Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Edas atsilaužia gabaliuką duonos ir susimąsto.

— Korina nenorėjo eiti į „Londono akį“, — galiausiai prataria jis. — Ji bijojo aukščio ir manė, jog tasai ratas — kvailystė.

Žinojau , kad toji moteris man nepatiks. Kaip žmogus gali manyti, kad „Londono akis“ — kvailystė?

— Vadinasi, keliausime prie „Londono akies“, — tvirtai pareiškiu. — O paskui gal ir į „Ye Olde Starbucks“? Tai labai žavus tradicinis anglų paprotys.

Laukiu, kol Edas nusijuoks, bet jis tik valgo duoną žvelgdamas į mane pritariančiu žvilgsniu.

— “Starbucks“. Įdomu. Nevaikštai į Lingtono kavines?

Aa, taip. Vadinasi, jis jau viską išsiaiškino.

— Kartais vaikštau. Priklauso nuo nuotaikos, — trukteliu pečiais, lyg nuo kažko ginčiausi. — Vadinasi... jau žinai, kad mes giminės.

— Juk sakiau, kad klausinėjausi apie tave.

Iš jo veido nieko neįmanoma išskaityti. Jis nepasielgė taip, kaip dažniausiai elgiasi žmonės, sužinoję apie dėdę Bilą; paprastai jie sušunka: „Ohoho, kaip nuostabu, o koks jis tikrame gyvenime?“

Man dingteli, kad Edas sukasi stambiame versle. Turbūt jam teko vienaip ar kitaip susidurti su dėde Bilu.

— Na, tai ką manai apie mano dėdę? — linksmai klausiu.

— “Lingtono kava“ — sėkmingai dirbanti organizacija, — atsako jis. — Labai pelninga. Labai produktyvi.

Jis vengia atsakyti į klausimą.

— Kaip Bilas? — neatlyžtu. — Ar kada nors buvai su juo susidūręs?

— Taip, buvau, — Edas nuryja gurkšnį vyno. — Ir manau, kad „Dvi smulkios monetos“ — paistalai, manipuliacija žmonėmis. Atleisk.

Dar niekada negirdėjau, kad kas nors taip griežtai kalbėtų apie dėdę Bilą, na, bent jau man į akis. Tikra atgaiva.

— Nereikia atsiprašinėti, — iškart atsakau. — Dėstyk, ką manai. Papasakok man.

— Manau, kad... tavo dėdė — vienas iš milijono. Net neabejoju, kad jo sėkmę nulėmė daugybė įvairiausių dalykų. Tačiau jis šios tiesos nepardavinėja. Jis pardavinėja lozungus: „Viskas labai paprasta! Tapk milijonieriumi, kaip aš!“ — Edas kalba griežtai, kone piktai. — Į jo seminarus renkasi tik save apgaudinėjantys fantazuotojai, ir vienintelis žmogus, kuris iš to pelnys pinigų — tavo dėdė. Jis naudojasi daugybe nuliūdusių, į neviltį puolusių žmonių. Tokia mano nuomonė.

Vos tik jis ištaria šiuos žodžius, suvokiu, jog jie teisingi. Mačiau žmones, susirinkusius į „Dviejų smulkių monetų“ seminarą. Kai kurie iš jų nukeliavo mylių mylias. Kai kurie tikrai atrodė puolę į neviltį. Be to, seminaras dar ir kainuoja.

— Kartą buvau nuėjusi į vieną dieninį jo seminarą, — prisipažįstu. — Pažiūrėti, apie ką jis kalba.

— Oo, tikrai? Ar pavyko akimirksniu susikrauti turtus?

— Aišku, kad pavyko! Nejau dar nepastebėjai mano limuzino?

— Aaa, tai tasai limuzinas buvo tavo. O aš maniau, kad atskrisi sraigtasparniu.

Dabar jau abu šypsomės. Negaliu patikėti, kad Edą buvau praminusi ponu amerikiečiu Susiraukėliu. Jis raukosi ne taip jau ir dažnai. O kai raukosi, dažniausiai mąsto, ką juokinga būtų galima pasakyti. Jis įpila man vyno, ir aš atsilošiu, mintyse vėl išvysdama Tauerį, pajusdama vyno teikiamą malonią šilumą, mąstydama apie manęs laukiančią dieną.

— Tai kodėl visada nešiojiesi kortas? — paklausiu nusprendusi, kad dabar mano eilė pradėti. — Gal nuolat dėlioji pasiansą, ar ką?

— Žaidžiu pokerį. Jeigu tik randu partnerių. Turėtum puikiai žaisti pokerį, — priduria jis.

— Žaisčiau baisiai! — prieštarauju. — Man labai prastai sekasi lošti ir... — nutylu pamačiusi, kad Edas purto galvą.

— Pokeris — ne lošimas. Reikia mokėti skaityti žmones. Šiuo atveju labai praverstų tavo rytietiškos minčių skaitymo galios.

— Aa, taip, — nuraustu. — Na, atrodo, kad tos galios mane apleido.

Edas kilsteli antakį.

— Na, gal nemėginsi dumti man akių čia ir dabar, panele Lington?

— Ne! — nusijuokiu. — Tikrai visos galios išgaravo. Aš dar visai naujokė.

— Tada gerai, — jis įgudusiu judesiu išsitraukia kortų malką. — Tau tereikia žinoti, ar kitų žaidėjų kortos geros, ar blogos. Viskas labai paprasta. Taigi įsižiūri į priešininkų veidus. Ir tada savęs paklausi: „Tai kas gi vyksta?“ Štai toks ir žaidimas.

— Tai kas gi vyksta? — pakartoju. — Iš kur gali žinoti?

Edas pasiima tris kortas ir pažvelgia į jas. Tada pažiūri į mane.

— Geros ar blogos?

O, Dieve. Nė nenumanau. Jo veidas absoliučiai nieko nesako. Ieškodama atsakymo įsižiūriu į lygią jo kaktą, mažytes raukšleles apie akis, savaitgalinių šerelių užuominas. Jo akys žiba, bet šitai gali reikšti bet ką.

— Nežinau, — bejėgiškai atsakau. — Sakyčiau... geros?

Edas patenkintas.

— Tos rytietiškos galios tikrai tave apleido. Kortos baisios, — jis man parodo tris „smulkias“ kortas. — Dabar — tavo eilė, — jis vėl išmaišo malką, paduoda man tris kortas ir stebi, kaip jas paimu.

Man tenka kryžių triakė, širdžių keturakė ir pikų tūzas! Apžiūrinėju kortas, o paskui pakeliu akis, nutaisiusi kiek įmanoma mįslingesnę išraišką.

— Atsipalaiduok, — sako Edas. — Ir nesijuok.

Žinoma, kai jis taip pasakė, nebegaliu suvaldyti šypsenos.

— Tavo baisi veido išraiška — kaip tikro pokerio lošėjo, — sako Edas. — Ar žinojai?

— Tu mane išmuši iš pusiausvyros! — sujudinu lūpas, kad nuginčiau juoką. — Na, tai kokios mano kortos?

Tamsiai rudos Edo akys įsiskverbia į manąsias. Mes abu tylim lyg apmirę ir spoksome vienas į kitą. Po kelių sekundžių pilve pajuntu keistą kutulį. Jausmas labai... netikėtas. Per daug intymu. Tarsi jis matytų daugiau manęs nei derėtų. Dėdamasi kosinti išsklaidau burtus ir nusigręžiu. Susiverčiu mauką vyno ir vėl pažvelgusi į Edą pamatau, kad ir jis geria.

— Turėjai vieną gerą kortą, gal tūzą, — nerūpestingai sako jis. — Ir dvi prastas.

— Negali būti! — atverčiu kortas. — Iš kur žinai?

— Kai pamatei tūzą, tau akys išvirto ant kaktos, — smaginasi Edas. — Akivaizdžiausiai matėsi. Tarsi būtum sušukusi „Ohoho! Kokia gera korta!“ Tada pažvairavai kairėn ir dešinėn, tarsi susivokusi, kad galėjai išsiduoti. Tada pridėjai prie gerosios kortos ranką ir nepadoriai į mane pažvelgei, — dabar jis jau pradeda juoktis. — Tik primink, kad artimiausiu metu tau nepatikėčiau jokių valstybinės reikšmės paslapčių.

Negaliu patikėti. Maniau, kad mano veidas tikrai neįskaitomas.

— Bet dabar klausiu rimtai, — Edas vėl maišo kortų malką. — Aš apie tą minčių skaitymo triuką. Juk viskas pagrįsta atitinkamų elgesio bruožų analize, tiesa?

— Eee... tiesa, — atsargiai pratariu.

— Šie įgūdžiai negalėtų taip staiga išgaruoti. Arba išmanai šiuos dalykus, arba ne. Tai kas čia dedasi, Lara? Kokia tavoji istorija?

Jis pasilenkia į priekį pasirengęs įdėmiai klausytis, laukdamas atsakymo. Jaučiuosi tarsi užspeista. Nesu pratusi prie tokio didelio dėmesio. Jeigu jis būtų Džošas, kaipmat galėčiau juo nusikratyti. Džošui visada būdavo galima lengvai parduoti bet ką. Jis būtų pasakęs: „Gerai, mažę“, ir būčiau galėjusi toliau varyti savo tiradą, o jis niekada nebūtų dar kartą klausęs ar apie tą savo klausimą pagalvojęs.

Nes Džošas niekada manimi taip labai nesidomėjo.

Ši mintis mane perlieja kaip šalto vandens srovė. Šioje paskutinėje kraują stingdančioje įžvalgoje akimirksniu suskamba tikra tiesa. Per visą laiką, kiek buvome kartu, Džošas nė kartelio su manimi nesusiginčijo, niekada nesukėlė jokių nemalonumų, jis beveik nė neprisiminė mano gyvenimo smulkmenų. Maniau, kad jis tiesiog ramus ir atsipalaidavęs. Ir už tai jį mylėjau. Šias savybes laikiau jo pliusais. Bet dabar viską suprantu daug geriau. Tiesą sakant, jis buvo atsipalaidavęs, nes jam niekas nerūpėjo. Aš — taip pat. Bent jau nepakankamai.