Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Mojuoju bilietais tarsi vėduokle žiūrėdama, kaip vieni kitus fotografuoja čia atėję moksleiviai; jaučiuosi prastai. Jis, aišku, teisus. Jie apžiūrėjo Tauerį penktadienį, tai kodėl, po galais, mes dar kartą turėtume žiūrėti?

Kita vertus, jau turime nusipirkę bilietus. Atrodo, čia tikrai nuostabu. Norėčiau viską geriau pamatyti.

— Galėtume važiuoti tiesiai į Šventojo Pauliaus katedrą, — Edas tyrinėja metro planą. — Neturėtume ilgai užtrukti.

— Noriu apžiūrėti karūnų brangakmenius, — supypsiu.

— Atsiprašau? — Edas pakelia galvą.

— Noriu apžiūrėti karūnų brangakmenius. Kad jau čia esame...

— Nori pasakyti, kad niekada nesi jų mačiusi? — Edas spokso į mane negalėdamas patikėti. — Niekada nesi mačiusi karūnų brangakmenių?

— Aš Londone gyvenu! — atsakau suerzinta jo veido išraiškos. — Tai visai kas kita! Galiu tuos brangakmenius apžiūrėti bet kada, kada tik noriu, kada tik pasitaikys proga. Tik... tos progos iki šiol taip ir nepasitaikė.

— Lara, ar tik nebūsi pati siaurai mąstanti? — Matau, kaip labai Edui tai patinka. — Nejau nesidomi didžiojo savo miesto paveldu? Ar tau neatrodo, jog ignoruoti šiuos unikalius istorinius paminklus — tikras nusikaltimas...

— Užsičiaupk! — jaučiu, kaip vis ryškiau rausta skruostai.

Edas suminkštėja.

— Gerai. Eime, parodysiu tau gimtosios tavo šalies karūnų brangakmenius. Jie nuostabūs. Žinau visą istoriją. Ar gali pagalvoti, kad seniausi brangakmeniai siekia restauracijos laikus?

— Tikrai?

— O, taip, — jis veda mane pro lankytojų būrius. — Didingoje karališkoje karūnoje yra milžiniškas deimantas, atkirstas nuo garsiojo Kulinano deimanto — didžiausio kada nors iškasto deimanto.

— Oho, — mandagiai nusistebiu. Akivaizdu, kad vakar Edas išmoko atmintinai visą paskaitą apie karūnų brangakmenius.

— Aha, — linksi jis, — na, bent jau taip manė visas pasaulis iki 1997-ųjų. Tada buvo nustatyta, jog deimantas netikras.

— Tikrai? — sustoju kaip įkirsta. — Jis padirbtas ?

Edo lūpos krypteli.

— Tik patikrinau, ar klausaisi.

Apžiūrime brangakmenius, apžiūrime juodvarnius, apžiūrime Baltąjį bokštą ir Kruvinąjį bokštą. Tiesą sakant, visus bokštus. Edas nepaleidžia iš rankų knygos apie Londoną ir nuolat skaitinėja istorinius faktus. Kai kurie iš jų tikri, kai kurie — tik paistalai, kai kurie... net nebežinau. Jo veidas būna visiškai rimtas, tik akys kitaip sužiba, todėl labai sunku suprasti, kada jis juokauja.

Baigiant ekskursiją kalėjimo prižiūrėtojo keliais, man sukasi galva nuo visokių vizijų — regiu išdavikus ir kankinimus; nujaučiu, jog man jau pakaks kalbų apie tai, kaip būdavo vykdomos egzekucijos. Vaikštinėjame po viduramžių rūmus, praeiname pro du vyrukus, vilkinčius viduramžių drabužiais ir viduramžiškai rašančius (bent man taip atrodo); atsiduriame menėje su mažyčiais pilies langeliais ir didžiuliu židiniu.

— Gerai, Gudruti. Papasakok man apie šią spintelę, — atsainiai mosteliu rodydama į mažytes, niekuo neišsiskiriančias dureles sienoje. — Gal Volteris Reilis 7čia augino bulves, ar ką?

— Pasižiūrėkime, — Edas dirsteli į knygą. — Aa, taip. Būtent čia septintasis Marmaduko kunigaikštis laikydavo perukus. Jis buvo labai įdomi istorinė asmenybė, nukirtusi galvas daugeliui savo žmonų. Kitus jis užšaldydavo šaldiklyje. Jis taip pat išrado viduramžišką kukurūzų skrudinimo aparatą, vadinamą kukurūzų krosnele.

— Oo, tikrai? — nutaisau rimtą toną.

— Tikriausiai esi girdėjusi apie visuotinę kukurūzų maniją 1583-iaisiais, — Edas pašnairuoja į knygą. — Atrodo, Šekspyras — taip pat ne išimtis; vieną savo kūrinį jis taip ir pavadino: „Daug triukšmo dėl nieko, daug triukšmo dėl kukurūzų krosnelės“.

Abudu įdėmiai žiūrime į mažytes ąžuolines dureles, ir po minutėlės prie mūsų prisijungia pagyvenusi pora, apsigobusi neperšlampamais apsiaustais.

— Tai spintelė perukams laikyti, — sako Edas moteriai, kurios veide sušvinta smalsumas. — Perukų meistras buvo priverstas gyventi spintelėje kartu su perukais.

— Tikrai? — ištįsta moters veidas. — Koks siaubas!

— Tiesą sakant, visai ne, — rimtai atsako Edas. — Nes perukų meistras buvo labai mažas, — jis parodo rankomis jo dydį. — Labai labai mažytis. Žinote, žodis „perukas“ kilęs iš frazės „mažas žmogutis spintelėje“.

— Tikrai? — vargšė moteris apstulbusi, ir aš kaip reikiant niukteliu Edui į pašonę.

— Malonios ekskursijos, — žaviai sučiulba jis, ir mes nueinam.

— Koks kipšas tavin įlindo! — pratariu, vos tik nutolstame tiek, kad mūsų nebegirdėtų toji pora. Edas minutėlę pamąsto, o paskui nusišypso nuginkluojančia šypsenėle.

— Gal tikrai įlindo? Taip nutinka, kai būnu alkanas. Norėtum papietauti? O gal geriau eikim į Fuzilierių muziejų?

Susimąsčiusi dvejoju, tarsi mėginčiau išsirinkti iš dviejų galimybių. Na, tikrai nerasi kito žmogaus, kuris labiau už mane domėtųsi paveldu. Bet taip jau nutinka, kad ekskursijos po miestą galiausiai pavirsta į varginantį žygį vos pasivelkant ir visas paveldas susivelia į suktų akmeninių laiptų, dantytų sienų ir pasakojimų apie kelias ant mietų pamautas galvas raizgalynę.

— Galėtume ir papietauti, — atsainiai tarsteliu. — Jeigu tau jau pakanka įspūdžių...

Edo akys sublizga. Man kelia nerimą nuojauta, jog jis gerai žino, ką manau.

— Aš tik labai trumpam teįstengiu sutelkti dėmesį, — labai rimtai sako jis. — Nes esu amerikietis. Tai gal geriau eikime pavalgyti.

Einame į kavinę, kur gaminami tokie patiekalai kaip „Jurgio svogūnų sriuba“ ir „Troškintas šernas“. Edas primygtinai siūlosi sumokėti, nes aš pirkau bilietus; susirandame stalelį kampe, prie lango.

— Na, ką dar norėtum pamatyti Londone? — entuziastingai klausiu. — Kas dar buvo tavajame sąraše?

Edas krūpteli, ir staiga pasigailiu, kad suformulavau būtent taip. Tikriausiai jam skaudu kalbėti apie Londono įžymybių sąrašą.

— Atleisk, — pratariu nepatogiai pasijutusi. — Nenorėjau tau priminti...

— Ne! Viskas gerai, — akimirką jis apžiūrinėja šakute pasmeigtą kąsnį, tarsi svarstytų, valgyti ar ne. — Žinai ką? Buvai teisi dėl to, ką pasakei anądien. Kartais tave ištinka koks nors šūdas, bet turi gyventi toliau. Man patinka tavo tėtės palyginimas su eskalatoriumi. Mąsčiau apie tai po mūsų pokalbio. Aukštyn ir žemyn, — jis įsikiša šakutę į burną.

— Tikrai? — nesiginsiu, kad jaučiuosi sujaudinta. Reikės pasakyti tėčiui.

— Mhmm, — minutėlę jis kramto, o paskui klausiamai į mane pažvelgia. — Na... sakei, kad ir tu išsiskyrei. Kada?

Penktadienį. Mažiau nei prieš keturiasdešimt aštuonias valandas. Vien pagalvojus apie tai man norisi užsimerkti ir sudejuoti.

— Tai nutiko... prieš kurį laiką, — trukteliu pečiais. — Jis buvo vardu Džošas.

— Ir kas atsitiko? Na, jei galiu paklausti.

— Taip, aišku, kad gali. Tiesiog... supratau, kad... mes nebuvom... — nutylu sunkiai atsidususi ir pakeliu akis. — Ar kada nors esi jautęsis tikrai labai labai kvailai?

— Niekada, — purto galvą Edas. — Nors buvo progų, kai galėjau pasijausti tikrai labai labai labai kvailai.

Nesusilaikau nešyptelėjusi. Kalbantis su Edu viskas šiek tiek prašviesėja. Nesu vienintelis žmogus pasaulyje, kuris jaučiasi kaip kvailys. Gerai nors tiek, kad Džošas nebuvo man neištikimas. Gerai nors tiek, kad man neteko atsidurti vienai nepažįstamame mieste.

— Klausyk, nueikime ten, kas nebuvo pažymėta tavo sąraše, — staiga pasiūlau. — Apžiūrėkime ką nors, ko nebuvo suplanuota. Ar yra tokia vieta?