Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Nereikia manęs guosti, — ramiai nutraukia Edas. — Tu ir tavo kolegė sukurpėte nediduką planelį. Nepasakyčiau, kad pritariu jūsų metodams, bet nusipelnėte aplodismentų už atkaklumą.

— Netiesa! — pasakau apimta siaubo. — Edai, negali tikėti nė vienu Natalijos žodžiu. Juk žinai, kad ji nepatikima. Negali patikėti, kad buvo sukurptas planas, kažkoks absurdas!

— Patikėk, — nukerta Edas, — pasiklausinėjęs apie Nataliją įsitikinau, kad ji geba sugalvoti bet kokį planą, kad ir koks suktas ar kvailas jis būtų. Nežinau, ar tu tiesiog naivi, ar tokia pat bloga, kaip ir ji...

— Tu viską blogai supratai! — desperatiškai sušunku.

— Jėzau, Lara! — Edas jau praranda kantrybę. — Nebepaistyk. Žinau, kad turi vaikiną. Žinau, kad judu su Džošu vėl kartu, o gal niekada nė nebuvote nutraukę santykių. Pakliuvau į pinkles, ir nebereikia manęs įžeidinėti ir velti į šitą suknistą jovalą. Turėjau susivokti tą pačią akimirką, kai tik įžengei į mano kabinetą. Gal ir tu pasiklausinėjai ir sužinojai apie mane ir Koriną. Sumanei, kad galėsi mane „paimti“ būtent tokiu būdu. Dievai žino, ką jūs dar sugebate. Manęs jau niekas nenustebintų.

Jo balsas toks šiurkštus, toks nedraugiškas, jog net krūpteliu.

— Niekada taip nepasielgčiau! Niekada to nepadaryčiau, niekada! — mano balsas dreba. — Edai, viskas, kas vyko tarp mūsų, buvo tikra. Mes šokom... mums buvo labai linksma... Negali manyti, kad viskas — tik apgaulė.

— Ir dar tu turbūt neturi vaikino, — Edo balsas — kaip advokato teismo metu.

— Ne! Aišku, kad neturiu, — paskui pasitaisau. — Na, turėjau, bet penktadienį su juo išsiskyriau...

— Penktadienį! — Edas kandžiai nusijuokia; net susiraukiu. — Kaip įtikinama. Lara, neturiu laiko.

— Edai, prašau, — mano akys paplūsta ašaromis. — Privalai manimi patikėti...

— Viso, Lara.

Telefonas tyli. Minutėlę stoviu nejudėdama, varstoma skaudžių adatėlių. Nėra prasmės skambinti dar kartą. Nėra prasmės mėginti paaiškinti. Jis niekada manimi nepatikės. Jis mano, kad aš — cinikė manipuliatorė, na, geriausiu atveju — silpna naivuolė. Ir dabar jau nieko negaliu padaryti.

Ne. Aš klystu. Šį tą padaryti galiu.

Ryžtingai nusišluostau akis ir apsisuku ant kulnų. Kai užlipu laiptais, Nataliją randu kalbančią telefonu; ji dildo nagus ir garsiai iš kažko juokiasi. Nesustodama prilekiu prie jos stalo ir ištraukiu telefono laidą.

— Kokio galo? — atsisuka Natalija. — Kalbėjau telefonu!

— Na, dabar jau nebekalbi, — ramiai pratariu. — Ir išklausysi manęs. Man jau pakaks. Negali taip elgtis.

— Ką? — juokiasi ji.

— Išdūmei į Goa ir manei, kad suraišiosim tavo paliktus galus. Arogantiška ir neteisinga.

— Klausyk, klausyk! — sučiulba Keitė ir prisidengia delnu burną, kai abi į ją sužiūrame.

— Paskui grįžti ir prisiimi visus nuopelnus už klientę, kurią radau aš! Na, žinai, aš su tuo nesitaikstysiu! Daugiau nesileisiu būti išnaudojama! Tiesą sakant... Nebegaliu su tavim dirbti!

Iš tikrųjų neketinau pasakyti paskutinio sakinio. Bet dabar, kai jau pasakiau, supratau, kad to ir norėjau. Negaliu su ja dirbti. Net negaliu su ja būti. Ji nuodinga.

— Lara, širdele, tu tik apimta streso, — Natalija juokingai perverčia akimis. — Kodėl tau nepasiėmus laisvos dienos...

— Man nereikia laisvos dienos! — sproginėju. — Man reikia, kad būtum sąžininga! Melavai dėl darbo, nesakei, kad buvai atleista!

— Nebuvau atleista, — staiga Natalijos veide įsiplieskia bjaurus piktas žvilgsnis. — Tai abipusis nutarimas. Jie vis tiek buvo beviltiški žiopliai ir tinkamai manęs neįvertino... — rodos, ji staiga susivokia, kaip kvailai skamba jos žodžiai. — Lara, liaukis. Tu ir aš būsime puiki komanda.

— Nebūsime! — purtau galvą. — Natalija, mąstau kitaip nei tu! Dirbu kitaip nei tu! Noriu surasti žmonėms puikius darbus, nesielgiu su jais kaip su mėsos gabalais. Dirbu ne dėl atlygio! — Užsidegusi čiumpu lipnų lapelį su kvailu užrašu „Atlygis, atlygis, atlygis“, nudreskiu nuo sienos ir mėginu suplėšyti, tik kad skiautės limpa prie pirštų, todėl galiausiai lapelį suglamžau. — Dirbu dėl visko — dėl žmogaus, dėl kompanijos... kad matytųsi aiškus rezultatas. Noriu padėti žmonėms rasti vieniems kitus. Noriu, kad visiems būtų gerai. Jeigu taip nėra, tai turėtų būti.

Aš vis dar neprarandu vilties kaip nors pasiekti jos širdį. Tačiau skeptiška jos veido išraiška nė trupinėlio nesikeičia.

— Padėti žmonėms rasti vieniems kitus! — ji prapliumpa pašaipiu juoku. — Skubus pranešimas, Lara. Čia — ne vienišų širdžių biuras!

Ji manęs niekada nesupras. O aš niekada nesuprasiu jos.

— Noriu nutraukti mūsų bendradarbiavimą, — prakošiu sukandusi dantis. — Padariau klaidą. Pasikalbėsiu su teisininku.

— Kaip nori, — Natalija stovi susinėrusi rankas ir kaip tikra visa ko savininkė atsiremia į stalą. — Bet negalėsi nuvilioti mano klientų. Ir sutartyje taip parašyta. Todėl nebrandink jokių šviesių minčių mane apiplėšti.

— Nė nesusapnuočiau, — atkertu.

— Tada eik, — trukteli pečiais Natalija. — Susitvarkyk stalą. Daryk, ką turi daryti.

Pažvelgiu į Keitę. Ji stebi mus visai apstulbusi.

— Atleisk, — sužiopčioju. Užuot atsakiusi ji paima mobilųjį telefoną ir pradeda rašyti kažkokią žinutę. Po minutėlės pypteli mano mobilusis, ir aš perskaitau:

Tavęs nekaltinu. Jeigu įkursi kompaniją,

gal galėsiu ateiti? K x

Parašau atsakymą:

Tai aišku. Bet aš dar nežinau, ką darysiu toliau.

Ačiū, Keite. L xx

Natalija vėl sėdi prie savo darbo stalo ir demonstratyviai stuksena kompiuterio klavišais, tarsi manęs nė nebūtų.

Stovėdama vidury kabineto jaučiuosi lyg apkvaitusi. Ką aš ką tik padariau? Šįryt dar turėjau ir verslą, ir ateitį. Dabar nebeturiu. Niekada iš Natalijos neatgausiu visų savo pinigų. Ką pasakysiu mamai ir tėčiui?

Ne. Dabar apie tai negalvokim.

Man gniaužia gerklę, kai iš kampo pasiimu kartoninę dėžę, išimu iš jos spausdinimui skirtą popierių ir imu rinktis daiktus. Skylamušis, parkerio dėkliukas...

— Bet jei manai, kad galėsi pradėti savo verslą ir daryti tą patį, ką darau aš, klysti, — staiga pratrūksta Natalija atsisukdama su visa kėde. — Tu neturi jokių ryšių. Neturi jokios kompetencijos. Su visom savo pasakom „Noriu surasti žmonėms puikius darbus“ ir „Reikia matyti visumą“ verslo neįsuksi. Ir nesitikėk, kad duosiu tau darbo, kai badausi gatvėje.

— Gal Lara nė neketina toliau dirbti personalo verbuotojų srityje! — didžiai mano nuostabai, iš kito kabineto galo įsiterpia Keitė. — Gal ji užsiims kuo nors kitu! Žinai, ji turi ir kitokių talentų, — susijaudinusi ji linksi galva, kai sumišusi į ją pažvelgiu. Tikrai turiu?

— Kokių? — kandžiai klausia Natalija.

— Pavyzdžiui, moka skaityti mintis! — Keitė pamojuoja Verslo žmonių numeriu. — Lara, tu buvai tokia slapukė! Gandų skyrelyje apie tave prirašyta visa skiltis! „Lara Lington ištisą valandą linksmino minią demonstruodama stulbinamą minčių skaitymo talentą. Organizatoriai buvo užversti panelei Lington skirtais kvietimais dalyvauti kompanijų vakarėliuose. „Niekada nesu matęs nieko panašaus“, — sakė Džonas Krolis, „Medway“ bendrovės vadovas. Larai Lington reikėtų sukurti savo televizijos laidą.“

— Minčių skaitymas? — Natalija apstulbusi.