Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Už stalo visi nuščiūva. Didysis Firenzas pakelia prie galvos abi rankas, tarsi įpuolęs į transą.

— Susijungiu su jūsų mintimis, — nuleidęs balsą paslaptingai kalba jis. — Mane jau pasiekė žinia. Jūs pasirinkote... šią figūrą! — plačiu mostu jis ištraukia kortelę su lygiai tokia pačia figūra, kokią buvo pasirinkęs Edas.

— Teisingai, — linkteli Edas ir parodo visam stalui savąją kortelę.

— Nuostabu! — aikteli priešais sėdinti šviesiaplaukė moteris.

— Tikrai įspūdinga, — Edas apverčia savąją kortelę ir atidžiai ją apžiūrinėja. — Jis niekaip negalėjo pamatyti, ką išsirinkau.

— Tai minties jėga, — suokia magas, mikliai pastverdamas iš Edo kortelę. — Tai... Didžiojo Firenzo galia!

— Ir man taip padarykite! — maldaujamu balsu prašo susijaudinusi blondinė. — Perskaitykite mano mintis!

— Labai gerai, — Didysis Firenzas atsigręžia į ją. — Bet įspėju — kai man atversite savo mintis, perskaitysiu visas jūsų paslaptis. Pačias giliausias, pačias tamsiausias, — jis žybteli akimis, ji sukikena.

Akivaizdu, kad ji be galo susižavėjusi Didžiuoju Firenzu. Turbūt ji jau šią akimirką jam spinduliuoja pačias giliausias ir tamsiausias paslaptis.

— Iš patirties žinau, jog į ponių mintis dažnai būna paprasčiau... įsigautu — Didysis Firenzas valiūkiškai kilsteli antakį. — Jos silpnesnės, švelnesnės... tačiau jose būna maloniau, — jis nusišiepia parodydamas blondinei dantis, o ji sutrikusi nusijuokia.

Uch. Jis bjaurus. Pažvelgiu į Edą, nutaisiusį nemalonią išraišką.

Visi stebime, kaip šviesiaplaukė renkasi kortelę, minutėlę į ją žiūri, o paskui apsisprendžia:

— Pasirinkau.

— Ji pasirinko trikampį, — susidomėjusi sako Sadi. Ji šmirinėja šviesiaplaukei už nugaros, žvelgdama į kortelę. — Maniau, kad ji pasirinks gėlytę.

— Atsipalaiduokite, — Didysis Firenzas susikaupia verdamas blondinę akimis. — Ištisi studijų metai Rytuose man padėjo suderinti savo bangas su kitų žmonių minčių bangomis. Tik Didysis Firenzas sugeba taip giliai įsismelkti į kitų smegenis. Nesipriešinkite, mieloji ponia. Leiskite Firenzui zonduoti jūsų mintis. Pažadu... — jis vėl nusišiepia dantinga šypsena. — Būsiu švelnus.

Vaje vajė... Jis mano, kad yra labai karštas, bet iš tikrųjų atrodo kaip šlykštus pavargęs ištvirkėlis. Ir dar moterų diskriminuotojas.

— Tokių galių turi tik Didysis Firenzas, — dramatiškai kalba jis, nužvelgdamas mus visus, sėdinčius už stalo. — Tokių aukštumų gali pasiekti tik Didysis Firenzas. Tik Didysis Firenzas gali...

— Tiesą sakant, galiu ir aš, — linksmai pratariu. Aš jam parodysiu, kieno smegenys silpnesnės.

— Ką? — Didysis Firenzas persmeigia mane nemaloniu žvilgsniu.

— Ir aš galiu bendrauti mintimis. Žinau, kokią kortelę ji pasirinko.

— Jaunoji ponia, prašyčiau, — Didysis Firenzas nuožmiai nusišypso. — Netrukdykite Didžiajam Firenzui dirbti.

— Aš tik pasakiau, — patraukiu pečiais. — Žinau, kokia tai korta.

— Ne, nežinote, — agresyvokai sako blondinė. — Nekalbėkite absurdų. Jūs viską gadinate. Gal ji per daug išgėrė? — ji atsigręžia į Edą.

Kokia nervinga...

— Bet aš žinau! — piktai atkertu. — Jeigu norite, nupiešiu. Ar kas nors turite rašiklį? — Greta manęs sėdintis vyriškis išsiima rašiklį ir man paduoda; imu piešti ant servetėlės.

— Lara, — nuleidęs balsą prataria Edas, — ką dabar darai?

— Magija, — atsakau tvirtu balsu. Baigiu brėžti trikampį ir metu servetėlę blondinei. — Ar teisingai nupiešiau?

Šviesiaplaukė prasižioja. Ji žiūri į mane netikėdama savo akimis, o paskui nuleidžia servetėlę.

— Ji teisi, — moteris apverčia kortelę, ir visi aikteli. — Kaip taip padarėte?

— Juk sakiau, užsiimu magija. Ir aš turiu magiškų galių, visu šimtu procentų įgytų Rytuose. Mane vadina Didžiąja Lara, — sugaunu Sadi žvilgsnį; ji šypsosi patenkinta.

— Ar esate Magų ratelio narė? — niršta Didysis Firenzas. — Nes mūsų protokole teigiama...

— Nepriklausau jokiam rateliui, — maloniai atsakau. — Bet mano sąmonė ganėtinai stipri; tikiuosi, pats tuo įsitikinsite. Na, turint omenyje tai, kad esu moteris.

Atrodo, galutinai įžeidžiau Didįjį Firenzą; jis jau renkasi rekvizitus.

Pažvelgiu į Edą; jis kilsteli tamsius antakius.

— Labai įspūdinga. Kaip tą padarei?

— Magija, — nekaltai trukteliu pečiais. — Juk sakiau.

— Didžioji Lara, a?

— Taip. Būtent taip į mane kreipiasi mano mokiniai. Bet, kad būtų trumpiau, tu gali mane vadinti Didžiuke.

— Didžiukė, — jo lūpos suvirpa, ir staiga lūpų kamputyje pamatau šypseną. Tikrą, nuoširdžią šypseną.

— O, Dieve! — džiūgaudama bedu į jį pirštu. — Tu nusišypsojai! Ponas amerikietis Susiraukėlis tikrai nusišypsojo!

Ojojoj... Gal tikrai per daug išgėriau. Nenorėjau garsiai jo pavadinti ponu amerikiečiu Susiraukėliu. Akimirką Edas atrodo suglumęs, bet paskui patraukia pečiais visai abejingai, kaip visada.

— Turbūt padariau klaidą. Būtinai su kuo nors apie tai pasikalbėsiu. Daugiau tai nepasikartos.

— Na, gerai. Nes taip šypsodamasis gali sugadinti veidą.

Edas nieko neatsako; minutėlę svarstau, ar nebūsiu per toli nuėjusi. Tiesą sakant, jis visai mielas. Nenoriu jo įžeisti.

Staiga išgirstu pompastiškai atrodantį, baltu smokingu vilkintį vyruką, sakantį savo draugui:

— Tai tik tikimybių teorija, daugiau nieko. Bet kuris iš mūsų šiek tiek pasitreniravęs galėtų pataikyti ir pasirinkti trikampį...

— Ne, negalėtų! — piktai įsiterpiu. — Gerai, parodysiu dar vieną triuką. Parašykite ką nors. Bet ką. Na, kokios nors figūros pavadinimą, vardą, skaičių. Perskaitysiu jūsų mintis ir pasakysiu, ką parašėte.

— Labai gerai, — vyrukas nustebęs šypteli visiems, sėdintiems prie stalo, tarsi sakytų „šįkart jai nusileisiu“ ir išsiima iš kišenės parkerį. — Užrašysiu ant savo servetėlės.

Jis pasitiesia servetėlę ant kelių, kad jos visai nesimatytų. Reikšmingai pažvelgiu į Sadi, ir ji iškart atsiduria jam už nugaros ir pasilenkia pažiūrėti.

— Jis rašo... „Rūkų ir prisirpusių vaisių metas“, — Sadi vypteli. — Baisi rašysena.

— Gerai, — pasipūtėlis pridengia ranka servetėlę ir pakelia akis. — Pasakykite, kokią figūrą nupiešiau.

Vaje, koks pasalūnas!

Maloniai nusišypsau ir ištiesiu į jį rankas, kaip darė Didysis Firenzas.

— Didžioji Lara dabar perskaitys jūsų mintis. Sakote, figūra. Hmm... Kokia tai galėtų būti figūra? Apskritimas... kvadratas... Lyg ir matau kvadratą...

Pasipūtėlis apsikeičia suktomis šypsenėlėmis su šalia sėdinčiu vaikinu. Jis tariasi esąs labai gudrus.

— Atverkite savo sąmonę, pone! — priekaištingai purtau galvą. — Atsikratykite minčių, tokių kaip „Aš geresnis už visus kitus, susirinkusius už šio stalo“! Tokios mintys mane blokuoja!

Vyriškis parausta.

— Tiesą sakant... — pradeda jis.

— Jau žinau, — griežtai jį nutraukiu. — Jau perskaičiau jūsų mintis; jūs nenupiešėte jokios figūros. Niekas neapkvailins Didžiosios Laros. Ant jūsų servetėlės parašyta... — nutylu gailėdamasi, kad šią akimirką nedunda būgnai, — „Rūkų ir prisirpusių vaisių metas“. Prašau parodyti visam stalui savo servetėlę.

Cha! Pasipūtėlis atrodo taip, lyg būtų prarijęs žuvį. Jis lėtai pakelia servetėlę, pasigirsta visuotinis aiktelėjimas, o paskui — plojimai.