Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ooo, — spoksau į Edą sunerimusi. — Atsiprašau. Aš... nenumaniau.

— Nieko baisaus.

Jo veidas toks neįskaitomas, jog atrodo, kad jam visa tai visai nerūpi, bet aš jau imu perkąsti šį nejautros stilių. Jam rūpi, aišku, kad rūpi. Staiga suraukti jo antakiai tampa iškalbingesni. Ir tasai uždarumas. Ir nuvargęs balsas, kuriuo jis kalbėjo restorane. Dieve, kokia kalė toji jo sužadėtinė. Dabar aiškiai ją įsivaizduoju — dideli balti amerikietiški dantys, banguojantys plaukai ir bateliai žudikai. Galiu lažintis, kad jis jai nupirko masyvų žiedą. Galiu lažintis, kad ji to žiedo negrąžino.

— Turėjo būti siaubinga, — pralemenu mums vėl pajudėjus.

— Tupėjau kelionių vadovų, — jis žingsniuoja įbedęs akis į priekį. — Buvau numatęs maršrutų. Buvau suplanavęs milijonus išvykų. Stratfordas prie Eivono... Škotija... Oksfordas... Tačiau visos kelionės buvo suplanuotos kartu su Korina. Paskui nebeliko jokio žavesio.

Išvystu viziją — krūva kelionių vadovų, visos knygos išmargintos pastabų, prirašytos nuostabių planų. Paskui atitokstu. Man jo gaila; turbūt turėčiau užsičiaupti ir liautis gadinusi jam gyvenimą. Bet kažkoks už mane stipresnis instinktas gena pirmyn.

— Vadinasi, tu kiekvieną dieną tuo pačiu keliu eini į darbą, o paskui grįžti, — pasakau. — Niekada nesižvalgai nei kairėn, nei dešinėn. Nueini į maisto produktų parduotuvę, pereini parką ir grįžti; ir viskas.

— Man pakanka.

— Ar ilgai čia gyveni?

— Penkis mėnesius.

— Penkis mėnesius? — pakartoju apimta siaubo. — Ne. Negali taip egzistuoti. Negali gyventi tematydamas siaurą tuneliuką. Privalai atsimerkti ir apsižvalgyti. Privalai gyventi toliau.

— Gyventi toliau , — pašaipiai pakartoja jis. — Ohoho. Teisybė. Daugiau niekas nieko ir nepatarė.

Puiku; akivaizdu, jog aš ne pirmoji, mėginusi jį prablaškyti drąsinančiomis kalbomis. Labai blogai.

— Po dviejų mėnesių išvykstu, — trumpai drūtai pareiškia Edas. — Ir visai nesvarbu, pažinsiu Londoną ar ne.

— Vadinasi, tik plūduriuoji, egzistuoji, lauki, kol geriau pasijusi? Žinai, niekada nepasijusi geriau! Niekada, jei nemėginsi kapstytis! — galingu srautu prasiveržia mano įtūžis. — Tik pažiūrėk į save — dalini kitiems savo užrašus, siuntinėji elektronines žinutes mamai, sprendi kitų problemas, nes nenori galvoti apie save! Atleisk, bet nugirdau tave kalbantį greito maisto restoranėlyje, — baugščiai priduriu Edui pakėlus galvą. — Jeigu ketini apsigyventi kokioje nors vietoje — nesvarbu, kuriam laikui, — turi į ją įaugti. Antraip negalėsi gyventi iš tikrųjų. Antraip tik funkcionuosi. Galiu lažintis, kad nė daiktų deramai neišsikrovei, taip?

— Kartais taip jau nutinka... — Jis nutyla, o žengęs kelis žingsnius kalba toliau: — Namų tvarkytoja iškrovė.

— Na, matai, — patraukiu pečiais, ir kone koja kojon toliau žingsniuojame tylėdami. — Žmonės skiriasi, — galiausiai pratariu. — Toks gyvenimas. Ir negalima gyventi mąstant apie tai, kaip galėjo būti. Reikia žiūrėti, kas yra.

Tardama šiuos žodžius, pajuntu keistą deja vu. Man atrodo, kad kartą man panašiai kalbėjo tėtis apie Džošą. Tiesą sakant, gali būti, kad ištarė tokius pačius žodžius.

Bet tada viskas buvo kitaip. Noriu pasakyti, kad manasis scenarijus tikrai buvo visai kitoks. Mes su Džošu neplanavome jokios kelionės, tiesa? Nesirengėme keltis į kitus miestus. O dabar mes vėl kartu. Absoliučiai kitoks scenarijus.

— Gyvenimas — kaip eskalatorius, — išmintingai priduriu.

Kai šitaip man sako tėtis, labai supykstu, nes jis paprasčiausiai manęs nesupranta. Bet kažkodėl viskas atrodo kitaip, kai patarimus duodi pats.

— Eskalatorius? — pakartoja Edas. — O aš maniau, kad šokoladinių saldainių dėžutė.

— Ne, tikrai eskalatorius. Matai, juk tave vis tiek kelia, — gestais pavaizduoju kylantį eskalatorių. — Ir vis tiek gali grožėtis vaizdu ir kildamas pasinaudoti kokia nors pasitaikiusia galimybe. Kitaip gali būti per vėlu. Taip man sakė tėtis, kai buvau išsiskyrusi su tuo... tuo vaikinu.

Edas žengia dar kelis žingsnius.

— Ar pasinaudojai jo patarimu?

— Eee... na... — nubraukiu nuo akių plaukus vengdama Edo žvilgsnio. — Lyg ir taip.

Edas sustoja ir liūdnai pažvelgia į mane.

— Ar toliau „kabinaisi į gyvenimą“? Ar buvo lengva? Esu velniškai tikras, kad nebuvo.

Atsikrenkščiu mėgindama laimėti laiko. Juk šiuo atveju nebūtų tikslu kalbėti remiantis mano pavyzdžiu, tiesa?

— Žinai, yra daugybė pasakymo „kabintis į gyvenimą“ apibrėžimų, — stengiuosi nutaisyti išmintingą toną. — Yra daug visokių interpretacijų. Kiekvienas turi kabintis taip, kaip jam atrodo.

Tiesą sakant, net nežinau, ar norėčiau toliau leistis į šį pokalbį. Gal dabar būtų tinkamiausias laikas susistabdyti taksi.

— Taksi! — mosteliu ranka prieš važiuojantį taksi automobilį, bet jis nesustoja, nors ir dega žalia lemputė. Negaliu pakęsti, kai jie taip elgiasi.

— Leisk man.

Edas žengia prie šaligatvio krašto, o aš išsitraukiu mobilųjį telefoną. Kartais naudojuosi vienos labai šaunios taksi kompanijos paslaugomis. Gal jie galėtų atvažiuoti ir mus paimti. Einu į kažkokį tarpdurį, surenku numerį ir laukiu, kol galiausiai sužinau, kad šįvakar visi automobiliai užimti ir reikės pusvalandį palaukti.

— Nieko gera, — išeinu iš tarpdurio ir pamatau kaip įbestą ant šaligatvio stovintį Edą. Jis nė nemėgina stabdyti taksi. — Nepasisekė? — klausiu nustebusi.

— Lara, — jis atsisuka į mane. Jo veidas suglumęs, akys kaip stiklinės. Gal jis vartoja narkotikus, ar ką? — Man atrodo, kad mums reikėtų kur nors eiti pašokti.

— Ką? — apstulbusi spoksau į jį.

— Manau, kad mums reikėtų pašokti, — linkteli jis. — Būtų puiku būtent taip baigti šį vakarą. Man kažkaip netikėtai šovė tokia mintis.

Negaliu patikėti. Sadi .

Apsisuku žvalgydamasi po gatvę, mėgindama ką nors įžiūrėti tamsoje, ir staiga pamatau ją, plevenančią prie gatvės žibinto.

— Tu! — piktai šūkteliu, bet Edas, atrodo, nė neišgirsta.

— Netoli yra naktinis klubas, — sako jis. — Eime. Truputį pašoksime. Puiki mintis. Turėjau ir anksčiau susivokti.

— Iš kur žinai, kad čia yra naktinis klubas? — atkertu. — Juk nepažįsti Londono!

— Taip, teisybė, — linksi Edas pats apstulbęs. — Bet tikrai esu įsitikinęs, kad šioje gatvėje yra naktinis klubas, — mosteli ranka. — Štai ten, trečias pastatas kairėje pusėje. Reikėtų nueiti pasižiūrėti.

— Norėčiau, — maloniai pratariu, — tik turėčiau paskambinti. Turiu su kai kuo pasikalbėti, — reikšmingai pažvelgiu į Sadi. — Jeigu nepavyks pasikalbėti, negalėsiu eiti šokti.

Nepatenkinta Sadi nusileidžia ant šaligatvio, o aš deduosi renkanti telefono numerį. Aš taip ant jos pykstu, jog net nežinau, nuo ko pradėti.

— Kaip galėjai mane taip palikti? — tyliai drebiu. — Jaučiausi visai sugniuždyta!

— Nesijautei! Labai gerai išsisukai. Viską mačiau.

— Tu ten buvai?

— Prastokai jaučiausi, — sako Sadi žvelgdama man per petį. — Grįžau įsitikinti, ar tau viskas gerai.

— Na, labai tau ačiū, — sarkastiškai atsakau. — Tikrai padėjai. O ką dabar visa tai reiškia? — rodau į Edą.

— Noriu šokti! — nieko nepaisydama sako Sadi. — Turėjau imtis kraštutinių priemonių.

— Ką tu jam padarei? Jis visai pritrenktas!

— Aš jį šiek tiek... pagąsdinau, — išsisukinėja Sadi.