Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Nieko menkiau ir nesitikėčiau, — linksi Edas, žiūrėdamas pro langą.

— Kiekviena kapsulė gali išbūti po vandeniu trylika valandų... — nutylu. Matau, kad jis manęs nesiklauso. — Edai?

Jis atsigręžia ir pažvelgia į mane, nugara atsirėmęs į kapsulės stiklo sieną. Jam už nugaros iš lėto keičiasi truputėlį kitokio Londono panorama. Kol buvome viršuje, pasislėpė saulė, mums virš galvų susitelkė tiršti pilki debesys.

— Lara, nori kai ką sužinoti? — jis apsidairo norėdamas išsiaiškinti, ar niekas nesiklauso, bet visi kiti kapsulėje esantys žmonės susibūrę kitoje pusėje — žiūri į Temzėje plaukiantį policijos laivą.

— Galbūt, — atsargiai atsakau. — Na, jeigu tai ne itin svarbi paslaptis, kurią galėčiau išduoti.

Edo veide sušvinta šypsena.

— Klausei, kodėl sutikau eiti į pirmąjį pasimatymą.

— Aa, tu apie tai. Na, visai nesvarbu, — greitai išberiu. — Nemanyk, kad būtinai turi viską papasakoti...

— Ne, vis dėlto noriu papasakoti. Nutiko labai... keistas dalykas, — jis nutyla. — Pasijutau taip, tarsi kažkas manyje primygtinai lieptų atsakyti „Taip“. Kuo labiau priešinausi, tuo garsiau tasai balsas rėkė. Ar tau kas nors paaiškėjo?

— Ne, — skubiai atsakau. — Niekas. Net nenutuokiu. Gal su tavimi kalbėjo... Dievas.

— Galbūt, — staiga jis nusijuokia. — Galėčiau būti naujasis Mozė, — Edas kiek padvejoja. — Tiesą sakant, niekada anksčiau nesu pajutęs tokio stipraus impulso, nesu girdėjęs jokio balso ar dar ko nors. Mane tarsi kažkas nupūtė, — Edas žengia žingsnį pirmyn ir nuleidžia balsą. — Bet, kad ir koks tasai impulsas būtų, kad ir iš kokių gelmių būtų iškilęs, jis manęs neapgavo. Kartu su tavimi praleistas laikas — geriausia, kas tik galėjo nutikti. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau pakirdęs iš sapno ar kažkokios nežinios... ir už tai noriu tau padėkoti.

— Tikrai nereikia! — iškart atsakau. — Ir man buvo malonu. Gal kada nors kitą kartą.

— Tikiuosi, — jo tonas kažkoks kitoks, ir aš sutrinku nuo jo žvilgsnio.

— Na... eee... gal nori dar ką nors išgirsti iš šios knygos? — šiurenu puslapius.

— Žinoma.

— Kapsulė yra... mmm... — nebegaliu susikaupti ir susitelkti į savo žodžius. Tankiau suplaka širdis. Staiga viską pamatau ryškiau. Labai aiškiai suvokiu ir pajuntu net menkiausią savo judesį. — Ratas keliauja... jis sukasi... — kalbu be jokio ryšio. Užverčiu knygą ir atremiu Edo žvilgsnį, stengdamasi nutaisyti tokią pačią nieko nesakančią išraišką kaip jo, mėgindama atrodyti taip, tarsi jo žodžiai skirti visai ne man.

Tik tiek, kad jo žodžiai vien apie mane. Karštis užlieja skruostus. Pašiurpsta sprandas nuo to, kaip Edo akys gręžiasi į manąsias, tarsi norėtų prisigauti prie pačios esmės. Mane jos verte veria.

Tiesą sakant, mane visą dilgsi nuo jo akių.

Net nežinau, kaip kažkada galėjau manyti, kad jis nėra gražus. Sakyčiau, buvau truputį akla.

— Tai kas gi vyksta? — švelniai klausia Edas.

— Aš... aš nežinau, — vos bepratariu. — Ar kas nors vyksta?

Jis suima mano smakrą ir minutėlę laiko suėmęs, tarsi žvalgytųsi po nežinomą teritoriją. Paskui pasilenkia, švelniai abiem delnais apgaubia mano veidą ir pabučiuoja. Jo burna šilta ir saldi, šereliai raižo skruostus, bet jam, atrodo, tai visiškai nerūpi ir... o, Dieve. Taip, prašau. Visi dilgsėjimai pavirsta į šokančius ir dainuojančius geismus. Kai jis mane apkabina ir tvirčiau prie savęs prisispaudžia, mano galvoje sukasi dvi mintys.

Jis visai kitoks nei Džošas.

Jis toks šaunus.

Dabar jokių kitokių minčių nė nekyla. Na, bent jau negalėtum viso to pavadinti mintimis, gal tik plėšriais geismais.

Pagaliau Edas atsitraukia, vis dar permetęs man per kaklą ranką.

— Žinai... to nebuvo įtraukta į šiandieninius planus, — sako jis. — Čia šiaip, jeigu tau būtų įdomu sužinoti.

— Ir į mano planus nebuvo įtraukta, — be kvapo atsakau. — Tikrai nebuvo.

Jis vėl mane bučiuoja; užsimerkiu, lūpomis tyrinėju jo burną, uodžiu jo kvapą, svarstau, kiek dar šioji „Londono akis“ suksis. Tarsi perskaitęs mano mintis Edas mane paleidžia.

— Gal mums reikėtų dar kartą pasigrožėti šiuo vaizdu, — nusijuokęs prataria jis. — Kol dar nenusileidome.

— Turbūt reikėtų, — nenorom nusišypsau. — Šiaip ar taip, sumokėjome.

Susikibę rankomis atsigręžiame į permatomą kapsulės sieną. Ir sušunku išsigandusi.

Už kapsulės sienelės kyburiuoja Sadi, žvelgdama lyg lazeriais svilinančiomis akimis.

Ji mus matė. Ji matė, kaip bučiuojamės.

Šūdas. Oi, šūdas. Man kaip triušiui daužosi širdis. Imu virpėti iš siaubo, kai ji artinasi smelkdamas! Per permatomą sieną išplėtusi šnerves, žaibuodama akimis, priversdama mane linkstančiomis kojomis trauktis atatupsta, tarsi tikrai būčiau pamačiusi siaubingą vaiduoklį.

— Lara? — Edas spokso į mane ištiktas šoko. — Lara, kas nutiko?

— Kaip tu galėjai ? — net užsikemšu ausis išgirdusi išdavystę patyrusios Sadi klyksmą. — Kaip galėjai?

— Aš... aš ne... tai ne... — mikčioju, bet niekaip nesugebu išspausti žodžių. Noriu jai pasakyti, kad nieko neplanavau, kad viskas nėra taip blogai, kaip ji galėtų pagalvoti...

— Mačiau tave!

Staiga ji garsiai, veriamai sukūkčioja, apsisuka ir dingsta.

— Sadi! — puolu pirmyn ir prisispaudžiu prie permatomos kapsulės sienos žvelgdama laukan, mėgindama ją įžiūrėti debesyse arba plaukiančiuose Temzės vandenyse, arba tarp vis artėjančių, ant žemės besibūriuojančių žmonių.

— Lara! Jėzau! Kas nutiko? — Edas tikrai labai susijaudinęs. Staiga pastebiu, kad visi kiti kokone esantys žmonės jau nebesigroži vaizdais, bet spokso į mane.

— Nieko! — pramekenu. — Atsiprašau. Aš tik... aš... — krūpteliu, kai jis mane apkabina. — Edai, atleisk, aš negaliu...

Po minutėlės Edas nuima ranką.

— Žinoma.

Mes jau nusileidome. Neramiai dirsčiodamas Edas išveda mane iš kapsulės ir pastato ant žemės.

— Taigi, — jis kalba linksmai, bet matau, kad sunerimęs. Kitaip ir negalėtų būti. — Kas yra?

— Negaliu paaiškinti, — pralemenu. Desperatiškai žvalgausi po horizontą ieškodama kokio nors Sadi pėdsako.

— Gal padėtų „Ye Olde Starbucks“? Lara?

— Atleisk, — liaujuosi žvalgytis ir įsižiūriu į susirūpinusį Edo veidą. — Edai, labai atsiprašau. Aš taip... negaliu. Diena buvo nuostabi, bet...

— Bet... viskas vyko ne pagal planą? — iš lėto prataria jis.

— Ne, visai ne tai! — pasitrinu skruostus. — Viskas... viskas labai sudėtinga. Man reikia daug ką sau pačiai išsiaiškinti.

Žvelgiu į jį vildamasi, kad jis mane supras. Ar beveik supras. Ar bent jau nemanys, kad esu beviltiška pamišėlė.

— Ne bėda, — linkteli Edas. — Suprantu. Ne viskas visada būna aišku, — jis padvejoja, bet paskui trumpam paliečia mano ranką. — Tai tuo ir baikim. Diena buvo puiki. Ačiū, Lara. Buvai labai dosni paskyrusi man tiek laiko.

Jis ir vėl kalba dalykiškai, kaip tikras džentelmenas. Nebeliko jokios šilumos ar pokštų. Tarsi būtume du tolimi pažįstami. Staiga skaudžiai suvokiu, kad jis mėgina save apsaugoti. Jis vėl grįžta į savąjį tunelį.

— Edai, norėčiau dar kada nors su tavimi susitikti, — desperatiškai kalbu. — Kai tik viską... išsiaiškinsiu.

— Ir aš norėčiau, — matau, kad jis nė minutėlei manimi nepatiki. — Leisk tau sustabdyti taksi.

Jam žvalgantis po gatvę pamatau, jog kaktoje vėl atsirado raukšlelės — vos įžiūrimos nevilties vagos.