Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Kas taip juokinga? — klausia Sadi.

— Nieko, — uždarau internetinį langą.

Nesakysiu Sadi, kad susirašinėju su Edu. Ji tokia egoistė, dar ką nors ne taip supras. Arba dar blogiau — pradės diktuoti nesibaigiančias žinutes, prikimštas kvailo trečio dešimtmečio žargono.

Ji pradeda skaityti ant mano stalo padėtą atverstą mados žurnalą ir po kelių akimirkų paliepia:

— Versk.

Tai naujas jos įprotis. Tiesą sakant, ganėtinai bjaurus. Tapau jos verge, vartančia puslapius.

— Ei, Lara! — į kabinetą įlekia Keitė. — Tau — specialus siuntinukas!

Ji man paduoda ryškiai rožinį voką, išmargintą drugeliais ir boružėlėmis, su viršuje išraitytu „Sijonėlių ir perlų“ ženklu. Atplėšiu voką ir randu Deimos asistentės raštelį.

Deima mano, kad jums turėtų patikti. Iki malonaus susitikimo šįvakar!

Randu lapą su nurodytomis visomis mados renginio smulkmenomis, taip pat ir laminuotą kortelę su grandinėle, ant kurios užrašyta „VIP leidimas lankytis užkulisiuose“. Vajė... Niekada nesu buvusi VIP. Nesu buvusi ir ypatinga viešnia.

Vartau tarp pirštų kortelę mąstydama apie šį vakarą. Pagaliau atgausime vėrinį! Po tiek laiko. O tada...

Staiga mintys nustoja suktis. Tada... kas? Sadi sakė, jog negalės nurimti, kol neras vėrinio. Štai kodėl ji man vaidenasi. Štai kodėl ji čia. Tai kas nutiks tada, kai ji tą vėrinį atgaus? Ji negali...

Na, juk ji negali taip imti ir...

Ji negali taip imti ir... išeiti ?

Spoksau į ją staiga kažkaip keistai pasijutusi. Visą laiką mąsčiau tik apie tai, kaip atgauti vėrinį. Visai nesvarsčiau, kaip viskas klostytųsi, jei vėrinio ieškoti nereikėtų.

— Versk, — nekantrauja Sadi, godžiai įbedusi akis į straipsnį apie Keitę Holms. — Versk!

Šiaip ar taip, apsisprendžiau šįkart Sadi nenuvilti. Kai tik pamatysiu tą prakeiktą vėrinį, čiupsiu tą pačią minutę. Net ir tada, jei jis bus ant kieno nors kaklo. Net jei man teks ką nors parversti ant grindų. Labai susijaudinusi artėju prie „Sanderstead“ viešbučio. Mano kojos lengvos, rankos pasirengusios čiupti.

— Tik nežiopsok, — sumurmu Sadi, kai einame per tuščią baltą vestibiulį.

Prieš mus žingsniuoja dvi perkarusios merginos, vilkinčios mini sijonėlius ir avinčios aukštakulnius; jos eina link dvivėrių durų, puoštų rožinio šilko klostėmis ir drugelių formos balionais, pripildytais helio. Atrodo, gerai pataikėm.

Artėdama prie salės pamatau klegančias gerai apsirengusias merginas, švelniai grojant muzikai skimbčiojančias šampano taurėmis. Per vidurį salės driekiasi pakyla, virš jos prikabinėta sidabrinių balionų, šalia — eilės šilku puoštų kėdžių.

Kantriai laukiu, kol bus užregistruotos prieš mane ėjusios merginos, o paskui žengiu prie šviesiaplaukės merginos, vilkinčios rožine vakarine suknele. Rankose ji laiko segtuvą; mergina šaltai man šypteli.

— Gal galėčiau kuo nors padėti?

— Taip, — linkteliu. — Atėjau pasižiūrėti madų demonstravimo.

Ji įtariai nužvelgia mano juodą aprangą perliedama žvilgsniu nuo galvos iki kojų. (Pieštuko formos kelnės, puošni siaura palaidinė su petnešėlėmis ir mažas švarkelis. Taip apsirengiau todėl, kad visi mados pasaulio žmonės dėvi juodus drabužius, tiesa?)

— Ar jūs įtraukta į sąrašą?

— Taip, — traukiuosi kvietimą. — Esu Deimos pusseserė.

— Aa, jos pusseserė, — merginos šypsena tampa dar šaltesnė. — Kaip miela.

— Tiesą sakant, man reikia su ja pasikalbėti dar prieš pasirodymą. Gal žinote, kur ji?

— Deja, Deima labai užsiėmusi... — apdairiai renka žodžius mergina.

— Tai labai svarbu. Man tikrai tikrai reikia ją pamatyti. Beje, turiu štai ką, — pakišu jai VIP leidimą patekti į užkulisius. — Galėčiau ir pati jos paieškoti. Bet jei pasakytumėt, kur ją rasti, būtų lengviau...

— Gerai, — patylėjusi prataria mergina. Ji paima mažytį blizgučiais inkrustuotą mobilųjį telefoną ir surenka numerį. — Kažkokia pusseserė nori pamatyti Deimą. Ar ji kur nors yra? — paskui priduria kiek prislopintu balsu. — Ne, niekada nesu jos mačiusi. Na, jei taip sakai... — Ji padeda telefoną. — Deima sako, kad su jumis susitiks užkulisiuose. Štai ten, — ji mosteli ranka rodydama į kitas duris koridoriuje.

— Pirmyn! — sušnabždėjusi paliepiu Sadi. — Pažiūrėk, ar nerasi vėrinio užkulisiuose! Neturėtų būti sunku jį pastebėti! — Kilimu išklotu koridoriumi seku paskui vyruką, nešantį dėžę brangaus šampano, ir švysteliu VIP kortelę apsaugininkui; vėl pasirodo Sadi.

— Nesunku pastebėti? — drebančiu balsu prataria ji. — Turbūt juokauji! Mes niekada jo nerasime! Niekada!

— Kaip suprasti? — eidama į didelį kambarį sunerimusi klausiu Sadi. — Ką tu nori...

Oo, ne. O, velnias velnias...

Stoviu didžiuliame kambaryje, prikimštame veidrodžių ir kėdžių; ūžia plaukų džiovintuvai, čiauška grimuotojai ir kokios trys dešimtys manekenių. Jos visos aukštos, liesos, sėdi sukritusios į kėdes arba šmirinėja pirmyn atgal kalbėdamosi mobiliaisiais. Jos visos vilki trumputes permatomas sukneles. Ir visos apsikarsčiusios kaklus eilių eilėmis vėrinių. Grandinėlės, perlai, pakabučiai... Kur pažvelgsi, ten vėriniai. Ištisos vėrinių kaugės.

Apsikeičiame su Sadi siaubo kupinais žvilgsniais; išgirstu tęsiamai tariamus žodžius:

— Lara! Atėjai!

Atsigręžusi pamatau link manęs linguojančią Deimą. Ji segi trumputį sijonėlį su širdelėmis, vilki aptemptą berankovę palaidinę, juosi sidabrinį diržą su spaustukais ir avi originalius batelius smailais kulniukais. Ji laiko dvi taures šampano ir vieną taurę pasiūlo man.

— Sveika, Deima. Sveikinu! Labai ačiū, kad mane pakvietei. Viskas tikrai puiku! — mosteliu ranka rodydama kambarį ir giliai įkvepiu. Labai svarbu neatrodyti kaip beviltiškai vargšei. — Žodžiu, — mėginu kalbėti ramiai ir nerūpestingai, — man labai svarbu tavęs kai ko paklausti. Žinai tą vėrinį su laumžirgiu, kurio ieškojo tavo tėvas? Tą seną stiklo karoliukų vėrinį?

Deima nustebusi mirksi į mane žiūrėdama.

— Iš kur apie tai žinai?

— Ee... ilga istorija. Šiaip ar taip, vėrinys mūsų tetos Sadi; mano mamai jis visada labai patiko, ir aš norėjau padaryti jai staigmeną, — už nugaros sukryžiuoju du pirštus. — Sakau, gal po pasirodymo galėčiau... ee... tą vėrinį paimti? Gal galėčiau? Jeigu tau jo nebereikės.

Deima kelias akimirkas spokso į mane; šviesūs jos plaukai pasklidę ant nugaros, akys lyg stiklinės.

— Mano tėtis — Šūdžius, — galiausiai prataria ji, pabrėždama paskutinį žodį.

Spoksau į ją dvejodama, kol galiausiai sučiumpu minties siūlo galą. Oo, puiku. Man to ir reikia. Ji užknista. Turbūt visą dieną gėrė šampaną.

— Jis sušiktas... Šūdžius. — Deima trukteli šampano.

— Taip, — skubu jai pritarti. — Jis toks ir yra. Todėl ir turi vėrinį atiduoti man. Man , — pakartoju labai garsiai ir aiškiai.

Deima vos laikosi ant aukštakulniais apautų kojų; čiumpu ją už rankos, kad nenukristų.

— Vėrinys su laumžirgiu, — pasakau. — Ar žinai, kur jis yra?

Deima atsigręžia ir minutėlę žiūri man į akis prisikišusi taip arti, kad užuodžiu cigaretėmis, šampanu ir mėtiniais ledinukais atsiduodantį jos burnos kvapą.

— Lara, klausyk, kodėl mes nedraugaujame? Na, juk tu šauni, — ji susiraukia, o paskui pasitaiso: — Ne šauni, bet... juk žinai. Faina. Kodėl mes niekur kartu nenueinam?

Nes tu daugiausia laiko praleidi didžiulėje viloje Ibizoje, o aš dažniausiai lankausi prastuose Kilburno kvartaluose; gal todėl?