Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Iš vargšo Bilo? Man net sugniaužia širdį. Tėtis toks geras. Jis galvoja apie visus, tik ne apie save.

— Manyčiau, jis išgali tave pavaišinti, — kreivai pažvelgiu į dėdės Bilo atvaizdą ant kavos puodelio.

— Turbūt, — tėtis šypsosi žvelgdamas į mano džinsus. — Apsirengusi laisvalaikio drabužiais, Lara! Ar savo biure įtvirtinote naują požiūrį į aprangos kodą?

Šūdas. Nė nepagalvojau apie tai, kaip esu apsirengusi.

— Tiesą sakant... buvau seminare, — paskubom improvizuoju. — Buvo reikalaujama apsivilkti laisvalaikio drabužiais. Na, kiekvienas turėjome atlikti atitinkamus vaidmenis.

— Nuostabu! — taip entuziastingai sušunka tėtis, kad man užsiliepsnoja skruostai. Jis atplėšia cukraus pakelį, suberia cukrų į kavą ir maišo. — Lara, norėjau tavęs kai ko paklausti.

— Žinoma, klausk, — karštai linkčioju.

— Kaip tau sekasi verslas? Tik atvirai.

O, Dieve. Ir būtent šį klausimą jis pasirinko iš milijono galimų.

— Na... žinai. Viskas... viskas gerai, — ėmiau kalbėti dviem oktavom aukštesniu balsu. — Viskas gerai! Sulaukėme dviejų puikių klientų, neseniai darbavomės su „Macrosant“ kompanija, o dabar ir Natalija grįžo...

— Grįžo? — susidomėjęs pakartoja tėtis. — Ar ji buvo išvykusi?

Meluojant tėvams niekada negalima pamiršti, ko primeluota anksčiau.

— Buvo trumpam išlėkusi, — prisiverčiu nusišypsoti. — Nieko rimta.

— Bet tu jautiesi teisingai apsisprendusi? — atrodo, tėtį tikrai domina šis klausimas. — Tau patinka tas darbas?

— Taip, — pralemenu. — Darbas man patinka.

— Tau atrodo, kad tasai verslas turi ateitį?

— Taip, manau, kad ateitis puiki, — spoksau į stalą. Meluodamas tėvams tikrai kartais pamąstai, kad meluoti neverta. Kartais tikrai norisi apsipilti ašaromis ir prakūkčioti: „Tėti, viskas labai blooogai! Ką man dabar daryyyti?“ — Na, tai apie ką norėjai pasikalbėti? — klausiu norėdama nukreipti kalbą.

— Nesvarbu, — tėtis meiliai į mane pažvelgia. — Tu jau atsakei į mano klausimą. Tavo verslas klostosi puikiai. Tu jautiesi savo vietoje. Tai viskas, ką man reikėjo išgirsti.

— Ką turi galvoje? — sumišusi spoksau į tėtį.

Tėtis šypsodamasis purto galvą.

— Norėjau su tavimi pasikalbėti apie vieną galimybę. Bet nenoriu trikdyti naujojo tavo verslo. Nenoriu kišti pagalio į ratus. Tu darai tai, ką nori daryti, darbas sekasi. Ir tau nereikia jokio naujo darbo pasiūlymo.

Darbo pasiūlymo?

Staiga man ima tankiau plakti širdis. Bet negaliu išduoti jaudulio.

— O kodėl gi tau vis tiek man apie tai nepapasakojus? — mėginu kalbėti nerūpestingai. — Na, šiaip sau.

— Mieloji, — juokiasi tėtis, — neprivalai būti mandagi.

— Aš ir nesistengiu būti mandagi, — greitai atsakau. — Noriu sužinoti.

— Neskaudinsiu tavęs. Širdele, aš taip didžiuojuosi viskuo, ko esi pasiekusi, — su meile kalba tėtis. — O mano pasiūlymas reikštų, kad visko turėtum atsisakyti. Nebūtų verta.

— O gal ir būtų! Tik pasakyk!

Šūdas, mano balsas nuskambėjo per daug desperatiškai. Greitai pasitaisau ir mėginu atrodyti tik šiek tiek smalsi.

— Na, kodėl gi tau nepapasakojus? Juk nuo to blogiau nebus.

— Žinai, gal tu ir teisi, — tėtis gurkšteli kavos ir pažvelgia tiesiai man į akis. — Vakar man skambino Bilas. Labai nustebau.

— Dėdė Bilas? — pakartoju sutrikusi.

— Sakė, kad neseniai lankeisi jo namuose?

— Ai, — atsikrenkščiu. — Taip, buvau užsukusi paplepėti. Norėjau tau pasakyti...

Ne.

— Na, jis džiaugiasi. Palauk, kaip ten jis apie tave pasakė?.. — tėtis nusišypso kreiva šypsenėle; taip jis šypsosi būdamas tikrai linksmas. — Aa, taip, „atkakli“. Žodžiu, visa ko rezultatas... štai čia.

Jis išsiima iš kišenės voką ir stumteli per stalą. Sunkiai tikėdama savo akimis voką praskleidžiu. Laiškas parašytas ant firminio Lingtono kompanijos popieriaus. Man siūlomas darbas visu etatu Lingtono žmogiškųjų išteklių departamente. Siūlomas šešiaženklis atlyginimas.

Man truputį silpna. Pakeliu akis ir pamatau švytintį tėtės veidą. Nepaisant ramios laikysenos, jis tikrai labai patenkintas.

— Dar prieš atveždamas šį laišką Bilas jį man perskaitė telefonu. O tai šį tą reiškia, sutinki?

— Nesuprantu, — sumišusi trinuosi kaktą. — Kodėl jis tą laišką atsiuntė tau? Kodėl ne tiesiai man?

— Bilas pamanė, kad tai bus gražus gestas.

— Aa, taip.

— Širdele, nusišypsok! — juokiasi tėtis. — Nesvarbu, sutiksi su pasiūlymu ar ne, tai didžiulis komplimentas!

— Taip, — pakartoju. Bet nebeišspaudžiu šypsenos. Kažkas negerai.

— Tai nuostabi dovana tau, — kalba tėtis. — Na, juk Bilas mums nieko neskolingas. Jis pateikė šį pasiūlymą tik todėl, kad labai vertina tavo talentą, grynai iš geros širdies.

Puiku, štai kas negerai: tėtis man įdavė siūlo galą. Netikiu dėdės Bilo gėrėjimusi mano talentu. Netikiu ir jo širdies gerumu.

Vėl nuleidžiu akis į laišką, į juodu ant balta išspausdintą šešiaženklę atlyginimo sumą. Įtarimai mane apninka kaip vorai.

Jis mėgina mane nupirkti.

Na, gerai, gal ir per garsiai pasakyta. Bet jis stengiasi patraukti mane savo pusėn. Aš dėdei Bilui kaip rakštis nuo tada, kai paminėjau Sadi vėrinį. Akimirksniu tai supratau iš jo akių: jį ištiko šokas. Iškart tapo apdairus.

Ir štai dabar kaip perkūnas iš giedro dangaus — pasiūlymas pas jį dirbti.

— Bet aš nenoriu, kad šitai tave kaip nors išblaškytų, — sako tėtis. — Lara, mes su mama taip tavimi didžiuojamės; jeigu nori tęsti savo verslą, visu šimtu procentų tau pritarsime. Apsispręsti turėtum pati viena. Šiuo atveju negali būti jokio spaudimo.

Jis kalba teisingai. Bet tėčio akyse matau plevenančią viltį, nors jis ir labai stengiasi ją nuslėpti. Jis norėtų, kad turėčiau pastovų darbą didžiulėje tarptautinėje firmoje. Ir čia ne šiaip sau kokia nors didžiulė tarptautinė firma, o šeimos didžiulė tarptautinė firma.

Ir dėdė Bilas tai žino. Kodėl gi dar būtų siuntęs šį laišką per tėtį? Jis mėgina manipuliuoti mumis abiem.

— Manau, jog dėdė Bilas prastai jaučiasi, kad tada, per laidotuves, niekuo tau nepadėjo, — tęsia tėtis. — Jam paliko didelį įspūdį tavo atkaklumas. Man irgi! Nė nenumaniau, kad ketinai eiti pas jį ir prašyti dar kartą!

— Bet aš nė neužsiminiau apie darbą! Nuėjau pas jį paklausti... beviltiškai nutylu. Negaliu užsiminti apie vėrinį. Negaliu užsiminti apie Sadi. Neįmanoma.

— Atvirai kalbant, — tėtis nuleidžia balsą ir pasilenkia virš staliuko, — man atrodo, kad Bilas turi šiokių tokių bėdų su Deima. Jis gailisi, kad ją auklėjo taip... lepindamas. Mes ganėtinai nuoširdžiai pasikalbėjome; žinai, ką jis pasakė? — tėčio veidas sutirpęs iš malonumo. — Jis pasakė, kad tu — savarankiškas jaunas žmogus, kuris turėtų būti tikras pavyzdys Deimai.

Bet iš tikrųjų jis taip nemano! — man norisi išrėkti. Tu nežinai, kas čia vyksta! Jis tik nori, kad liaučiausi laksčiusi paskui vėrinį!

Beviltiškai įsikniaubiu veidu į delnus. Tokia absurdiška istorija. Viskas taip neįtikima. O dabar nebėra nei vėrinio, nei Sadi, o aš nežinau, nei ką galvoti, nei ką... daryti...

— Lara! — šūkteli tėtis. — Širdele! Ar viskas gerai?

— Viskas gerai, — pakeliu galvą. — Atsiprašau. Tik truputį netikėta.

— Pats kaltas, — jau be šypsenos sako tėtis. — Susukau tau galvą. Nereikėjo nieko pasakoti. Tau taip gerai sekasi verslas...