Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ohoho! — Keitė pakelia žibančias akis. — Lara, tu — tikra žvaigždė. Žinojau, kad tau pavyks! Kas tasai nuostabusis aukštos klasės kandidatas?

— Nėra jokio kandidato! — pratariu apimta nevilties. — Mes turime jį surasti!

— Žinoma, — Keitė nekantraudama žvalgosi po kabinetą, tarsi tasai aukšto rango vadybininkas slėptųsi dokumentų spintoje. — Ee... kur?

— Nežinau! — persibraukiu pirštais per plaukus. — Niekur nieko nėra!

Pasigirsta čaižus elektroninis garsas; gavau žinutę. Čiumpu telefoną vieną beprotišką akimirką vildamasi, kad galbūt koks nors itin kvalifikuotas vadovas klausia, ar negalėčiau pasiūlyti darbo sporto prekių mažmenos srityje. O gal rašo Džošas, prašydamas už jo tekėti. O gal tėtis, norintis pasakyti, kad dabar supranta, jog buvau teisi, ir norėtų atsiprašyti už tai, kad manimi abejojo. O gal rašo pati Deima aiškindama, jog jai dabar jau nebereikia seno vėrinio su laumžirgiu, todėl gal ji galėtų atsiųsti papuošalą per kurjerį.

Tačiau žinutė ne nuo jų. Rašo Natalija.

Labas, drauge! Paplūdimyje užsiiminėju joga. Čia taip malonu.

Atsiunčiau nuotrauką; pasigrožėk. Stulbinamas vaizdas, ką?

Natalija xxxx

PS Ar kontoroje viskas gerai?

Galėčiau išmesti telefoną pro langą.

Apie septintą valandą man jau skauda sprandą, akys paraudusios. Pasinaudojusi senais Verslo žmonių, numeriais, internetu ir Vadybos savaite , kurią priverčiau Keitę nupirkti, sudariau naują — „avarinį“ — ilgąjį kandidatų sąrašą. Bet nė vienas kandidatas net neatsiliepė į mano skambutį. Ką jau kalbėti apie derybas dėl darbo ar leidimą juos įtraukti į trumpąjį sąrašą. Turiu keturiasdešimt aštuonias valandas. Man reikia pramanyti aukščiausios klasės rinkodaros vadovą. Arba jį įkūnyti.

Jei kalbėtume apie teigiamus dalykus — gavau „Pinot Grigio“ vyno už pusę kainos.

Vos grįžusi namo įjungiu televizorių ir maukte maukiu vyną. Prasidėjus „Ist Endo gyventojams“ aš jau įpusėjusi butelį; kambarys siūbuoja į visus šonus, ir visos mano nesėkmės darbe maloniai tolsta.

Galiausiai... Tikrai, juk svarbiausia — meilė, tiesa?

Į viską reikia žiūrėti regint ateitį. Viskas proporcinga. Meilė svarbiausia. Ne darbas. Ne rinkodaros vadovai. Ne bauginantys pokalbiai su Džaneta Greidi. Turiu laikytis šio požiūrio, ir viskas bus gerai.

Sėdžiu su telefonu sterblėje ir kartkartėmis perskaitau žinutę kitą. Visą dieną siuntinėjau Džošui žinutes, kad tik pakeičiau sau nuotaiką. O jis man atrašė dvi! Žinutės gana trumpos, bet vis tiek... Dabar jis kažkokioje siaubingoje konferencijoje Milton Keinse; Džošas rašė, kad negali sulaukti, kol grįš namo.

Ir šitai neabejotinai reiškia, kad negali sulaukti, kol pamatys mane!

Svarstau, ar nevertėtų jam nusiųsti dar vienos linksmos, bičiuliškos žinutės ir paklausti, ką jis veikia, bet paskui pakeliu akis ir pamatau ant židinio atbrailos sėdinčią Sadi, apsivilkusią šviesiai pilko šifono suknele.

— O, sveika, — pratariu. — Kur buvai?

— Kine. Mačiau du filmus, — ji perveria mane kaltinamu žvilgsniu. — Žinai, dieną jaučiuosi labai vieniša. Tu taip užsiėmusi darbe...

Ir ji būtų užsiėmusi, jei ant uodegos kabotų Džeinė Greidi.

— Na, man labai gaila, bet turiu užsidirbti pragyvenimui, — kiek sarkastiškai atsakau. — Atsiprašau, kad nesu „laisvo vėjo“ panelytė ir negaliu ištisą dieną žiūrėti filmų...

— Ar dar neatgavai vėrinio? — klausia Sadi kone smelkdamasi į mane. — Ar nors pirštą dėl to pajudinai?

— Ne, Sadi, — subambu kaip kvailelė. — Nepajudinau. Šiandien turėjau ir kitokių bėdų; kartais taip jau nutinka, — laukiu, kol ji paklaus, kokios tos bėdos, bet ji tik trukteli pečiais. Negi ji net nepaklaus, kas nutiko? Nejau nepasiūlys nė lašelio užuojautos? Ji — tikras angelas sargas... — Džošas man atsiuntė kelias žinutes; ar ne puiku? — priduriu norėdama ją supykdyti. Ji liaujasi niūniavusi ir perveria mane grėsmingu žvilgsniu.

— Jokio šaunumo. Visas šis reikalas — absoliutus melas.

Ji dėbso į mane, aš irgi į ją spoksau. Akivaizdu, kad nė viena iš mūsų šįvakar netrykštame puikia nuotaika.

— Joks ne melas. Viskas tikra. Matei, kaip jis mane pabučiavo, girdėjai, ką sakė.

— Jis — marionetė, — paniekinamai sako Sadi. — Jis pasakė tai, ką jam liepiau sakyti. Galėjau liepti pasimylėti su medžiu, ir jis būtų pasimylėjęs. Dar niekada nesu mačiusi tokio silpnavalio! Man tereikėjo jam pašnabždėti, ir jis šokte pašoko.

Ji tokia arogantiška. Kas ji tariasi esanti? Dievas?..

— Paistalai, — šaltai atšaunu. — Na, gerai, sutinku, tu jį šiek tiek pastūmėjai. Bet jis niekada nebūtų pasakęs, kad mane myli, jei nebūtų jokio tiesos krislo. Akivaizdu, kad jis išreiškė tai, ką jautė giliai širdyje.

Sadi sarkastiškai nusijuokia.

— “Ką jautė giliai širdyje.“ Mieloji, tu per daug juokinga. Jis tau nieko nejaučia.

— Jaučia! — atkertu. — Aišku, kad jaučia! Telefono ekrane buvo mudviejų nuotrauka, taip? Jis visą laiką tą nuotrauką turėjo! Tai ir yra meilė.

— Tai ne meilė. Nekalbėk absurdų, — Sadi kalba taip įsitikinusi savo teisumu, kad nebetveriu įniršiu.

— Bet juk tu niekada nebuvai įsimylėjusi! Tai ką apie tai išmanai? Džošas — tikras vyras su tikrais jausmais ir tikra meile, o apie tai tu nieko neišmanai. Gali manyti ką tinkama, bet aš tikrai tikiu, kad galiu viską sustatyti į savas vėžes. Tikrai tikiu, kad Džošas man jaučia stiprius jausmus...

— Tikėti nepakanka! — Sadi balsas staiga nuskamba aistringai, kone ugningai. — Nejau to nesupranti, kvailute? Visą gyvenimą gali nugyventi besivildama ir tikėdama! Jeigu meilės romanas vienpusis, visada lydės klausimai be jokių atsakymų. Negali visą laiką gyventi laukdama atsakymo.

Nuraudusi ji nusklendžia.

Spengianti tyla, tik iš ekrano sklinda vieni kitus liežuviais plakančių Rytų Londono gyventojų balsai. Net išsižiojau iš nuostabos; staiga pamatau, kad tuoj išliesiu ant sofos vyną. Pasitaisau ranką ir nuryju mauką. Prakeikimas. Apie ką ji buvo taip pratrūkusi?

Maniau, kad meilė Sadi nerūpi. Maniau, kad jai svarbu pasilinksminti, pašūkauti ir paspirgėti. Bet dabar kalbėdama ji tarsi...

— Sadi, ar tau taip ir nutiko? — nedrąsiai kreipiuosi į man atsuktą nugarą. — Ar visą gyvenimą taip ir nugyvenai laukdama atsakymo?

Akimirksniu ji dingsta. Jokio įspėjimo, jokio „iki pasimatymo“. Ji tiesiog ima ir pradingsta.

Negalima taip su manimi elgtis. Turiu žinoti daugiau. Čia slypi kažkokia istorija. Išjungiu televizorių ir garsiai sušunku. Išgaravo visas pyktis; mane užvaldė smalsumas.

— Sadi! Papasakok! Kartais gerai apie tai pasikalbėti! — Kambaryje tylu, bet kažkodėl neabejoju, kad ji čia. — Atsiliepk, — imu meilikauti. — Aš tau viską apie save papasakojau. Be to, esu tavo antros eilės dukterėčia. Gali manimi pasitikėti. Aš niekam nepasakosiu.

Vis dar tylu.

— Kaip sau nori, — patraukiu pečiais. — Nemaniau, kad tu tokia ištižėlė.

— Aš ne ištižėlė, — prieš mane atsiranda įpykusi Sadi.

— Tada papasakok, — susineriu rankas.

Sadi veidas nė nekrusteli, bet matau, kaip ji vedžioja akimis tai į mane, tai vėl kažkur kitur.

— Nėra ko pasakoti, — galiausiai prataria ji nuleidusi balsą. — Tiesiog aš žinau, ką reiškia manyti, jog esi įsimylėjusi. Žinau, ką reiškia švaistyti brangias valandas, lieti ašaras ir atiduoti širdį kažkam, kas galiausiai pasirodo esantis... niekas. Nešvaistyk savo gyvenimo. Štai ir viskas.