Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Nenoriu, kad eitum kartu, — įspėju ją milijonas pirmą kartą. — Todėl nė nemanyk.

— Nė nesusapnuočiau tokios galimybės! — įsižeidusi atkerta ji. — Manai, man norėtųsi sekioti paskui tave ir tą pilvakalbio manekeną? Žiūrėsiu televizorių. Dabar rodo Fredo Astero šokius. Mudvi su Edna puikiai praleisime dieną.

— Gerai. Perduok jai nuo manęs linkėjimų, — sarkastiškai atsakau.

Sadi aptiko už kelių gatvių gyvenančią senutę vardu Edna, kuri nieko kita neveikia, tik žiūri nespalvotus filmus. Todėl pastarosiomis dienomis Sadi dažniausiai ten ir eina, atsisėda ant sofos šalia Ednos ir žiūri filmus. Ji sako, kad vienintelė bėda — Ednos pokalbiai telefonu filmų metu, todėl dabar Sadi ėmėsi priemonių — pradeda rėkti jai tiesiai į ausį: „Užsičiaupk! Baik plepėti telefonu!“ Tada Edna labai susijaudina ir kartais numeta ragelį vidury sakinio.

Vargšė Edna.

Baigiu dažytis skruostus ir pažvelgiu į veidrodį. Juodi siauri džinsai, sidabriniai balerinos stiliaus bateliai, marškinėliai ir odinis švarkelis. Įprastas 2009-ųjų makiažas. Edas tikriausiai manęs nepažins. Dėl visa ko turėčiau įsikišti į plaukus plunksną.

Nuo tokios minties net prunkšteliu nesusilaikiusi, ir Sadi įtariai mane nužvelgia.

— Kas juokinga? — ji apžiūri mane nuo galvos iki kojų. — Ar taip ir eisi? Dar niekada nesu mačiusi tokios nuobodžios aprangos. Džošas tik užmes į tave akį ir mirs iš nuobodžio. Na, nebent pirma iš nuobodžio mirsi tu.

Oi, cha cha. Nors gal ji ir teisi. Gal ir per daug paprastai apsirengiau.

Nejučia siekiu trečio dešimtmečio vintažinio vėrinio; vyniojuosi jį apie kaklą. Eilėmis sugula sidabriniai ir juodi karoliukai, skimbčiojantys vos pajudėjus; iškart pasijuntu įdomesnė. Žavingesnė.

Tamsesne spalva apsivedu lūpas, suteikdama trečiojo dešimtmečio formą. Tada paimu vintažinį sidabro spalvos odos rankinuką ir vėl nužvelgiu savo atvaizdą.

— Daug geriau! — sako Sadi. — O kaip dėl mielos, dailios skrybėlaitės?

— Ne, dėkoju, — perverčiu akimis.

— Tavo vietoje užsidėčiau skrybėlaitę, — neatlyžta Sadi.

— Na, aš nenoriu atrodyti kaip tu, — atmetu plaukus ir nusišypsau pati sau. — Noriu atrodyti kaip aš.

Edui pasiūliau pradėti kelionę prie Londono Tauerio; iš metro stoties išėjusi į gaivų orą akimirksniu pralinksmėju. Trauk devynios tą Nataliją. Trauk devynios Džošą. Trauk devynios vėrinį. Tik pažvelkite į visa tai. Fantastika! Į žydrą dangų kyla senos senos akmeninės dantytos sienos, stovinčios ištisus amžius. Vaikštinėja raudonais ir tamsiai mėlynais drabužiais apsivilkę sargybiniai — visai kaip iš pasakos. Tai viena iš vietų, kuriose atsidūręs imi didžiuotis, kad gimei ir augai Londone. Ir kaip Edas galėjo ištverti čia neatėjęs? Tai lyg dar vienas pasaulio stebuklas!

Bet, kai pagalvoji, nesu tikra, ar aš pati kada nors lankiausi Londono Taueryje. Na, nežinau, ar buvau užėjusi vidun. Bet noriu pasakyti, jog tai visai kas kita. Aš čia gyvenu. Man ir nereikia užeiti.

— Lara! Aš čia!

Edas jau stovi eilėje prie bilietų. Jis vilki džinsais ir pilkais marškinėliais. Beje, jis nenusiskutęs, ir tai labai įdomu, nes aš maniau, kad jis visada atrodo nepriekaištingai, net savaitgaliais. Man priėjus arčiau jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų lengvai šypsodamasis.

— Vadinasi, kartais apsirengi dvidešimt pirmo amžiaus drabužiais.

— Labai retai, — taip pat nusišypsau.

— O aš buvau įsitikinęs, kad pasirodysi vilkinti dar viena trečio dešimtmečio suknele. Tiesą sakant, ir aš susiradau vieną tokį aksesuarą. Na, kad palaikyčiau tau draugiją, — jis įkiša ranką į kišenę ir ištraukia kalto sidabro kvadratinę dėželę. Spragtelėjęs Edas dėželę atidaro, ir pamatau kortų malką.

— Šaunu! — pasakau susižavėjusi. — Iš kur gavai?

— Suderėjau internetiniame aukcione, — trukteli pečiais Edas. — Visada nešiojuosi kortų malką. Šitos — 1925-ųjų, — priduria jis rodydamas mažytį užrašą.

Nesusilaikau nesusigraudinusi — jis taip stengėsi.

— Man labai patinka, — pakeliu į jį akis, kai sulaukiame savo eilės. — Prašyčiau du suaugusiems. Moku aš, — griežtai priduriu, kai Edas mėgina išsitraukti piniginę. — Juk aš šeimininkė.

Nuperku bilietus ir knygą „Istorinis Londonas“; nusivedu Edą prie Tauerio.

— Taigi šis statinys, kurį matai priešais, yra Londono Taueris, — pradedu išmanančios gidės balsu. — Tai vienas iš svarbiausių ir seniausių mūsų paminklų. Vienas iš daugelio daugelio nuostabių vaizdų. Tiesiog nusikaltimas atvykti į Londoną ir daugiau nieko nesužinoti apie mūsų nuostabų paveldą, — rūsčiai pažvelgiu į Edą. — Tikrai labai neišmintinga, be to, Amerikoje jūs neturite nieko panašaus.

— Tu teisi, — apžiūrinėdamas Tauerį jis jau ima taisytis. — Įspūdinga.

— Ar ne didinga? — klausiu didžiuodamasi.

Kartais tikrai labai gera pasijusti tikru anglu, o taip pasijunti nusikėlęs į didžiųjų istorinių pilių laikus.

— Tai kada jis buvo pastatytas? — klausia Edas.

— Eee... — dairausi vildamasi pamatyti išganingą užrašą. Niekur nieko nėra. Prakeikimas. Turėtų būti užrašas. Juk negaliu imti ir dirstelėti į kelionių vadovą — tik ne dabar, kai jis viltingai į mane žiūri. — Pastatyta... — nerūpestingai nusigręžiu ir neaiškiai subambu — ... nioliktame amžiuje.

— Kuriame amžiuje?

— Taueris pastatytas... — atsikrenkščiu. — Tiudoro... ee... Stiuart laikais.

— Norėjai pasakyti „normanų“? — mandagiai klausia Edas.

— Oo. Taip, tai ir turėjau galvoje, — persmeigiu jį įtariu žvilgsniu. Iš kur jis žino? Ar iškalė atmintinai?

— Taigi einame čia, — ryžtingai vedu Edą, kaip man atrodo, tvirtovės pylimo link, bet jis trukteli mane atgal.

— Tiesą sakant, manau, kad įėjimas ten, iš upės pusės.

Dėl Dievo. Akivaizdu, kad jis iš tų vyrų, kurie privalo viską kontroliuoti. Turbūt jis niekada nepaklaustų, kuriuo keliu eiti.

— Edai, klausyk, — geraširdiškai pratariu. — Tu — amerikietis. Niekada nesi čia buvęs. Kas geriau turėtų žinoti, kaip įeiti, tu ar aš?

Tą akimirką pro šalį ėjęs sargybinis stabteli ir bičiuliškai mums nusišypso. Ir aš jam nusišypsau pasirengusi paklausti, kuriuo keliu būtų geriausia įeiti, bet jis maloniai kreipiasi į Edą.

— Labas rytas, pone Harisonai. Kaip laikotės? Vėl grįžote?

Ką?

Kas ką tik nutiko? Edas pažįsta sargybinius? Kaip Edas gali pažinoti sargybinius?

Stoviu praradusi amą, o Edas paspaudžia sargybiniui ranką ir sako:

— Miela tave matyti, Jokūbai. Susipažink su Lara.

— Ee... sveiki, — pralemenu.

Kas dėsis toliau? Gal atvyks karalienė ir pakvies mus arbatos?

— Na, gerai, — sumurmu sargybiniui nuėjus. — Kas čia vyksta? Edas pažvelgia man į akis ir prapliumpa juoktis.

— Atsakyk! — neatlyžtu, ir jis atsiprašydamas pakelia rankas.

— Prisipažinsiu. Buvau čia penktadienį. Darbe surengėme išvyką, kad sustiprintume savo komandą. Galėjome paplepėti su sargybiniais. Buvo labai įdomu, — jis nutyla, o paskui priduria vis dar šypsodamasis: — Štai iš kur žinau, kad Taueris buvo pradėtas statyti 1078-aisiais. Jį statė Viljamas Užkariautojas. O įėjimas štai ten.

— Galėjai man pasakyti, — piktai dėbteliu.

— Atleisk. Man atrodė, kad tu taip užsidegusi ekskursijų planais, be to, pamaniau, kad būtų šaunu su tavimi pasivaikščioti. Bet galėtume eiti kur nors kitur. Turbūt čia lankeisi milijoną kartų. Pamąstykime iš naujo, — jis paima knygą „Istorinis Londonas“ ir įsižiūri į turinį.