Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Na, štai! — Džine atsitiesia įdėjusi į grotuvą plokštelę. — Po minutėlės išgirsime.

Ji išjungia televizorių, ir mudvi stovime nejudėdamos, laukdamos, kol pasigirs muzika. Ir pasigirsta — „traškanti“ trečio dešimtmečio grupė groja linksmą džiazo muziką. Tik kiek per tyliai, todėl po minutėlės Džine pagarsina grotuvą nustačiusi iki maksimumo.

Kitoje kambario pusėje sėdintis languota antklode apsiklojęs senukas, šalia kurio padėtas deguonies balionas, pasuka galvą. Matau, kaip kambaryje sėdinčių žmonių veidai keičiasi — jie atpažino muziką. Kažkas pradeda niūniuoti drebančiu balsu. Viena moteris net muša ranka į taktą, visa nušvitusi iš džiaugsmo.

— Jiems patinka! — sako Džine. — Kokia puiki mintis! Gaila, kad anksčiau apie tai nepagalvojome!

Bežiūrėdama staiga pajuntu, kaip galugerklyje įstringa kamuolys. Juk jų visų širdyse yra Sadi, tiesa? Širdyse jie visi gyvena trečiame dešimtmetyje. Žili plaukai ir raukšlėta oda — tik apvalkalas. Tikriausiai senukas su deguonies balionu kažkada buvo visų numylėtas šaunuolis, o moteris traiškanotomis akimis ir klaidžiojančiu žvilgsniu kažkada buvo pašėlusi mergina, krėtusi draugams išdaigas. Jie visi buvo jauni, mezgė meilės romanus, turėjo draugų, lankėsi vakarėliuose, ir jų laukė begalinis gyvenimas...

Man taip bestovint nutinka keisčiausias dalykas. Tariuosi juos matanti tokius, kokie jie kažkada buvo. Matau juos jaunus, virpančius, tarsi nusimetančius dabartinius kūnus, nusipurtančius senatvę ir pradedančius šokti vieni su kitais skambant muzikai. Jie visi šoka čarlstoną mitriai mėtydami kojas, jų plaukai tamsūs, vešlūs, stiprūs, rankos ir kojos vėl lanksčios, jie juokiasi susikibę už rankų, atmetę galvas, linksminasi...

Sumirksiu. Vizija išsisklaidė. Žiūriu į kambarį, pilną nejudrių senukų.

Įdėmiai pažvelgiu į Džinę. Bet ji tik stovi maloniai šypsodamasi ir niūniuoja pritardama muzikai ir nepataikydama į toną.

Muzika tebeskamba, užliejusi visus namus. Sadi čia negali būti. Ji būtų išgirdusi muziką ir atėjusi pažiūrėti, kas vyksta. Jos pėdsakai ir vėl ataušo.

— Prisiminiau, ko norėjau paklausti! — staiga į mane atsisuka Džine. — Ar radote tą Sadi vėrinį? Tą, kurio ieškojote?

Vėrinys... Kažkodėl dabar, kai Sadi nebėra, viskas atrodo toli toli, už milijonų mylių.

— Ne, taip ir neradau, — mėginu nusišypsoti. — Toji mergina turėjo man jį atsiųsti iš Paryžiaus, bet... Vis dar neprarandu vilties.

— Na, taip, reikia laikyti špygas! — pritaria Džine.

— Laikau špygas, — linkteliu. — Na, geriau jau eisiu. Tik norėjau su jumis pasilabinti.

— Labai miela jus matyti. Palydėsiu.

Mums einant koridoriumi vis dar mąstau apie regėtą šokančių atjaunėjusių ir laimingų senukų viziją. Negaliu jos nusikratyti.

— Džine, — pagauta šišo kreipiuosi į slaugę, kai ji atidaro dideles lauko duris, — tikriausiai jums teko matyti daug senų žmonių... mirštančių senų žmonių.

— Taip, teko, — nerūpestingai sako ji. — Tokios situacijos neatsiejamos nuo mūsų darbo.

— Ar tikite... — kosteliu sutrikusi, — pomirtiniu gyvenimu? Ar tikite, kad sielos gali sugrįžti, ir panašiai?

Džinei nespėjus atsakyti, kišenėje garsiai suskamba mano mobilusis telefonas; Džine linkteli.

— Prašau prašau, atsiliepkit.

Paėmusi telefoną, ekranėlyje pamatau, kad skambina tėtis.

O, Dieve. Kodėl tėtis skambina? Turbūt iš kažkur išgirdo, kad išėjau iš darbo. Dabar jis bus labai prislėgtas, sunerimęs ir ims klausinėti, kokie tolesni mano planai. O aš net negaliu atmesti skambučio, nes žiūri Džine.

— Sveikas, tėti, — išberiu. — Dabar negaliu kalbėti. Gal galėtum minutėlę palaukti? — Baksteliu telefono mygtuką ir vėl pakeliu į Džinę akis.

— Taigi klausėte, ar tikiu vaiduokliais? — šypsodamasi sako ji.

— Eee... taip, manyčiau, taip.

— Sakyti tiesą? Ne, netikiu. Man atrodo, kad viskas tik mūsų galvose, Lara. Manau, kad žmonės tik nori tuo tikėti. Bet suprantu, kad šitai guodžia tuos, kurie neteko mylimų artimųjų.

— Aišku, — linkčioju mėgindama suvirškinti jos žodžius. — Na, viso... Ir ačiū.

Durys užsidaro, ir aš jau nužingsniavusi pusę tako, kai prisimenu tėtį, kuris vis dar kantriai laukia prie telefono. Čiumpu mobiliuką ir spaudžiu mygtuką „Kalbėti“.

— Sveikas, tėti, atsiprašau.

— Nieko, mieloji. Tai aš atsiprašau, kad trukdau tave darbe.

Darbe? Vadinasi, jis nežino.

— Aa, taip! — kalbu toliau laikydama kumščius. — Darbe. Taip. Žinoma. Darbe! Kur dar galėčiau būti? — čaižiai nusijuokiu. — Nors, žinai, taip jau nutiko, kad dabar esu ne kabinete...

— Aa. Vadinasi, pataikiau pačiu laiku, — tėtis kažkodėl dvejoja. — Suprantu, kad gali keistai nuskambėti. Bet turiu dėl kai ko su tavimi pasikalbėti, ir tai gana svarbu. Gal galėtume susitikti?

Dvidešimt antras skyrius

Keista. Tiesą sakant, menkai tesumetu, kas vyksta.

Sutarėme susitikti Lingtono kavinėje, Oksfordo gatvėje, nes kavinukė centre, ir mes abu žinome, kur ji yra. Ir dar todėl, kad, kai tik su tėčiu nutariame susitikti, jis siūlo Lingtono kavinukę. Jis nenuilstamai ištikimas dėdei Bilui, be to, jis turi auksinę Lingtono VIP kortelę, todėl bet kur ir bet kuriuo metu gali gauti pavalgyti ir puodelį kavos veltui. (Aš tokios kortelės neturiu. Teturiu kortelę „Draugai ir šeima“, suteikiančią penkiasdešimties procentų nuolaidą. Bet ir nesiskundžiu.)

Atėjusi prie gerai pažįstamo balto ir šokolado rudumo namo, esu ganėtinai susirūpinusi. Gal tėtis man praneš kokių nors išties negerų naujienų. Na, gal mama susirgo. O gal jis serga.

O jei jis tų blogų naujienų ir neturės, ką man sakyti apie barnį su Natalija? Kaip jis sureaguos sužinojęs, kad pamišusi jo dukra investavo į verslą krūvas pinigų tik tam, kad viską mestų? Susiraukiu vien pagalvojusi, kaip pasikeistų nevilties apniktas — ir vėl! — jo veidas. Jis bus priblokštas. Negaliu jam sakyti. Dar ne dabar. Pasakysiu, kai turėsiu tolesnių veiksmų planą.

Atidarau duris ir įkvepiu pažįstamo kavos, cinamono ir kepamų bandelių aromato. Pliušinės rudos kėdės ir blizgantys mediniai staliukai lygiai tokie patys, kaip ir kitose po visą pasaulį išsibarsčiusiose Lingtono kavinėse. Iš didžiulio plakato, pakabinto už prekystalio, plačiai šypsosi dėdė Bilas. Ant vitrinos lentynos išdėlioti Lingtono puodeliai, kavinukai ir kavos pupelių malūnėliai; juos visus puošia baltos ir rudos spalvų prekinis ženklas. (Daugiau niekam neleidžiama naudoti būtent tokios šokolado rudumo spalvos. Ji priklauso dėdei Bilui.)

— Lara! — iš eilutės priekio pamoja tėtis. — Pačiu laiku! Ko norėtum?

Oo. Jis atrodo visai linksmas. Gal ir neserga.

— Labas, — apsikabinu tėtį. — Norėčiau karamelinio „lingtončino“ ir karšto sumuštinio su tunu.

Lingtono kavinėje nevalia prašyti kapucino. Reikia sakyti lingtončino.

Tėtis užsako kavos, užkandžių ir duoda auksinę VIP kortelę.

— Kas čia? — įtariai žiūrėdamas klausia vyrukas kasoje. — Niekada nesu tokios matęs.

— Pamėginkite nuskenuoti, — mandagiai sako tėtis.

— Oho, — vyrukas išverčia akis kažką pamatęs kasos aparato langelyje. Jis pažvelgia į tėtį truputį išsigandęs. — Turėtų būti... nemokamai.

— Visada jaučiuosi truputį kaltas naudodamasis šia kortele, — prisipažįsta tėtis, kai nešamės prie stalelio kavos puodelius. — Atimu iš vargšo Bilo teisėtai pelnytas pajamas.