Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Ir kaip jis galėjo jos nemylėti? Niekšas galvijas. Jeigu jis būtų gyvas, susirasčiau jį ir primuščiau. Net jei jis būtų kretantis milijono metų senis su dvidešimčia anūkų.

— Kaip liūdna, — trinu nosį. — Tiesiog labai liūdna.

— Neliūdna, — akimirksniu atkerta Sadi, atgavusi lengvabūdiškumą. — Tiesiog taip susiklostė. Yra ir kitų vyrų, kitų šalių, galima gyventi ir kitokį gyvenimą. Tik dabar žinai, kodėl aš viską suprantu, — staiga ji atsiduria prie manęs. — Suprantu , todėl turi manimi patikėti.

— Ką supranti? — man nesiseka supaisyti jos žodžių. — Kuo patikėti?

— Tau niekada nieko neišeis su tuo vaikinuku. Su tavuoju Džošu.

— Kodėl? — dėbsau į Sadi pasirengusi gintis. Net neabejojau, kad ji įvels ir Džošą.

— Todėl, kad tu gali norėti, norėti ir norėti, — ji nusigręžia ir apsikabina kelius. Per suknelę prasišviečia stuburo slanksteliai. — Bet, jei jis nenorės, kad sugrįžtum... Tai tas pats, kaip norėti, kad dangus būtų raudonas.

Penkioliktas skyrius

Nepanikuoju. Nors jau trečiadienis, o aš dar nieko nenusprendžiau, nors Džaneta Greidi rengiasi karui.

Aš tarsi už panikos ribų. Esu savitai perkeistos būsenos. Kaip jogai.

Kiaurą dieną išsisukinėju nuo Džanetos skambučių. Keitė jai pasakė, jog esu tualete, pietauju, užsitrenkiau tualete, paskui galiausiai išgirdau, kaip apimta nevilties ji pareiškė: „Negaliu jos trukdyti, tikrai dabar negaliu jos trukdyti... Džaneta, aš nežinau, kas tie kandidatai. Džaneta, prašau man negrasinti...“

Drebėdama ji padeda ragelį. Matyt, Džaneta labai aršiai nusiteikusi. Sakyčiau, ji tarsi apsėsta to trumpojo sąrašo. Kaip ir aš. Akyse man jau plauko gyvenimo aprašymai, o telefonas, galima sakyti, privirintas prie ausies.

Vakar buvau pajutusi įkvėpimo gūsį. Na, bent jau aš tą jausmą galėčiau pavadinti įkvėpimu. O gal tai buvo desperacija. Tonia! Ji tvirta, kieta, geležinė, pasižymi visomis baisiomis savybėmis. Ji kuo puikiausiai derėtų prie Džanetos Greidi.

Taigi aš jai paskambinau ir labai paprastai paklausiau, ar dabar, kai dvyniams jau sukako dveji, ji nemano grįžti į darbą. Gal ji kartais svarsčiusi galimybę užsiimti vadyba? Na, gal jai patiktų prekyba sportine apranga? Prieš susilaukdama berniukų Tonia užėmė ganėtinai aukštas pareigas „Shell“ kompanijoje. Galiu lažintis, kad jos gyvenimo aprašymas atrodo tikrai įspūdingai.

— Bet aš dabar atostogauju, — prieštaravo ji. — Mag-da! Ne tuos žuvų pirštelius. Žiūrėk apatiniame šaldiklio stalčiuje...

— Jau tikrai prisiatostogavai. Moteris, turinti tiek talentų, kiek turi tu... turėtum mirtinai trokšti grįžti į darbą.

— Tiesą sakant, ne.

— Bet kitaip tau sutiš smegenys!

— Niekas man nesutiš! — supyko Tonia. — Juk žinai, kad kiekvieną savaitę kartu su berniukais vaikštau į Suzuki muzikos mokyklėlę. Toji veikla stimuliuoja tiek vaikus, tiek tėvus, be to, ten susitinku su kitomis šauniomis mamomis.

— Mėgini man pasakyti, kad mieliau vaikščiotum į Suzuki muzikos mokyklėlę ir gertum kapucino kavą, nei taptum rinkodaros direktore? — mėginau nutaisyti nuostabos sklidiną balsą, nors pati milijonus kartų mieliau eičiau į Suzuki mokyklėlę ir gerčiau kapucino, nei kabinčiau šitą košę.

— Taip, — nukerta Tonia. — Mieliau eičiau į mokyklėlę. Beje, kodėl apie tai man pasakoji, Lara? — staiga jos balsas pagyvėja. — Kas vyksta? Ar turi kokių nors bėdų? Žinok, visada gali su manimi pasikalbėti, jeigu kas nors negerai...

O, Dieve. Tik nereikia tos apsimestinės užuojautos.

— Viskas gerai! Tik stengiuosi vyresniajai sesutei padaryti paslaugą.

Po minutėlės ar dviejų lengvabūdiškai priduriu:

— Na, o tos mamos, su kuriomis susitinki Suzuki mokyklėlėje... Ar nė viena iš jų anksčiau nedirbo rinkodaros direktore?

Galėtum pamanyti, kad viena iš aštuonių anksčiau dirbusių motinų galėtų būti rinkodaros direktorė, turinti rimtą mažmeninės prekybos patirtį ir norinti kuo greičiau grįžti į darbą. Galėtum pamanyti...

Žodžiu, tiek ir naudos iš tos šaunios man kilusios idėjos. Tiesą sakant, iš visų mano idėjų. Vienintelis mano rastas kandidatas — vyrukas iš Birmingamo, kuris galėtų pradėti dirbti, jei „Leonido sporto prekės“ apmokėtų kassavaitinius jo skrydžius sraigtasparniu. Tačiau taip nenutiks per milijonus metų. Aš pasmerkta žlugti. Trumpai tariant, tikriausiai pamanysite, jog dabar tikrai ne metas išsipustyti ir eiti į vakarėlį.

Vis dėlto aš sėdžiu taksi išsipusčiusi ir vykstu į vakarėlį.

— Mes jau čia! Parko gatvė! — Sadi žvelgia pro langą. — Sumokėk vairuotojui! Eime!

Mūsų taksi užlieja fotoblyksčių šviesos; girdžiu vieni kitus sveikinančių žmonių šurmulį. Matau, kaip maždaug dešimties žmonių būrelis vakariniais drabužiais žengia raudonu kilimu, vedančiu į „Spenserio“ viešbutį, kur rengiama Verslo žmonių vakarienė. Kaip rašoma Financial Times , šįvakar čia susirinks keturi šimtai aukščiausio lygio verslo talentų iš Londono.

Būdama viena iš tų talentų, rengiausi atšaukti savo dalyvavimą dėl visos aibės priežasčių:

1. Dabar mes su Džošu vėl kartu, todėl neturėčiau vakarieniauti su kitu vyru.

2. Esu per daug išsunkta darbo.

3. Noriu pasakyti, jog tikrai labai išsunkta ir šiuo metu patiriu stresą.

4. Čia gali būti Džaneta Greidi, galbūt sumanysianti ant manęs rėkti.

5. Klaivas Hokstonas — žiūrėti 4 punktą.

Ką jau kalbėti apie dar vieną priežastį:

6. Visą vakarą teks šnekėtis su ponu amerikiečiu Susiraukėliu.

Bet paskui mane pervėrė mintis — vienoje salėje bus susirinkę keturi šimtai verslininkų. Kažkas iš jų tikrai bus aukščiausio lygio rinkodaros vadovai. Kažkas iš jų tikrai turėtų norėti naujo darbo. Net nekyla abejonių.

Taigi tai ir bus žūtbūtinis mano planas. Šįvakar, per vakarienę, surasiu „Leonido sporto prekėms“ kandidatą.

Kelis kartus patikrinu, ar vakarinėje rankinėje užtektinai vizitinių kortelių, pažvelgiu į savo atspindį lange. Net nereikia sakyti, kad mano drabužiais ir vėl pasirūpino Sadi. Vilkiu juodą vintažinę suknelę su rauktomis rankovėmis, puoštą blizgiais žvyneliais ir karoliukais siuvinėtais egiptietiškais medalionais ant pečių. Ant suknelės užsimetusi skraistę. Mano akys storai apvedžiotos, ant rankos — ilgos auksinės gyvatės pavidalo apyrankė; aš net apsitempusi originaliomis kojinėmis, tokiomis, kokias nešiodavo Sadi. Man ant galvos — prie suknelės deranti netikrais deimantais puošta kepuraitė su tinkleliu, kurią Sadi rado kažkokiame antikvariate.

Vis dėlto šįvakar jaučiuosi gerokai labiau pasitikinti. Pirmiausia, ir visi kiti bus puošniai apsirengę. Beje, nors protestavau dėl kepuraitės, slapčia manau, kad atrodau visai kietai. Sakyčiau, kerinti ir dvelkianti retro.

Sadi irgi išsipusčiusi — apsivilkusi rauktą turkio ir žalios spalvos suknelę, užsimetusi povo plunksnų šalį. Ji pasipuošusi gal kokia dešimčia vėrinių, šukuosena — tikras absurdas, o nuo vienos ausies kriokliu krinta netikrų deimantų kaskada. Ji nuolat spragsi vakarinės rankinės sagtele lyg apsėsta. Tiesą sakant, ji atrodo kaip apnikta kažkokios manijos nuo tada, kai man papasakojo apie savo senąjį mirusį mylimąjį. Mėginau jos paklausinėti daugiau, bet ji tik nusukdavo akis, pradingdavo arba pakeisdavo pokalbio temą. Taigi galiausiai pasidaviau.

— Einam! — jai kojos pačios kilnojasi. — Negaliu sulaukti, kada prasidės šokiai!