Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Ir viskas? Gal ji juokauja? Ji negali baigti tokioje vietoje! Juk kažkas buvo. Kas tasai kažkas?

— Kas atsitiko? Buvai užmezgusi meilės romaną? Turėjai kokį nors vaikiną gyvendama užsienyje? Sadi, papasakok!

Minutėlę Sadi atrodo taip, tarsi tikrai nesirengtų pasakoti arba ruoštųsi vėl pradingti. Paskui ji atsidūsta, apsigręžia ir nueina prie židinio.

— Tai buvo seniai. Dar prieš man išvykstant į užsienį. Dar prieš man ištekant. Buvo toks... vyras.

— Didžiuliai barniai su tėvais! — staiga suvedu abu galus. — Ar dėl jo ir pykotės?

Sadi vos pastebimai linkteli pritardama. Turėjau numanyti, kad jie barėsi dėl vyriškio. Pamėginu įsivaizduoti Sadi su vaikinu. Galbūt tai koks nors trečio dešimtmečio dabita su plokščia šiaudine skrybėle. Ir dar su senamadiškais ūsais.

— Ar tavo tėvai jus kur nors užklupo? Ar jūs... žaidėte bambatrynį?

— Ne! — Sadi prapliumpa juoktis.

— Tai kas nutiko? Papasakok! Prašau!

Man vis dar sunku įsisąmoninti, kad Sadi buvo įsimylėjusi. Ji mane taip traukė per dantį dėl Džošo... Dėjosi nieko nepaisanti ir dėl nieko nesukanti galvos...

— Jie rado eskizus, — Sadi juokas nutyla, ji suneria ant menkos krūtinės rankas. — Jis buvo dailininkas. Jam patikdavo mane tapyti. Mano tėvai tiesiog padūko.

— Ir kas gi čia bloga, kad jis tave tapė? — klausiu sutrikusi. — Jie turėjo būti patenkinti! Na, juk tai komplimentas — dailininkas nori tave...

— Nuogą.

— Nuogą?

Aš priblokšta. Na, Sadi man padarė įspūdį. Niekada nepozuočiau dailininkui nuoga. Per milijoną metų! Nebent dailininkas apipurkštų dažais.

Ne, gal nuteptų dažais; turbūt taip.

— Buvau užsimetusi drapiruotę. Bet tėvai vis tiek... — Sadi kietai suspaudžia lūpas. — Dramatiška buvo toji diena, kai jie rado eskizus.

Prisidengiu ranka burną. Žinau, kad neturėčiau juoktis, žinau, kad visai nejuokinga, bet niekaip nesusilaikau.

— Vadinasi, jie pamatė tave... tavo...

— Juos ištiko pati tikriausia isterija, — Sadi prunkšteli, kone nusijuokia. — Buvo juokinga, bet kartu ir baisu. Jo tėvai irgi supyko, kaip ir maniškiai. Jie vylėsi, kad jis taps teisininku, — Sadi papurto galvą. — Jis niekada nebūtų tapęs teisininku. Jis buvo tikras jovalas, o ne vyras. Jis tapydavo ištisą naktį, gerdavo vyną, rūkydavo pigias cigaretes ir gesindavo jas į paletę... Abu elgėmės vienodai. Jo studijoje praleisdavau ištisas naktis. Jo tėvų pašiūrėje. Vadindavau jį Vincentu — Van Gogo vardu. Jis mane vadindavo Mabele, — Sadi vėl tyliai suprunkščia.

— Mabele? — susiraukiu.

— Jo namuose buvo tarnaitė, vardu Meibelė. Pasakiau jam, jog, mano manymu, tai bjauriausias vardas, kokį tik esu girdėjusi, todėl jie turėtų priversti tarnaitę jį pasikeisti. Ir jis akimirksniu praminė mane Mabele. Žiaurus galvijas, štai kas.

Ji kalba pusiau juokaudama, tačiau jos akyse laksto keistos ugnelės. Nesuprantu, ar ji nori visa tai prisiminti, ar ne.

— Ar tu... — prabylu, bet paskui nutylu nebaigusi klausimo. Norėjau paklausti „Ar tu tikrai jį mylėjai?“ Bet Sadi vis tiek dabar pasiklydusi mintyse.

— Visiems sumigus išsėlindavau iš namų, nusileisdavau gebenėmis... — ji nutyla įsmeigusi į tolį akis. Staiga ji man pasirodo labai labai liūdna. — Kai mus užklupo, viskas pasikeitė. Jis buvo išsiųstas į Prancūziją, pas kažkokį dėdę, kad „viską išmestų iš galvos“. Tarsi kas nors kada nors būtų galėjęs sulaikyti jį nuo tapybos.

— Kuo jis buvo vardu?

— Jis buvo vardu Stefanas Netltonas, — Sadi sunkiai atsidūsta. — Šio vardo nebuvau ištarusi garsiai jau... septyniasdešimt metų. Mažiausiai.

Septyniasdešimt metų?

— Tai kas gi nutiko? Kas buvo paskui?

— Mes daugiau niekada niekaip nebendravom, — abejingai atsako Sadi.

— Kodėl ne? — klausiu pasibaisėjusi. — Nejau jam nerašei?

— Oi, rašiau, — Sadi nežymiai nusišypso, ir aš krūpteliu nuo tos šypsenos. — Į Prancūziją siunčiau laišką po laiško. Bet niekada nieko iš jo nesulaukiau. Tėvai sakė, kad aš — naivi neišmanėlė. Jie sakė, kad jis manimi pasinaudojo. Iš pradžių jais netikėjau, nekenčiau jų už tai, kad taip kalba. Bet paskui... — ji pakelia akis, atkiša smakrą, tarsi parodydama, jog nepaiso mano užuojautos. — Buvau kaip tu. „Jis mane myli. Tikrai myli! — šaipydamasi ji nutaiso spigų balsą. — Jis parašys! Jis pas mane sugrįš. Jis mane myli!“ Ar žinai, kaip pasijutau, kai galiausiai atgavau blaivų protą?

Įtampos kupina tyla.

— Tai ką tu darei? — vos išdrįstu kalbėti.

— Ištekėjau, žinoma, — matau jos veide šmėstelėjusią panieką. — Mišias laikė Stefano tėvas. Jis buvo mūsų vikaras. Stefanas turėjo žinoti, bet net atviruko neatsiuntė.

Sadi nutyla, o aš sėdžiu su pilna galva knibždančių minčių. Ji ištekėjo už to vaikio su liemene iš keršto. Akivaizdu. Siaubinga. Nieko keista, kad santuoka ilgai netruko.

Aš visai sugniužusi. Dabar jau gailiuosi, kad taip spaudžiau Sadi. Nenorėjau sukelti tiek skaudžių prisiminimų. Maniau, ji papasakos kokį nors linksmą, pikantišką anekdotą, ir man paaiškės, koks buvo seksas trečiame dešimtmetyje.

— Nejau niekada nepagalvojai nuvykti pas Stefaną į Prancūziją? — nesusilaikau nepaklaususi.

— Buvau išdidi. — Ji iškalbingai į mane pažvelgia, ir man jau norisi atsikirsti: „Bet aš bent jau susigrąžinau savo vaikiną.“

— Ar išsaugojai kokį nors eskizą? — desperatiškai mėginu ieškoti kokių nors pliusų.

— Aš paslėpiau eskizus, — linkteli Sadi. — Buvo ir didelis paveikslas. Prieš išvykdamas į Prancūziją jis man jį įbruko, ir aš paslėpiau paveikslą rūsyje. Mano tėvai nė nenutuokė. Bet paskui, aišku, namas sudegė, ir paveikslą praradau.

— O, Dieve, — nusivylusi nukabinu nosį. — Kaip gaila.

— Visai ne. Man nerūpi. Kodėl turėtų rūpėti?

Minutėlę stebiu ją, be paliovos klostančią sijoną; jos akys sklidinos prisiminimų.

— Gal jis niekada taip ir negavo tavo laiškų, — viltingai pratariu.

— Oi, net neabejoju, kad gavo, — su kartėliu atsako Sadi. — Žinau, kad jie tikrai nukeliavo į paštą. Pati slapta išnešdavau juos iš namų ir įmesdavau tiesiai į pašto dėžutę.

Negaliu pakęsti. Dėl Dievo, slapta išnešti laiškus... Kodėl trečiame dešimtmetyje nebuvo mobiliųjų telefonų? Tik pamanykite, kiek daug pasaulis būtų išvengęs nesusipratimų. Erchercogas Ferdinandas būtų galėjęs nusiųsti savo žmonėms žinutę „Man atrodo, kad mane seka kažkokie keistuoliai“ ir nebūtų nužudytas. Nebūtų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Ir Sadi būtų galėjusi paskambinti savo vaikinui, jie būtų galėję apie viską pasikalbėti...

— Ar jis dar gyvas? — griebiuosi neprotingos vilties. — Galėtume jį rasti! Galėtume paieškoti internete, galėtume nuvykti į Prancūziją, galiu lažintis, kad rastume jį...

— Jis mirė jaunas, — nutolusiu balsu nutraukia Sadi. — Praėjus dvylikai metų po to, kai išvyko iš Anglijos. Jie pargabeno jo palaikus ir kaime surengė laidotuves. Tada gyvenau užsienyje. Bet manęs vis tiek nekvietė. O aš ir nebūčiau ėjusi.

Aš taip pasibaisėjusi, kad net negaliu atsakyti. Jis ne tik ją paliko, bet dar ir numirė . Tai bjauri istorija su baisia pabaiga; jau geriau nė nebūčiau klausinėjusi.

Sadi žvelgia pro langą apniukusiu veidu. Jos oda atrodo blyškesnė nei visada, po akimis — tamsūs šešėliai. Apsivilkusi sidabriškai pilką suknelę ji panaši į lengvai pažeidžiamą liauną smilgelę. Staiga pajuntu, kaip į akis priplūsta ašarų. Ji mylėjo tą dailininką. Akivaizdu. Nepaisant puikavimosi, įžūlumo ir smarkumo, ji tikrai jį mylėjo. Turbūt visą gyvenimą.