Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Man ir vėl ima traukti skrandį, darosi bloga. Turiu kažką keisti, nes kitaip pasidarysiu kaip mama. Negaliu nuolat kraustytis iš proto galvodama, kas gali nutikti, kas gali susiklostyti ne taip. Vėrinys sugrįš. Privalau tuo tikėti. O dabar reikia gyventi toliau. Per pietus turiu susitikti su savo vaikinu.

Atitraukiu kėdę, užsimetu švarkelį ir čiumpu rankinę.

— Iki pasimatymo, — sakau Keitei ir Sadi ir išskubu iš kabineto, kol nė viena iš jų dar nespėjo man atsakyti. Nenoriu jokios draugijos. Atvirai kalbant, prieš susitikimą su Džošu šiek tiek nervinuosi. Na, nenoriu pasakyti, kad mane kamuoja kokios nors abejonės ar šiaip... Nieko panašaus. Man atrodo, kad aš tiesiog... nuogąstauju.

Bet iš tikrųjų man labai numušė nuotaiką Sadi, staiga išdygusi šalia, kai beveik priėjau metro stotį.

— Kur eini? — griežtai klausia ji.

— Niekur, — skubu mėgindama nekreipti į ją dėmesio. — Palik mane ramybėje.

— Eini į pasimatymą su Džošu, taip?

— Jeigu žinojai, kodėl aušinai burną klausdama? — vaikiškai klausiu. — Atleisk... — pasuku už kampo stengdamasi ja nusikratyti. Bet jos taip lengvai neatsikratysi.

— Būdama tavo angelas sargas, primygtinai reikalauju klausyti sveiko proto, — tiesiai šviesiai sako ji. — Džošas tavęs nemyli, o jeigu nors minutėlę manei, kad myli, esi dar didesnė savęs apgavikė nei maniau.

— Sakei, kad nesi mano angelas sargas, — metu per petį. — Taigi ir nesikišk, senoji poniute.

— Nevadink manęs sena! — įpykusi atšauna Sadi. — Neketinu leisti tau painiotis su kažkokia bailia, bevale marionete.

— Jis ne marionetė, — atkertu ir nubėgu metro laiptais. Girdžiu atvažiuojantį traukinį, todėl perbraukiu elektronine kortele, neriu į peroną ir dar spėju įsmukti į metro vagoną.

— Ir tu jo nemyli, — nenutyla Sadi balsas. — Iš tikrųjų nė nemyli.

Tai paskutinis lašas. Aš įtūžusi; atsisuku į ją traukdamasi telefoną.

— Aišku, kad myliu! Kaip manai, kodėl buvau tokia prislėgta? Jeigu jo nemylėčiau, kodėl norėčiau, kad jis grįžtų?

— Kad visiems įrodytum, jog esi teisi, — Sadi suneria rankas.

Šie žodžiai mane užklumpa netikėtai. Tiesą sakant, man prireikia minutėlės, kad tiksliai sudėliočiau visas mintis.

— Kažkokie... paistalai! Šitai tik įrodo, kaip mažai tu žinai! Nieko panašaus nėra! Aš myliu Džošą, o jis myli mane... — nutylu pajutusi, kad visų vagono keleivių dėmesys sutelktas į mane.

Nusvirdinėju į sėdynę kampe; paskui mane nuseka ir Sadi. Jai įkvėpus oro ir rengiantis dar vienai kalbai, išsitraukiu grotuvėlį ir įsikišu ausines. Po minutėlės jos balso visai nebesigirdi.

Nuostabu! Man jau seniai reikėjo apie tai pamąstyti.

Džošui pasiūliau susitikti „Martino bistro“, kad išgulčiau prisiminimus apie tą kvailą Mariją. Rūbininkui atiduodama apsiaustą matau, kad jis jau sėdi prie stalelio; mane užlieja palengvėjimo banga, sumišusi su poreikiu gintis.

— Matai? — nesusilaikau nesumurmėjusi Sadi. — Jis net anksčiau atėjo. Dabar man pasakyk, kad aš jam nerūpiu.

— Jis nė pats nežino, ko nori ir ko jam reikia, — Sadi paniekinamai purto galvą. — Jis tarsi pilvakalbio manekenas. Aš jam paliepiau, ką sakyti. Aš jam paliepiau, ką galvoti.

Ji tokia pasipūtėlė.

— Ei, klausyk, — piktai atšaunu. — Nesi tokia galinga, kokia tariesi esanti, aišku? Jeigu nori žinoti, Džošas pakankamai tvirto charakterio.

— Mieloji, jeigu tik norėčiau, galėčiau priversti jį šokti ant stalo ir uždainuoti „Mee, mee, juodosios avelės“! — su panieka pareiškia Sadi. — Gal taip ir padarysiu! Tada pamatysi, kur glūdi visa esmė!

Nėra prasmės su ja ginčytis. Tyčia einu kiaurai per ją ir traukiu tiesiai prie Džošo stalelio, nekreipdama dėmesio į jos protesto riksmus. Džošas atitraukia savo kėdę, jo plaukuose atsispindi šviesa, jo akys švelnios ir mėlynos, kaip visada. Ištiesusi į jį ranką, pajuntu, kaip pilve kažkas sukirba. Gal laimė. O gal meilė. O gal triumfas.

Na, visa ko mišinys.

Apkabinu jį, jo lūpos prisiliečia prie manųjų, ir galvoje sukasi vienintelis žodelis — „Taip!“ Po minutėlės jis krusteli norėdamas atsisėsti, bet aš jį prisitraukiu dar vienam aistringam bučiniui. Parodysiu Sadi, kas įsimylėjęs.

Pagaliau jis iš tikrųjų atšlyja ir atsisėda. Pakeliu taurę baltojo vyno, kurį Džošas jau buvo man užsakęs.

— Taigi, — tarsteliu kiek pridususi. — Na, štai.

— Na, štai, — linkteli Džošas.

— Už mus! Ar ne nuostabu, kad mes vėl kartu? Pamėgtame restorane? Šis restoranas man visada asocijuojasi su tavimi, — pabrėžtinai priduriu. — Daugiau su niekuo kitu. Niekada negalėčiau pagalvoti apie ką nors kitą.

Džošui pakanka gėdos pasijausti nepatogiai.

— Kaip darbe? — skuba klausti jis.

— Gerai, — atsidustu. — Tiesą sakant, atvirai kalbant... ne taip jau ir gerai. Natalija išrūko į Goa ir mane vieną paliko tvarkytis kompanijoje. Sakyčiau, tikras košmaras.

— Tikrai? — sako Džošas. — Tai blogai, — jis paima meniu ir pradeda skaityti, tarsi ši tema jau būtų išsemta, ir aš pajuntu pykčio geluonį. Tikėjausi aktyvesnės reakcijos. Nors, kaip dabar prisimenu, Džošas niekada daug neatsakinėja į mano žodžius. Jis toks nerūpestingas. Būtent tuo jis man ir patinka; skubu sau priminti — jis mielai ramus iš prigimties. Jis niekada nepasiduoda stresui. Jis niekada perdėtai nesureaguoja. Niekada nesupyksta ir nesuirzta. Jo požiūris į gyvenimą: „Tik irkis pirmyn.“ Ir šitai taip protinga.

— Galėtume imti ir vieną dieną nukeliauti į Goa! — linksmai pratariu. — Galėtume abu išeiti iš darbo, galėtume leistis į ilgą kelionę, pradėtume nuo Mumbajaus...

— Tik nepradėk visko planuoti, — staiga irzliai prataria Džošas. — Nepradėk manęs spausti. Jėzau!

Spoksau į jį ištikta šoko.

— Džošai?

— Atleisk, — jis ir pats atrodo sutrikęs. — Atleisk.

— Ar kas nors negerai?

— Ne. Bent jau... — jis abiem rankomis įnirtingai trina galvą, o paskui sutrikęs pakelia akis. — Žinau, jog tikrai puiku, kad mudu vėl drauge. Žinau, kad būtent aš to norėjau. Bet kartais man šmėsteli mintis... kokį velnią mes čia darom ?

— Matai? — pašoku išgirdusi virš stalo nuskambėjusį piktdžiugišką Sadi balsą. Ji sklando virš mūsų lyg keršto angelas.

Susikaupk. Nežiūrėk aukštyn. Įsivaizduok, kad ji — tik didelis lempos gaubtas.

— Man... man atrodo, kad tai visai normalu, — sakau įbedusi akis į Džošą. — Mudu abu vėl turėsime prisitaikyti vienas prie kito. Prireiks laiko.

— Visai nenormalu! — nekantraudama sušunka Sadi. — Iš tikrųjų jis visai nenori čia būti! Juk aš tau sakiau, jis — marionetė! Galiu jį priversti pasakyti ar padaryti bet ką! Vieną gražią dieną tu norėsi Larą vesti! — garsiai Džošui į ausį surinka Sadi. — Pasakyk jai!

Dabar Džošas atrodo dar labiau sutrikęs.

— Nors vis dėlto aš tikrai manau... vieną dieną... galbūt tu ir aš turėtume... susituokti.

— Paplūdimyje!

— Paplūdimyje, — klusniai pakartoja jis.

— Ir susilauksime šešių vaikų!

— Ir dar norėčiau turėti daug vaikų, — droviai kalba Džošas. — Keturių... arba penkių... ar net šešių. Kaip manai?

Perveriu Sadi neapykantos kupinu žvilgsniu. Ji viską gadina šiais kvailais vakarėlių pokštais.

— Nepamiršk šios minties, Džošai, — pratariu kiek įmanydama maloniau. — Tik dabar man reikėtų nueiti į tualetą.