksmai priduriu.

— Ne, nesužavėjo, — kaip visada kimiu valdingu balsu atsako Džaneta. — Lara, aš nesuprantu. Kodėl sąraše yra Klaivas Hokstonas?

— Aa, Klaivas, — pakartoju stengdamasi ir toliau nekeisti tono. — Koks žmogus... Koks talentas...

Aa, štai kur šuo pakastas. Žinau, kad pietūs su Klaivu baigėsi nemaloniai. Bet iš tikrųjų jis labai tiktų tokiam darbui. Beje, gal man vis dėlto pavyktų kaip nors jį įkalbėti. Taigi ir įrašiau jį į sąrašą, o šalia pavardės smulkutėmis raidėmis prirašiau „sprendimas negalutinis“.

— Klaivas išties nepamainomas vadovas, Džaneta, — imu gražbyliauti. — Jis patyręs vadybos srityje, labai dinamiškas, subrendęs priimti iššūkius...

— Viską žinau, — nukerta mane Džaneta. — Tačiau vakar vakare mes netikėtai susitikome per vieną priėmimą. Jis pasakė, jog tikrai leido suprasti, kad šis darbas jo nedomina. Tiesą sakant, jis buvo šokiruotas sužinojęs, kad jo pavardė įtraukta į trumpąjį sąrašą.

Šūdas.

— Tikrai? — vaidinu nustebusią. — Kaip keista. Tikrai labai keista. Bet aš susidariau visai kitokį įspūdį. Kiek man žinoma, mūsų susitikimas praėjo sklandžiai, jis entuziastingai...

— Jis man sakė, kad išėjo, — atkerta Džaneta.

— Jis... išėjo po susitikimo, žinoma, — kosteliu. — Abu išėjome. Galima sakyti, mes abu išėjome...

— Jis man sakė, kad viso susitikimo metu kalbėjai telefonu su kitu klientu, todėl jis daugiau niekada nenorės su tavimi turėti jokių bendrų reikalų.

Man užkaista skruostai. Klaivas Hokstonas — bjaurus skundikas.

— Na, — atsikrenkščiu, — Džaneta, aš suglumusi. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes turbūt ne taip vienas kitą supratome...

— O kaip tasai Naidželas Riversas? — akivaizdu, kad Džaneta nesileis į jokias kalbas. — Ar tai tas pats pleiskanotas vyrukas? Tas, kuris kadaise jau kreipėsi į mus prašydamas darbo?

— Dabar jo išvaizda daug geresnė, — skubu atsakyti. — Man atrodo, jis naudoja „Head&Shoulders“.

— Juk žinai, koks griežtas mūsų valdytojo požiūris į asmens higieną?

— Aš... eee... to nežinojau, Džaneta. Užsirašysiu.

— O kaip Geivinas Mainardas?

— Labai labai talentingas, — iškart sumeluoju. — Labai talentingas, kūrybingas jaunuolis, kurio iki šiol kažkodėl niekas nepastebėjo. Jo gyvenimo aprašymas neatspindi visų... jo patirties privalumų...

Džaneta atsidūsta.

— Lara.

Sustingstu laukdama blogiausia. Jos tonas neabejotinai reiškia viena: ji mane atleis; dabar pat. Negaliu leisti, kad taip nutiktų, negaliu, mums būtų galas...

— Savaime suprantama, turiu dar vieną kandidatą! — išgirstu save sakančią.

— Dar vieną kandidatą? Nori pasakyti, kažką, ko nėra sąraše?

— Taip. Daug geresnį už visus kitus! Iš tikrųjų sakyčiau, kad šis kandidatas — tikrai toks žmogus, kokio jums ir reikia.

— Na, kas jis? — įtariai klausia Džaneta. — Kodėl negirdžiu smulkiau?

— Todėl, kad... Pirmiausia man reikia viską užtvirtinti, — taip spaudžiu sukryžiuotus pirštus, kad net suskausta. — Viskas labai konfidencialu. Džaneta, kalbame apie labai populiarų žmogų. Labai aukšto lygio, labai patyrusį. Patikėkite, aš pati labai džiaugiuosi.

— Man reikia pavardės! — piktai suloja Džaneta. — Man reikia gyvenimo aprašymo! Lara, dirbi labai neprofesionaliai. Mūsų susirinkimas ketvirtadienį. Gal galėčiau pasikalbėti su Natalija?

— Ne! — sušunku apimta panikos. — Norėjau pasakyti... ketvirtadienį. Žinoma! Ketvirtadienį turėsite visą informaciją. Pažadu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jus priblokš šio ypatingo kandidato kalibras. Džaneta, turiu lėkti, buvo malonu pasikalbėti... — besidaužančia širdimi padedu ragelį.

Šūdas. Šūdas . Ką man dabar daryti?