Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Jis buvo nuolat augantis talentas, — moteris seka mano žvilgsnį. — Ankstyva jo mirtis — viena iš dvidešimto amžiaus tragedijų.

— Taigi. Na, gal jis to ir nusipelnė, — piktai pažvelgiu į moterį. — Gal jam derėjo gražiau elgtis su savo mergina. Ar apie tai nepagalvojote?

Moteris dabar jau visai sutrinka. Ji prasižioja ir vėl užsičiaupia.

Vartau knygą, praverčiu puslapius su nutapyta jūra, uolomis, nupieštu vištos eskizu... ir staiga sustingstu. Iš knygos į mane žvelgia akis. Tai tik padidinta paveikslo detalė. Viena akis su ilgomis ilgomis blakstienomis ir koketišku žvilgsniu.

Ta akis man pažįstama.

— Atleiskite, — vos beišspaudžiu žodžius. — Kas čia? — baksteliu pirštu į knygą. — Kas čia nutapyta? Iš kur tas paveikslas?

— Mieloji... — matau, kad moteris rankioja paskutinius kantrybės trupinius. — Jūs neabejotinai turėtumėte žinoti. Tai vieno iš pačių garsiausių jo paveikslų detalė. Jeigu norėtumėte pažiūrėti, paveikslas bibliotekoje.

— Taip, — jau ir pati einu. — Norėčiau. Prašyčiau parodyti.

Moteris veda mane koridoriumi girgždančiomis grindimis į prieblandos apgaubtą, kilimu išklotą kambarį. Palei visas sienas — knygų lentynos, pristatyta senų oda trauktų kėdžių, o virš židinio kabo didžiulis paveikslas.

— Na, štai, — patenkinta sako moteris. — Mūsų džiaugsmas ir pasididžiavimas.

Nieko neįstengiu atsakyti. Man sugniaužė gerklę. Stoviu nejudėdama, rankose spausdama knygą, ir spoksau.

Štai ji. Sadi žvelgia iš puošnaus paauksuoto rėmo, ir atrodo, kad jai priklauso visas pasaulis.

Niekada nemačiau jos tokios švytinčios, kokia ji pavaizduota paveiksle. Niekada jos nemačiau tokios atsipalaidavusios, tokios laimingos, tokios gražios. Jos akys didžiulės, tamsios, švytinčios meile.

Ji pusiaugula atsilošusi šezlonge, nuoga, tik petį ir klubus šiek tiek dengia gazo drapiruotė. Trumpai kirpti plaukai atveria elegantišką ilgą kaklą. Ji įsisegusi žvilgančius auskarus, o kaklą puošia per baltas, kone permatomas krūtis krintanti ir pirštus apsivijusi mirgančių karoliukų kaskada — vėrinys su laumžirgiu.

Staiga ausyse vėl nuskamba jos balsas. Jį nešiodama buvau laiminga... Jaučiausi esanti graži. Kaip deivė.

Dabar viską suprantu. Štai kodėl ji taip norėjo to vėrinio. Štai ką jis reiškė. Tuo gyvenimo tarpsniu ji buvo laiminga. Ir nesvarbu, kas buvo prieš tai ar paskui. Na ir kas, kad jos širdis buvo sudaužyta. Tą brangią akimirką viskas buvo tobula.

— Nuostabu, — nusibraukiu nuo akių ašaras.

— Argi ji ne puiki? — moteris patenkinta pažvelgia į mane. Akivaizdu, jog pagaliau elgiuosi taip, kaip ir turėtų elgtis tikri meno mylėtojai. — Tikrai išskirtinis darbas teptuku, pritrenkiančios detalės. Kiekvienas vėrinio karoliukas — mažas šedevras. Paveikslas nutapytas su tokia meile, — moteris šiltu žvilgsniu apžiūrinėja portretą. — Ir, žinoma, svarbiausia, kad šis paveikslas vienintelis.

— Ką tuo norite pasakyti? — sutrikusi klausiu. — Sesilis Meloris nutapė daug paveikslų, juk taip?

— Taip, tikrai. Tačiau portretų daugiau nenutapė, tik šitą. Visą likusį gyvenimą jis atsisakinėdavo tapyti portretus. Augant dailininko reputacijai jo gyvenamosiose apylinkėse, Prancūzijoje, jis buvo prašomas daugybę kartų, bet visada atsakydavo: Jai peint celui ąue jai voulu peindre , — moteris padaro poetišką pauzę. — „Nutapiau tą, kurią nutapyti norėjau.“

Spoksau į ją apstulbusi, ir galva tiesiog kibirkščiuoja mėginant viską suimti į smegenis. Jis nutapė tik Sadi? Per visą gyvenimą? Jis nutapė tą, kurią nutapyti norėjo?

— O štai šiame karoliuke... — moteris prieina prie paveikslo iškalbingai šypsodamasi. — Štai šitame karoliuke yra nedidukas siurprizas. Kitaip tariant, maža paslaptis, — ji mosteli, kad prieičiau. — Matote?

Paklusniai įsižiūriu į karoliuką. Jis atrodo kaip paprastas karoliukas.

— Pastebėti beveik neįmanoma, tik su didinamuoju stiklu... štai čia, — moteris man paduoda kartono lapą, kuriame pavaizduotas daug kartų padidintas karoliukas iš paveikslo. Įsižiūrėjusi nustembu supratusi, kad žiūriu į veidą. Į vyro veidą.

— Ar čia?.. — pakeliu akis.

— Meloris, — patenkinta linkteli moteris. — Jo paties atspindys vėrinyje. Jis ir save nupiešė šiame paveiksle — miniatiūrinį paslėptą savo portretą. Jis buvo atrastas tik prieš dešimtį metų. Tai tarsi paslaptinga mums siunčiama žinutė.

— Gal galėčiau pažiūrėti?

Staiga drebėti pradėjusiom rankom paimu iš moters kartoną ir įsispoksau. Tai jis. Paveiksle. Vėrinyje. Dalelė jos. Jis niekada nenutapė kito portreto. Jis nutapė tik tą, kurią norėjo tapyti.

Jis tikrai mylėjo Sadi. Mylėjo. Žinau.

Vėl pažvelgiu į portretą ašarų sklidinomis akimis. Moteris teisi. Jis ją tapė su meile. Šitai matosi kiekviename teptuko brūkštelėjime.

— Tiesiog... nuostabu, — nuryju gerklę gniaužiantį gumulą. — Ar yra... eee... dar kokių nors knygų apie jį? — nekantrauju kaip nors išprašyti šią moterį iš kambario. Palaukiu, kol jos žingsniai nutols koridoriumi, tada užverčiu galvą. — Sadi! — desperatiškai šūkteliu. — Sadi, ar girdi mane? Radau paveikslą! Jis gražus. Tu graži. Tu — muziejuje! Ir žinai, ką? Stefanas daugiau nieko ir netapė, tik tave. Niekada gyvenime. Tu buvai vienintelė. Jis ir save nutapė tavo vėrinyje. Jis tave mylėjo. Sadi, žinau, kad jis tave mylėjo. Aš taip norėčiau, kad ir tu pamatytum...

Nutylu pritrūkusi kvapo, bet kambaryje mirtinai tylu. Kad ir kur ji būtų, manęs negirdi. Išgirdusi žingsnius greitai atsigręžiu ir užsiklijuoju šypsenėlę. Moteris man paduoda krūvą knygų.

— Tai viskas, ką turime. Ar jūs — meno istorijos studentė, ar tiesiog domitės Meloriu?

— Tiesiog domiuosi vienu jo paveikslu, — atvirai atsakau. — Ir vis svarsčiau... Ar jūs... arba meno žinovai... nutuokia, kas čia? Kaip paveikslas vadinasi?

— Jis pavadintas „Mergina su vėriniu“. Savaime suprantama, daugelį žmonių domina pozuotojos tapatybė, — moteris pradeda gerai surepetuotą kalbą. — Buvo atliktas keletas tyrimų, bet, deja, iki šiol nenustatyta, kas slepiasi po menamu jos vardu.

Moteris nutyla, o paskui pasiskonėdama pratęsia:

— Meibelė.

— Meibelė? — pakartoju pasibaisėjusi. — Jos vardas ne Meibelė!

— Brangioji! — moteris priekaištingai nusišypso. — Sutinku, šiuolaikinio žmogaus ausiai šis vardas gali nuskambėti kiek neįprastai, bet, patikėkite, tais laikais Meibelės vardas buvo dažnas. Beje, kitoje paveikslo pusėje yra užrašas. Meloris pats parašė: „Manoji Meibelė“.

Dėl Dievo.

— Tai pravardė! Tai tik jiems žinomas pokštas! Ji buvo vardu Sadi, aišku? Sadi Lankaster. Aš užrašysiu. Gerai žinau, kad tai ji, nes... — akimirksniu sudvejoju. — Ji — mano antros eilės teta.

Tikiuosi išgirsti nuostabos šūksnį ar dar ką, bet moteris tik įtariai mane nužvelgia.

— Vaje vaje, mieloji. Kokios pretenzijos... Kodėl manote, kad ji — jūsų teta?

— Ne manau, bet žinau. Ji čia ir gyveno, Arčberyje. Ji pažinojo Stefaną, na, Sesilį Melorį. Jie buvo meilužiai. Čia tikrai ji.

— Ar turite įrodymų? Gal turite jos jaunystės nuotrauką? Gal kokios nors archyvinės medžiagos?

— Na... ne, — atsakau pyktelėjusi. — Bet žinau, kad čia neabejotinai ji. Ir šitai kaip nors įrodysiu. O jums reikėtų pridėti užrašą su jos vardu ir liautis ją vadinus Meibele... — nutylu nebaigusi sakinio, nes man šauna nauja stulbinanti mintis. — Luktelėkite minutėlę. Čia Sadi paveikslas! Jis jai tą paveikslą padovanojo! Ji buvo praradusi tą paveikslą daugybę metų, bet jis vis tiek priklauso jai. Nors dabar, sakyčiau, tėčiui ir dėdei Bilui. Kaip jūs jį gavote? Kodėl jis čia?