Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ką?

— Manau, kad viskas — klaida, — mosteliu rodydama į stalą. — Ir... taip nutiko dėl mano kaltės. Atleisk, kad tiek laiko tave varginau, Džošai. Man reikėjo tau leisti gyventi savo gyvenimą. Daugiau tau nebeįkyrėsiu.

Džošas atrodo priblokštas. Nors, kita vertus, jis ir viso mūsų pokalbio metu atrodė kaip pritrenktas.

— Ar tu tuo tikra? — pralemena jis.

— Absoliučiai, — prie stalelio priėjus padavėjui, užverčiu rankose laikytą meniu. — Vis dėlto mes nieko nevalgysim. Prašyčiau sąskaitą.

Iš metro stoties grįžtu į biurą lyg mietą prarijusi. Aš ką tik atstūmiau Džošą. Aš jam pasakiau, jog kartu mums nėra gerai. Tiesiog negaliu suimti į smegenis to, kas ką tik nutiko.

Žinau, kad pasielgiau teisingai. Žinau, kad Džošas manęs nebemyli. Žinau, kad mano pramanytas Džošas — tik fantazijos. Ir žinau, kad su viskuo susitaikysiu. Tik sunku viską priimti. Ypač žinant, kad galėjau taip lengvai jį susigrąžinti. Taip lengvai.

— Taigi! — Sadi balsas pažadina mane iš apmąstymų. Ji, savaime suprantama, manęs laukė. — Ar įrodžiau? Gali nepasakoti; tarp jūsų viskas baigta.

— Ženeva? — šaltai tarsteliu. — Astrofizika?

Sadi ima kikenti.

— Labai juokinga!

Jai atrodo, kad visa tai — tik pramoga. Nekenčiu jos.

— Tai kas nutiko? — ji sukiojasi aplinkui švytėdama iš džiaugsmo. — Ar jis sakė, kad nori atidaryti zoologijos sodą?

Ji nori išgirsti, jog buvo visiškai teisi, kad už viską reikėtų dėkoti antgamtiškoms jos galioms, taip? Na, neketinu jai suteikti tokio pasitenkinimo. Neleisiu, kad ji džiūgautų, kai man liūdna. Net ir žinant, kad ji visiškai teisi, kad dabar jau tikrai viskas baigta, ir viskas tik dėl jos antgamtinių galių.

— Zoologijos sodą? — nutaisau nustebusią išraišką. — Ne, Džošas niekada neminėjo jokio zoologijos sodo. Ar turėjo apie tai užsiminti?

— Oo, — Sadi liaujasi pokštavusi.

— Jis trumpai užsiminė apie Ženevą, bet paskui susivokė, kad ši mintis absurdiška. Tada jis pasakė, jog pastaruoju metu ėmė girdėti kažkokį erzinantį balsą, — trukteliu pečiais. — Jis atsiprašė už tai, kad galbūt neaiškiai kalba. Bet svarbiausia, kad jis norėjo su manimi būti. Ir tada nutarėme neskubėti ir į viską žvelgti protingai, — žingsniuoju toliau vengdama jos akių.

— Nori pasakyti, kad jūs vis dar susitikinėsite? — Sadi apstulbusi.

— Aišku, kad susitikinėsime, — atsakau tarsi nustebusi, kad jai šauna į galvą klausinėti tokių dalykų. — Žinai, kad būtų sugriauti rimti santykiai, nepakanka vaiduoklio skambiu balsu.

Sadi visai suglumusi.

— Turbūt kalbi nerimtai, — ji atgauna žadą. — Negalėtum kalbėti rimtai.

— Ogi rimtai, — atšaunu ir išgirstu telefoninės žinutės signalą. Pažvelgiu į ekranėlį ir pamatau, kad žinutė nuo Edo.

Lab. Ar dar galioja pasiūlymas sekmadieni eiti į ekskursija? E

— Žinutė nuo Džošo, — meiliai nusišypsau žiūrėdama į telefoną. — Sekmadienį susitinkame.

— Kad susituoktumėte ir susilauktumėte šešių vaikų? — sarkastiškai klausia Sadi. Bet jos žodžiai nuskamba gynybiškai.

— Žinai, Sadi, — globėjiškai nusišypsau, — gal tu ir gali susukti žmonėms galvas, bet nesusuksi jų širdžių.

Cha. Turėkis, vaiduokliūkšte.

Sadi dėbteli į mane, ir aiškiai matau, kad ji nesumeta, ką atsakyti.

Ji tokia sutrikusi, kad aš kone pralinksmėju. Pasuku už kampo ir įeinu pro mūsų pastato duris.

— Beje, tavo biure yra kažkokia mergina, — sako paskui mane sekdama Sadi. — Ir man visai nepatinka jos išvaizda.

— Mergina? Kokia mergina? — lekiu laiptais svarstydama, ar nesumanė užeiti Širina. Atlapoju duris, žengiu vidun ir... sustoju kaip įbesta, ištikta šoko.

Natalija.

Ką, po velnių, čia veikia Natalija?

Ji — tiesiai man prieš nosį. Sėdi mano kėdėje. Kalbasi mano telefonu. Ji smarkiai įdegusi, apsivilkusi baltus marškinius ir jūros spalvos siaurą sijoną ir iš kažko juokiasi krūtininiu balsu. Išvydusi mane ji visai nenustemba, tik pamerkia akį.

— Na, ačiū, Žaneta. Džiaugiuosi, kad jums patiko atliktas darbas, — kalba ji pasitikinčiu tonu, tęsdama žodžius. — Jūs teisi, Klerė Forteskju — paslėptas talentas. Taip, ji — be galo talentinga. Ji jums neabejotinai tinka. Žūtbūt norėjau ją įkalbėti... ne, dėkoju. Žaneta, toks mano darbas, už tai man mokate pinigus... — ji ir vėl nusijuokia giliu krūtininiu juoku.

Perveriu žvilgsniu Keitę, kuri tik bejėgiškai gūžteli pečiais.

— Susiskambinsime, — Natalija vis dar kalba. — Taip, pasikalbėsiu su Lara. Akivaizdu, kad jai dar reikia šio to išmokti, bet... Taip, man teks pamėginti viską sustatyti į savo vietas, bet ji — daug žadanti mergina. Nenurašykite jos, — ji vėl man mirkteli. — Puiku, dėkoju, Žaneta. Papietausime. O dabar — likite sveika.

Man tebespoksant apstulbusiu žvilgsniu, Natalija padeda telefoną, apsisuka su visa kėde ir tingiai man nusišypso.

— Na, kaip reikaliukai?

Devynioliktas skyrius

Sekmadienio rytas, o aš vis dar kunkuliuoju pykčiu. Pykstu ant savęs. Kaip galėjau būti tokia nevykėlė ?

Penktadienį buvau ištikta šoko ir kažkaip leidau Natalijai užvaldyti situaciją. Aš jai nepasipriešinau. Neišsakiau savo nuomonės. Nors galvoje kaip užspeistos musės zvimbė begalės minčių.

Dabar jau gerai žinau, ką jai turėjau iškloti. Man reikėjo pasakyti: „Negali ramiai sau sugrįžti ir elgtis taip, tarsi nieko nebūtų nutikę.“ Ir dar: „Ar neketini atsiprašyti už tai, kad palikai mus ant ledo?“ Ir dar: „Nedrįsk prisiimti visos garbės už Klerę Forteskju, viską padariau pati viena!“ Ir turbūt dar net šitai: „Vadinasi, buvai atleista iš paskutinės darbovietės, a? Kada ketinai man pasakyti?“

Tačiau aš jai nieko nepasakiau. Tik aiktelėjau ir pralemenau: „Natalija! Ohoho! Kaip čia dabar... ką...“

Ir ji įsileido į ilgiausią pokalbį apie tai, kaip išaiškėjo, kad vyriokas iš Goa yra neištikimas šiknius, kad turi praeiti daug laiko, kol galiausiai nebeatlaikai ir pasiunti; taigi ji nutarusi mane nustebinti; beje, ar aš nesidžiaugiu sulaukusi pagalbos?

— Natalija, — tariau, — tikrai patyriau stresą tau išvykus...

— Sveika atvykusi į didįjį verslą, — mirktelėjo Natalija. — Stresas — neišvengiama jo dalis.

— Bet tu ėmei ir pradingai! Mūsų net neįspėjai! Mums reikėjo mėginti sugraibyti visus paliktus galus...

— Lara, — ji pakelia ranką, tarsi norėtų pasakyti: „Nurimk.“ — Suprantu, pasielgiau griežtai. Bet juk viskas gerai. Kad ir kokių šūdinų dalykų nutiko man išvykus, grįžau, kad viską sutvarkyčiau. Alio, Greihamai? — ji atsisuko į telefoną. — Čia — Natalija Maser.

Ir taip — visą popietę; ji lakstė nuo vieno telefono prie kito, ir aš negalėjau įsiterpti. Vakare išeidama ji plepėjo mobiliuoju ir tik atsainiai pamojo mums su Keite.

Štai taip. Ji grįžo. Ji elgiasi taip, tarsi būtų bosas, tarsi nebūtų padariusi nieko bloga, ir turėtume būti išties dėkingos, kad ji grįžo.

Jeigu ji man dar kartą pamerks akį, aš ją pasmaugsiu.

Susikrimtusi suimu plaukus į arklio uodegą. Šiandien visai nesistengiu gerai atrodyti. Pasivaikščiojimui po miestą nereikia puošnios suknelės. O Sadi vis dar mano, kad einu su Džošu, todėl nors kartą man nereikės klausytis jos nurodymų.

Tepdama skruostus skaistalais vogčiomis nužvelgiu Sadi. Prastai jaučiuosi jai meluodama. Bet, kita vertus, jai nereikėjo būti tokiai bjauriai.