Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Tai mano didysis šansas. Liaukis, Lara. Sutelkusi visą drąsą paimu iš pro šalį einančio padavėjo taurę šampano ir žengiu prie būrelio linksmai besijuokiančių verslininkų.

— Sveiki! — smagiai tarp jų įsispraudžiu. — Aš — Lara Lington iš L&N personalo paieškos kompanijos. Norėčiau jums įteikti savo vizitines korteles!

— Labas! — atsako iš pažiūros draugiškas raudonplaukis vyrukas.

Jis mane supažindina su būreliu, ir aš kiekvienam įteikiu po kortelę. Iš identifikatorių suprantu, jog jie dirba programinės įrangos kompanijose.

— Na, ar kuris nors iš jūsų dirbate rinkodaros srityje? — nerūpestingai klausiu.

Visų akys nukrypsta į šviesiaplaukį vyriškį.

— Kaltas, — nusišypso jis.

— Gal norėtumėte naujo darbo? — lepteliu. — Dirbtumėte sportinės įrangos kompanijoje, puikūs pelnai, išties šaunios galimybės!

Tyla. Laukiu kupina vilčių, bijodama net kvėptelti. Tada visi prapliumpa juoktis.

— Man patinka jūsų stilius, — sako raudonplaukis vyrukas ir atsisuka į savo kaimyną. — Gal jus domintų Azijos antrinė programinės įrangos kompanija, gyvuojanti dešimtį metų?

— Ir savininkas labai rūpestingas, — pašmaikštauja kitas vyrukas, ir visi vėl nusijuokia.

Jie mano, kad juokauju. Aišku, kad taip mano.

Skubu prie jų prisidėti ir pradedu juoktis. Tačiau širdyje jaučiuosi kaip absoliuti kvaiša. Niekada nerasiu to kandidato. Mano sumanymas buvo absurdiškas. Ilgai netrukusi atsiprašau ir nueinu; iškart pamatau manęs link einantį Edą.

— Kaip sekasi? Atsiprašau, kad palikau vieną.

— Nieko nieko. Aš... na, žinai... Mezgiau ryšius.

— Sėdime prie pirmojo stalo, — jis mane veda scenos link; nepaisant prastos nuotaikos, pajuntu šiokį tokį pasididžiavimą. Pirmasis stalas per Verslo žmonių vakarienę!

— Lara, norėčiau kai ko paklausti, — mums einant sako Edas. — Tik prašau nesuprasti klaidingai.

— Esu tikra, kad nesuprasiu klaidingai, — atsakau. — Varyk.

— Norėčiau gauti tiesmuką atsakymą. Tu nenori būti mano mergina. Teisybė?

— Teisybė, — linkteliu. — O tu nenori būti mano vaikinas.

— Nenoriu, — sako jis energingai purtydamas galvą. Dabar jau priėjome prie savo stalo. Edas susineria rankas ir nužvelgia mane lyg apkerėtas. — Tai ką čia mudu abu veikiame?

— Eee... na... Geras klausimas.

Net nežinau, ką atsakyti. Iš tikrųjų jokio sveiku protu grindžiamo atsakymo nėra.

— Gal mes draugai? — galiausiai pratariu.

— Draugai, — dvejodamas pakartoja Edas. — Manau, draugai gal ir galėtume būti.

Jis atitraukia man kėdę, ir aš sėduosi. Visur išdėliotos programėlės, kurių viršuje užrašyta: Kviestinis pranešėjas — Edas Harisonas .

— Jaudiniesi?

Edas sumirksi, o paskui šypteli.

— Jeigu ir jaudinčiausi, nesakyčiau.

Permetu akimis visą programėlę ir pajuntu malonų virpulį sąraše suradusi savo pavardę. Lara Lington, L&N personalo paieškos kompanija.

— Tu man neatrodai panaši į tipišką personalo ieškotoją, — teisingai perskaitęs mano žvilgsnį sako Edas.

— Tikrai? — net nežinau, kaip reaguoti. Ar tai gerai, ar blogai?

— Pirmiausia neatrodai pamišusi dėl pinigų.

— Norėčiau užsidirbti daugiau pinigų, — nuoširdžiai prisipažįstu. — Daug daugiau. Bet, sakyčiau, pinigai nėra svarbiausia. Personalo viliojimas man visada atrodė šiek tiek... — sutrikusi nutylu ir gurkšteliu vyno.

Kartą išdėsčiau savąją personalo viliojimo teoriją Natalijai, ir ji pasakė, kad esu kvaiša ir man vertėtų užsičiaupti.

— Koks?

— Na, tarsi piršlybos. Reikia supiršti tinkamą asmenį su tobulu darbu.

Edas atrodo patenkintas.

— Tai visai kitoks požiūris. Nesu tikras, ar dauguma čia susirinkusių žmonių mano, kad yra užmezgę meilės romaną su savo darbu, — jis mosteli rodydamas sausakimšą salę.

— Vis dėlto gal jie taip ir pasakytų, jeigu turėtų jiems tinkamą darbą, — užsidegusi kalbu. — Jeigu tik galėtum žmones supiršti su tuo, ko jie tikrai nori...

— Tada būtum Kupidonas.

— Juokiesi iš manęs.

— Nesijuokiu, — jis įtikinamai papurto galvą. — Man patinka tokia teorija. Kaip šitai veikia praktiškai?

Atsidustu. Edas turi kažką, dėl ko prarandu budrumą. Gal taip yra todėl, kad man tikrai nerūpi, ką jis apie mane galvoja.

— Nieko gera. Tiesą sakant, būtent dabar — visai Šūdinai.

— Nejau taip blogai, a?

— Dar blogiau. — Vėl atsigeriu vyno, paskui pakeliu akis ir pamatau ironišką Edo žvilgsnį.

— Dirbi su partnere, tiesa?

— Taip.

— Na, o kaip nusprendei, ką pasirinkti partneriu? — ramiai klausia jis. — Kaip viskas nutiko?

— Natalija? — trukteliu pečiais. — Na, ji — geriausia mano draugė, jau seniai ją pažįstu, be to, ji labai talentinga aukščiausio lygio personalo viliotoja. Žinai, ji dirbo „Praiso Bedfordo partnerių“ kompanijoje. Jie labai rimti.

— Žinau, — atrodo, jis kažką mąsto. — Na, tik šiaip įdomu, kas tau sakė, kad ji labai talentinga, kad ji — aukščiausio lygio personalo viliotoja?

Spoksau į jį taip netikėtai užklupta.

— Niekam nė nereikėjo sakyti. Na... — matau skeptišką jo žvilgsnį. — Kas yra?

— Čia ne mano reikalas, bet kai mes pirmą kartą... — jis ir vėl sudvejoja, tarsi ieškodamas tinkamo žodžio. — Na, susitikome...

— Taip, — linkteliu nekantraudama.

— Aš šio to pasiklausinėjau. Niekas nieko nebuvo apie tave girdėjęs.

— Puiku. — Gurkšteliu šampano. — Štai tau...

— Bet turiu pažįstamą „Praiso Bedfordo“ kompanijoje, ir jis man šiek tiek papasakojo apie Nataliją. Įdomu.

Pamačius jo veido išraišką, mane staiga apninka negera nuojauta.

— Oo, tikrai? — atsargiai tarsteliu. — Taip, galiu lažintis, kad ją praradę jie užsikniso. Na, kad ir ką jis būtų pasakęs...

Edas pakelia rankas.

— Nenoriu veltis į tuos reikalus. Ji — tavo partnerė, tavo draugė, tau rinktis...

Taigi. Dabar jau man tikrai labai neramu.

— Papasakok, — pastatau taurę; dingo visas mano smarkumas. — Edai, prašau, papasakok. Ką jis sakė?

— Na, — gūžteli pečiais Edas. — Istorija tokia: ji suviliojo pulkelį aukštos kvalifikacijos žmonių žadėdama „pelningą ir saugų“ darbą kažkokiam anonimui ir įtraukė juos į sąrašą, nors to darbo nė būti nebuvo. Tada ji pamėgino tuos žmones pasiūlyti gerokai prastesniam klientui tvirtindama, jog tai ir yra tasai darbas, apie kurį ji visą laiką kalbėjo. Tada ir pasipylė visas mėšlas, kilo skandalas... Kad viskas būtų užglaistyta, turėjo įsikišti aukštesnis jos firmos partneris. Todėl ją ir atleido. — Edas nutyla ir kiek pasvarsto. — Bet tu tai žinojai, tiesa?

Spoksau į jį netekusi žado. Natalija buvo atleista? Ji buvo atleista ?

Ji man sakė, kad nutarė mesti darbą „Praiso Bedfordo“ kompanijoje, nes jautėsi nepakankamai vertinama, nes žinojo, jog dirbdama viena pati užsidirbs gerokai daugiau pinigų.

— Ar šįvakar ji čia yra? — Edas dairosi po salę. — Ar galėsiu ją pamatyti?

— Ne, — pagaliau atgaunu žadą. — Jos... šiuo metu nėra.

Negaliu jam pasakyti, kad ji paliko mane nelaimėje, ir man tenka vienai pačiai kapstytis kompanijoje. Negaliu pripažinti, jog iš tikrųjų viskas yra net blogiau nei jis mano. Mėgindama visa tai „suvirškinti“, tai raustu, tai bąlu.

Ji man niekada nesakė, jog buvo atleista. Niekada. Vis dar prisimenu tą dieną, kai viename šauniame bare, prie taurės šampano, ji man pirmą kartą išdėstė idėją apie bendrą mūsų kompaniją. Ji man sakė, kad absoliučiai visi mirtinai norėtų su ja dirbti, bet ji pati nori pradėti bendrą verslą su tuo, kuo tikrai pasitiki. Su sena drauge, žmogumi, su kuriuo jai būtų smagu. Ji nupiešė tokį nuostabų paveikslą ir paminėjo tiek daug garsių vardų, kad buvau priblokšta. Jau kitą savaitę išėjau iš darbo ir paėmiau iš banko visas santaupas. Aš — tikra lengvatikė idiote. Pajuntu, kad blakstienas ima vilgyti ašaros ir greitai gurkšteliu šampano.