Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Senasis vikariatas. Turbūt būtent čia senais laikais gyveno vikaras. O tai reiškia, kad... būtent čia turėjo gyventi Stefanas. Juk jis buvo vikaro sūnus, taip?

Smalsaudama dirsteliu pro medinius vartus. Namas didelis, senas, pilkos spalvos, šalia — žvyru barstytas takas, kur pastatyti keli automobiliai. Prie lauko durų matau būrelį žmonių, gal kokius šešis. Turbūt čia gyvenanti šeima dabar namuose.

Sodas vešlus, čia auga rododendrų, įvairių medžių, ir takelis veda kažkur už namo. Tolumoje pamatau seną pašiūrę ir susimąstau, ar tik ne ten tapydavo Stefanas. Įsivaizduoju šiuo takeliu sėlinančią Sadi mėnesienoje žibančiomis akimis, rankose besinešančią batelius.

Čia tikrai tvyro atitinkama atmosfera — sena akmeninė siena, aukšta žolė, sodo paunksnės. Atrodo, čia nėra nieko šiuolaikiška. Vis dar juntamas istorijos dvelksmas. Įdomu...

Ne. Liaukis. Aš jau pasiduodu. Daugiau nebeieškau.

Bet gal...

Ne. Jos ten nebus. Tikrai ne. Ji per daug ori. Ji pati sakė, kad niekada nebuvo persekiotoja. Ji per milijonus metų nesišlaistytų po buvusio vaikino namus. Ypač po tokio vaikino, kuris sudaužė jos širdį ir niekada neparašė nė laiškelio. Kvaila mintis.

Mano ranka jau spaudžia vartų skląstį.

Tai tikrai pati pati pati paskutinė vieta, kurioje ieškau.

Man žingsniuojant gurgžda žvyras; mėginu sugalvoti kokį nors pasiteisinimą, kodėl esu čia. Tik ne pabėgęs šuo. Gal aš tyrinėju senus vikariatus? Gal aš — architektūros studentė? Taip. Rašau baigiamąjį darbą apie „religinės paskirties statinius ir juose gyvenančias šeimas“. Studijuoju Birkbeke.

Ne. Harvarde.

Einu prie pagrindinio įėjimo ir jau keliu ranką ketindama paspausti durų skambutį, bet tada pamatau, kad lauko durys užsklęstos. Gal galėčiau įsmukti niekieno nepastebėta. Atsargiai praveriu duris ir atsiduriu koridoriuje su medžiu apkaltomis sienomis ir senu parketu išklotomis grindimis. Nustembu pamačiusi už stalo, nukrauto knygomis ir lankstinukais, stovinčią moterį trumpai kirptais rusvai pilkšvais plaukais, vilkinčią margu megztuku.

— Sveiki, — nusišypso ji, tarsi nė nesistebėtų mane čia matydama. — Ar jūs dėl ekskursijos?

Ekskursija?

Dar geriau! Galėsiu vaikštinėti sau nė nemėgindama sukurpti kokios nors istorijos. Nė nenutuokiau, kad vikariatai šiais laikais rengia ekskursijas, bet gal ir išmintingas sprendimas.

— Ee... taip. Kiek kainuos?

— Bus penki svarai.

Net penki svarai ? Tik už tai, kad pamatysiu vikariatą? Prakeikimas.

— Štai ekskursijos vadovas, — ji duoda man lankstinuką, bet aš į jį nė nepažvelgiu. Pats namas manęs nedomina. Sparčiai nužingsniuoju palikdama moterį vestibiulyje ir įžengiu į nedidelę svetainę, prigrūstą senamadžių sofų ir kilimų; apsižvalgau.

— Sadi? — tyliai šūkteliu. — Sadi, ar tu čia?

— Būtent čia Meloris leisdavo vakarus, — net pašoku išgirdusi moters balsą. Nemaniau, kad ji eina paskui mane.

— Aa, aišku, — nė nenutuokiu, apie ką ji kalba. — Kaip miela. Apsižvalgysiu ten... — patraukiu į gretimą kambarį, valgomąjį, panašų į kostiuminei dramai paruoštą sceną. — Sadi?

— O čia buvo šeimos valgomasis, aišku...

Dėl Dievo. Žmonėms turėtų būti leista lankytis vikariatuose be palydovų. Prieinu prie lango ir pažvelgiu į sodą, kur vaikštinėja anksčiau mano matyta šeima. Sadi niekur nė šešėlio.

Kvaila mintis. Jos čia nėra. Tikrai, kodėl ji turėtų klaidžioti po širdį sudaužiusio vaikino namus? Apsigręžiu ketindama išeiti ir kone susiduriu su moterimi, stovinčia už nugaros.

— Kaip suprantu, esate jo kūrinių gerbėja? — šypsosi ji.

Kūrinių? Kieno kūrinių?

— Ee... taip, — greitai atsakau. — Žinoma. Didelė gerbėja. Labai didelė. — Pirmą kartą pažvelgiu į rankoje laikomą lankstinuką. Pavadinimas toks: Sveiki atvykę į Sesilio Melorio namus; apačioje — tapytas kažkokių uolų peizažas.

Sesilis Meloris. Jis — žinomas dailininkas, tiesa? Na, gal ir ne toks žymus kaip Pikasas, bet tikrai esu apie jį girdėjusi. Pirmą kartą pajuntu smalsumo kibirkštėlę.

— Tai ar čia kažkada gyveno Sesilis Meloris? — klausiu.

— Žinoma, — moteris nustemba išgirdusi tokį klausimą. — Todėl šis namas ir buvo restauruotas, todėl čia ir įkurtas muziejus. Jis čia gyveno iki 1927-ųjų.

Iki 1927-ųjų? Dabar jau man tikrai labai įdomu. Jeigu jis čia gyveno iki 1927-ųjų, Sadi tikrai turėjo jį pažinoti. Jie turėjo susitikinėti.

— Ar jis buvo vikaro sūnaus draugas? Na, vaikino vardu Stefanas Netltonas?

— Vargeli... — moteris nužvelgia mane akivaizdžiai priblokšta mano klausimo. — Savaime suprantama, jūs žinote, kad Stefanas Netltonas ir buvo Sesilis Meloris. Kaip tapytojas jis niekada nepasirašinėdavo savo giminės pavarde.

Stefanas buvo Sesilis Meloris?

— Stefanas... yra Sesilis Meloris ?

Aš per daug pritrenkta, kad galėčiau kalbėti.

— Vėliau jis pasikeitė pavardę vienašaliu įsipareigojimu, — tęsia moteris. — Manoma, jog taip jis protestavo prieš tėvus. Išvykęs į Prancūziją jis...

Klausausi tik viena ausimi. Galvoje maišosi mintys. Stefanas tapo žymus dailininkas. Nesuvedu galų. Sadi niekada nesakė, kad jis — žinomas tapytojas. Būtų be perstojo gyrusis. Nejau ji nežinojo?

— ... ir niekada nesusitaikė iki pat tragiškos mirties pačioje jaunystėje, — iškilmingai baigia moteris ir nusišypso. — Gal norėtumėte apžiūrėti jo miegamuosius?

— Ne. Norėjau pasakyti... atsiprašau, — trinuosi kaktą. — Esu kiek sutrikusi. Matote, Stef... na, Sesilis Meloris... buvo mano antros eilės tetos bičiulis. Ji gyveno šiame kaime. Ji pažinojo Melorį. Bet nemanau, kad ji žinojo, jog jis tapo garsus.

— Aa, — moteris supratingai linksi. — Taip, žinoma, būdamas gyvas jis neišgarsėjo. Paveikslais susidomėta jau gerokai po jo mirties — pirmiausia Prancūzijoje, o paskui ir tėvynėje. Aišku, kadangi jis mirė jaunas, kūrinių nėra labai daug; būtent todėl jo paveikslai tokie brangūs ir vertingi. Devintame dešimtmetyje jų vertė dar labiau išaugo. Būtent tada jo vardas ir tapo visiems gerai žinomas.

Devintas dešimtmetis. 1981-aisiais Sadi patyrė insultą. Ji buvo nugabenta į globos namus. Niekas nieko jai nesakė. Ji nė nenutuokė, kas dedasi plačiajame pasaulyje.

Pakirstu iš apmąstymų ir pamatau, kad moteris vėl keistai į mane žiūri. Galiu lažintis, kad ji labai norėtų grąžinti man tuos penkis svarus ir kuo greičiau manimi nusikratyti.

— Ee... atleiskite. Aš tik galvojau. Ar jis dirbdavo toje sodo pašiūrėje?

— Taip, — nušvinta moters veidas. — Jeigu jus domina, galėtume jums parduoti kelias knygas apie Melorį... — Ji išskuba iš kambario ir grįžta nešina plona knygele kietais viršeliais. — Informacija apie jo vaikystę ganėtinai padrika, nes karo metais dingo nemažai užrašų apie šį kaimą, o kai susigriebta patyrinėti jo biografiją, daugelis amžininkų jau buvo mirę. Tačiau knygoje rasite tikrai įdomių pasakojimų apie jo gyvenimą Prancūzijoje, kai jis ėmėsi peizažų... — ji duoda man knygą, ant kurios viršelio pavaizduotas jūros peizažas.

— Dėkoju, — paimu knygą ir vartau. Kone iškart randu nespalvotą ant uolos tapančio vyro nuotrauką, po kuria parašyta: „Reta dirbančio Sesilio Melorio nuotrauka.“ Akimirksniu suprantu, kodėl jis ir Sadi buvo meilužiai. Jis — aukštas, tamsiaplaukis, rodos, tikrai stiprus ir galingas, tamsių akių, su senamadiškais išsipešusiais marškiniais.

Galvijas.

Jis turbūt tarėsi esąs genijus. Jis turbūt manė, kad yra per geras užmegzti normalius santykius. Nors jis jau seniai miręs, sunkiai tramdau norą ant jo užrikti. Kaip jis galėjo taip baisiai pasielgti su Sadi? Kaip jis galėjo išvykti į Prancūziją ir ją pamiršti?