Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Dar niekada nesu taip lėkusi per restorano salę. Trenkiu moterų tualeto durimis ir sužaibuoju akimis žvelgdama į Sadi.

— Ką čia dirbi?

— Mėginu įrodyti, kad esu teisi. Jis visai neturi savo proto.

— Turi! — šaukiu įsiutusi. — Be to, vien tai, kad tu jam sufleruoji kažkokius žodžius, dar neįrodo, kad jis manęs nemyli. Gal giliai širdyje jis tikrai nori mane vesti! Ir turėti daug vaikų!

— Tu taip manai? — pašaipiai klausia Sadi.

— Taip! Negalėtum jo priversti pasakyti to, kuo jis iš tikrųjų nė kiek netiki.

— Taip manai? — Sadi atmeta galvą ir minutėlę žiūri į mane žibančiomis akimis. — Labai gerai. Iššūkis priimtas, — ji nuzvimbia prie durų.

— Koks iššūkis? — klausiu apimta siaubo. — Aš tau nemečiau jokio iššūkio!

Vėl skubu į restorano salę, bet Sadi už mane greitesnė. Matau, kaip ji kažką rėkia Džošui į ausį. Matau stiklinį jo žvilgsnį. Negaliu prieiti prie stalo, nes man pastojo kelią padavėjas su penkiomis lėkštėmis rankose. Ką, po velnių, ji jam daro?

Staiga Sadi vėl išdygsta šalia manęs. Ji kietai suspaudusi lūpas, tarsi iš paskutiniųjų tramdytų juoką.

— Ką padarei? — drebiu jai.

— Pamatysi. Ir tada manimi patikėsi, — ji atrodo tokia patenkinta, kad man norisi ją pasmaugti.

— Palik mane ramybėje ! — sumurmu. — Išeik!

— Labai gerai! — atsako ji abejingai atkišdama smakrą. — Išeisiu! Bet vis tiek įsitikinsi, kad aš teisi!

Ji dingsta, o aš susinervinusi prieinu prie stalelio. Džošas pažvelgia į mane tuo tolimu, lyg apgirtusiu žvilgsniu, ir mano širdis nukrinta į kulnus. Akivaizdu, kad Sadi tikrai pavyko jį priveikti. Ką ji jam kalbėjo?

— Na, — linksmai prabylu, — ar dar nenusprendei, ką valgysi?

Atrodo, Džošas manęs nė negirdi. Jis tarsi ištiktas transo būsenos.

— Džošai! — spragteliu pirštais. — Džošai, pabusk!

— Atleisk, buvau už daugybės mylių. Lara, aš dabar pamąsčiau, — jis pasilenkia į priekį ir labai įdėmiai į mane žiūri. — Manau, kad turėčiau būti išradėjas.

— Išradėjas? — išvertusi akis įsispoksau į jį.

— Ir turėčiau persikelti gyventi į Šveicariją, — Džošas rimtai linksi galva. — Man kažkaip visai netikėtai šovė į galvą... Tokia stulbinama... įžvalga. Turiu pakeisti savo gyvenimą. Nedelsdamas.

Aš ją nudėsiu.

— Džošai... — mėginu likti rami. — Tu visai nenori persikelti į Šveicariją. Tu nenori būti išradėjas. Tu dirbi reklamos srityje.

— Ne ne, — jo akys žiba taip, tarsi jis būtų piligrimas, išvydęs Palaimintąją Mergelę. — Tu nesupranti. Ėjau klaidingu keliu. O dabar viskas stojasi į savas vėžes. Noriu vykti į Ženevą ir persikvalifikuoti — noriu tapti astrofizikų.

— Tu ne mokslininkas! — mano balsas spigus. — Kaip gali būti astrofizikas?

— Bet gal man buvo lemta studijuoti gamtos mokslus, — karštai kalba jis. — Nejau niekada nesi girdėjusi vidinio balso, liepiančio pakeisti gyvenimą? Sakančio, kad pasukai ne tuo keliu?

— Taip, bet nebūtina to balso klausyti! — baigiu prarasti savitvardą. — Galima nekreipti į tą balsą dėmesio! Galima pasakyti: „Tai kvailas balsas!“

— Kaip gali taip kalbėti? — Džošas nustemba. — Lara, juk turi savęs klausytis . Tu man nuolat tai kartodavai.

— Bet aš nenorėjau pasakyti, kad...

— Aš tik sėdėjau ir mąsčiau apie savo reikalus, kai mane aplankė įkvėpimas, — jis purslote pursloja apimtas entuziazmo. — Tarsi koks nušvitimas. Tarsi kažkoks staigus suvokimas. Lygiai taip pat tada supratau, kad turiu vėl būti su tavimi. Ir dabar viskas taip pat.

Jo žodžiai sminga man į širdį kaip ledo atplaišos. Kelias akimirkas net negaliu prisiversti prabilti.

— Ar viskas... tikrai lygiai taip pat? — galiausiai paklausiu.

— Na, žinoma, — Džošas žvelgia į mane nesusivokdamas. — Lara, tik nereikia liūdėti, — jis ištiesia per stalą ranką. — Važiuok su manimi į Ženevą. Pradėsime naują gyvenimą. Ar norėtum sužinoti, kokia dar mintis man šovė visai netikėtai? — jo veidas švyti laime, jis giliau įkvepia prieš kalbėdamas. — Noriu atidaryti zoologijos sodą. Kaip manai?

Man norisi verkti. Manau, kad dabar tikrai pravirkčiau.

— Džošai...

— Ne, išklausyk manęs, — jis pliaukšteli ranka į stalą. — Įkursime labdaringą gyvūnų globos organizaciją. Globosime nykstančias rūšis. Pasamdysime specialistų, rasime finansavimą...

Jam kalbant, mano akyse susitvenkia ašaros. Puiku, mintyse įtūžusi sakau Sadi. Turėsiu omenyje . TURĖSIU OMENYJE.

— Džošai... — nukertu jį. — Kodėl norėjai vėl pas mane sugrįžti?

Tyla. Džošo akys vis dar išduoda transą.

— Neprisimenu, — jis suraukia kaktą. — Kažkas man pasakė, kad taip pasielgti būtų teisinga. Tasai vidinis balsas. Jis man pasakė, kad aš tave tebemyliu.

— Bet po to, kai tą balsą išgirdai, — stengiuosi neišduoti apnikusios nevilties. — Ar pajutai, kad visi kažkada buvę jausmai mano atžvilgiu vėl sugrįžo? Na, tarsi mėgintum užvesti seną automobilį — vis suki, suki rankenėlę, ir staiga variklis suurzgia ir atgyja. Ar kas nors atgijo?

Džošas žvelgia į mane taip, lyg būčiau uždavusi labai suktą klausimą.

— Na, aš tarsi išgirdau tą vidinį balsą...

— Pamiršk tą balsą! — kone sušunku. — Ar pajutai dar ką nors?

Suirzęs Džošas suraukia kaktą.

— O ką dar galėčiau pajusti?

— Mūsų nuotrauka! — desperatiškai prakošiu. — Tavo mobiliajame telefone. Turėjo būti kokia nors priežastis, kodėl ją laikei.

— Aa. Nuotrauka, — Džošo veidas sušvelnėja lygiai taip, kaip buvo sušvelnėjęs tada, kai jis žvelgė į mudu ant to kalno viršūnės. — Man patinka ta nuotrauka, — jis išsitraukia telefoną ir į ją įsižiūri. — Tai pats gražiausias vaizdas visame pasaulyje.

Mėgstamiausias jo vaizdas.

— Suprantu, — galiausiai pratariu. Man peršti gerklę nuo pastangų nepravirkti. Manau, galiausiai tikrai supratau.

Valandėlę negaliu pratarti nė žodžio. Tik vedžioju ir vedžioju pirštu per vyno taurės briauną, nesugebėdama pakelti akių. Buvau tokia įsitikinusi. Net neabejojau, kad vėl grįžęs pas mane jis susivoks. Kad mes sueisime. Kad viskas bus fantastiška, kaip buvo anksčiau.

Bet galbūt visą laiką mąsčiau apie kitokį Džošą. Buvo tikrasis Džošas ir mano pramanytasis Džošas. Ir jiedu buvo beveik visai visai vienodi, išskyrus vieną mažutytę smulkmeną.

Vienas mane mylėjo, o kitas — ne.

Pakeliu galvą ir pažvelgiu į Džošą, tarsi pirmą kartą jį matyčiau. Pažvelgiu į gražų jo veidą, į marškinėlius su kažkokios neaiškios grupės ženklu, į sidabrinę apyrankę, visada juosiančią jo riešą. Jis vis dar tas pats žmogus. Jam nieko bloga nenutiko. Tik... nesu tinkamas smuikas jos strykui.

— Ar buvai kada nors Ženevoje? — klausia Džošas, ir mano mintys vėl grąžinamos į dabartį.

Dėl Dievo... Ženeva. Zoologijos sodas. Ir kaip Sadi galėjo tiek visko prigalvoti? Ji visai susuko jam protą. Ji nejaučia jokios atsakomybės.

Ačiū Dievui, kad ji kišasi tik į mano meilės reikalus, liūdnai mąstau. Ačiū Dievui, kad jai nešovė į galvą kaip nors mėginti paveikti kokį nors pasaulio lyderį ar dar ką nors. Ji galėtų sukelti pasaulinį krachą.

— Klausyk, Džošai, — galiausiai pratariu. — Nemanau, kad tau reikėtų kraustytis į Ženevą. Nemanau, kad turėtum tapti astrofizikų ar atidaryti zoologijos sodą. Ar... — nuryju gerklėje įstrigusį gumulą mėgindama psichologiškai pasirengti, — ar... būti su manimi.