Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Vadinasi, ji taip ir gyveno nežinodama nė lašo teisybės, manydama, kad ja buvo pasinaudota. Ji buvo per daug išdidi, kad keliautų paskui jį ir viską pati išsiaiškintų. Ji priėmė vyriškio su liemene pasiūlymą, ir šitai tebuvo kvailas keršto gestas. Gal ji vylėsi pamatyti Stefaną bažnyčioje. Žinoma, net ir rengdamasi vestuvėms ji turėjo viltis, kad jis atvyks. O jis ją nuvylė.

Negaliu pakęsti tokių minčių. Man norisi nukeliauti laiku ir viską sutvarkyti taip, kaip ir turėjo būti. Jeigu tik Sadi nebūtų ištekėjusi už vyriškio su liemene... Jeigu tik Stefanas nebūtų iškeliavęs į Prancūziją... Jeigu tik jos tėvai niekada nebūtų jų užklupę... Jeigu tik...

Ne. Reikia liautis su tais „jeigu tik“. Nėra prasmės. Jis jau seniai miręs. Ji mirusi. Istorija baigta.

Pro mane Vaterlo stoties link eina srautai žmonių, bet aš dar nesijaučiu pasirengusi grįžti į savo mažąjį butuką. Man reikia gryno oro. Man reikia apmąstyti ateitį. Prasispraudžiu pro būrelį turistų ir patraukiu Vaterlo tilto link. Kai paskutinį kartą čia buvau, labai žemai plaukė pilki debesys. Sadi stovėjo ant turėklo. O aš desperatiškai šaukiau vėjyje.

Bet šis vakaras šiltas ir malonus. Temzė mėlyna, pašiaušta mažutytėmis baltomis vilnelių keteromis. Iš lėto plaukia pramoginis laivas; pora žmonių mojuoja žiūrėdami į „Londono akį“.

Atsistoju toje pačioje vietoje ir žvelgiu į Didįjį Beną. Bet nieko gerai nematau. Mano mintys įstrigusios praeityje. Tebematau seną keverzišką Stefano raštą. Tebegirdžiu senoviškai skambančias jo frazes. Tebeįsivaizduoju jį, sėdintį ant uolos viršūnės Prancūzijoje ir rašantį Sadi laišką. Net girdžiu čarlstono melodijos nuotrupas, tarsi grotų trečio dešimtmečio orkestrėlis...

Luktelėkit.

Trečio dešimtmečio orkestrėlis tikrai groja.

Staiga geriau įsižiūriu į vaizdą panosėje. Už kelių šimtų metrų — „Jubilee Gardens“ scena; žmonės būriuojasi didžiulėje pievoje. Ir pakyla pastatyta. Orkestrėlis groja džiazą; pagal tokią muziką galima šokti. Ir žmonės šoka. Žinoma. Vyksta džiazo šventė. Toji pati, kurią reklamavo tada, kai čia buvau su Edu. Piniginėje tebeturiu sulankstytą bilietą.

Minutėlę stoviu ant tilto žiūrėdama į pievą. Orkestrėlis groja čarlstoną. Scenoje šoka trečio dešimtmečio drabužiais vilkinčios merginos — į visas puses plaikstosi klostės ir skraido karoliukų vėriniai. Matau šviečiančias akis, miklias kojas ir pūpsančias plunksnas. Ir staiga būryje pamatau... man rodos, žvilgsniu kliudau...

Ne.

Akimirką jaučiuosi lyg sukaustyta. Paskui, neleidusi smegenims pamąstyti apie tai, ką jos ir mėgina mąstyti, nepasiduodama nė menkiausiai vilties kibirkštėlei, apsigręžiu ir ramiai patraukiu tiltu, paskui nulipu laipteliais. Kažkaip prisiverčiu neskubėti ir nebėgti. Ramiai žingsniuoju muzikos garsų link sunkiai alsuodama, sugniaužusi kumščius.

Virš orkestrėlio pakylos ištemptas tentas, išpuoštas sidabrinių balionų puokštėmis; blizgančia liemene apsivilkęs trimitininkas pokštaudamas groja solo partiją. Aplink susibūrę žmonės žiūri į scenoje šokančias čarlstono šokėjas; ant žolės įrengta medinė šokių aikštelė — čia irgi šoka pasilinksminti atėję žmonės, vieni apsitempę džinsais, kiti pasipuošę vadinamaisiais trečio dešimtmečio kostiumais. Visi žavingai šypsosi ir bado pirštais kostiumus, bet man jie atrodo apsiskarmalavę. Net ir tos puošnios merginos scenoje. Jos — tik imitacijos, apsikaišiusios netikromis plunksnomis ir apsikabinėjusios plastikiniais perlais, apsiavusios šiuolaikiškus batelius ir pasidažiusios dvidešimt pirmo amžiaus kosmetika. Jos visai nepanašios į tikras. Niekuo nepanašios į tikras trečio dešimtmečio merginas. Visai nepanašios į...

Apmirštu galugerklyje pajutusi besidaužančią širdį. Buvau teisi.

Ji prie pat scenos, šoka kaip padūkusi. Ji apsivilkusi švelniai geltona suknele, tamsius plaukus susijuosusi tokios pačios spalvos juosta. Dabar ji dar labiau panaši į vaiduoklį nei bet kada. Ji atmetusi galvą, užsimerkusi ir labai susitelkusi, tarsi visai atsiribojusi nuo pasaulio. Šokantys žmonės grūdasi kiaurai pro ją, mindo jai kojas ir grumdo alkūnėmis, bet, atrodo, ji nieko nepaiso.

Vienas Dievas težino, ką ji šias kelias dienas veikė.

Man žiūrint ji dingsta už dviejų besijuokiančių merginų, vilkinčių džinsiniais švarkeliais; mane perveria panika. Negaliu vėl jos pamesti. Tik ne po tiek vargų.

— Sadi! — imu brautis pro minią. — Sadi! Tai aš, Lara!

Vėl ją pamatau; ji plačiai atsimerkusi. Ji žvalgosi aplinkui. Ji mane išgirdo.

— Sadi! Aš čia! — moju kaip pašėlusi, ir keli žmonės atsisuka pažiūrėti, ką šaukiu.

Staiga ji mane pamato, ir visas jos kūnas sustingsta. Jos veidas neįskaitomas; eidama link jos staiga pradedu nuogąstauti. Per šias kelias dienas mano nuomonė apie Sadi kažkaip pasikeitė. Ji — ne paprasta mergina. Ji — meno istorijos dalis. Ji žinoma. Ir ji nė pati to nenutuokia.

— Sadi... — bejėgiškai nutylu. Nežinau, nuo ko pradėti. — Atleisk. Visur tavęs ieškojau...

— Na, neatrodytų, kad būtum labai stengusis! — ji žvalgosi į orkestrėlio muzikantus ir, atrodo, lieka visai abejinga mano asmeniui. Prieš savo valią pajuntu kylantį pažįstamą pyktį.

— Stengiausi! Ieškojau dienų dienas, jeigu nori žinoti! Rėkiau, šaukiau, ieškojau... nė nenumanai, kiek visko patyriau!

— Tiesą sakant, numanau. Mačiau, kaip tave išmetė iš kino teatro, — ji vypteli. — Buvo labai juokinga.

— Tu ten buvai? — spoksau į Sadi. — Tai kaip nutiko, kad neatsiliepei?

— Vis dar labai liūdėjau, — ji išdidžiai atkiša smakrą. — Nemaniau, kad būčiau turėjusi atsiliepti.

Kaip visada. Ir anksčiau turėjau susiprasti, kad ji visas tas dienas griežė ant manęs dantį.

— Daug ką apvaikščiojau ir apvažinėjau. Ypač viena kelionė man padėjo padaryti daug atradimų. Turiu tau papasakoti, — mėginu rasti būdą, kaip taktiškai jai užsiminti apie Arčberį ir Stefaną, apie paveikslą, bet staiga Sadi pakelia galvą ir vos pastebimai truktelėjusi pečiais prataria:

— Pasiilgau tavęs.

Aš taip nustembu, pasijuntu visai išmušta iš vėžių; staiga man superšti nosį, ir aš įnirtingai imu ją trinti.

— Na... aš irgi. Ir aš tavęs pasiilgau, — instinktyviai išskečiu rankas norėdama ją apkabinti, bet paskui susivokiu, jog tai beprasmiška, ir vėl jas nuleidžiu. — Sadi, paklausyk. Aš turiu tau kai ką papasakoti.

— Ir aš tau turiu kai ką papasakoti! — patenkinta nutraukia mane Sadi. — Žinojau, kad šįvakar ateisi. Laukiau tavęs.

Jau tikrai... Ji išties tariasi esanti visagalė deivė.

— Iš kur galėjai žinoti, — stengiuosi neprarasti kantrybės. — Aš ir pati nežinojau, kad čia ateisiu. Visai netikėtai atsidūriau šiame kvartale, išgirdau muziką, atėjau...

— Aš žinojau , — nepasiduoda Sadi. — Jeigu nebūtum atėjusi, būčiau tave susiradusi ir privertusi ateiti. Ir žinai kodėl? — jos akys dabar jau blizga, ji dairosi į visas puses žvalgydamasi po minią.

— Sadi, — stengiuosi pagauti jos žvilgsnį. — Prašau, paklausyk manęs. Turiu tau papasakoti kai ką tikrai tikrai labai svarbaus. Mums reikia susirasti kokią nors ramią vietelę, tau reikia mane išklausyti, būsi priblokšta...

— Žinai, ir aš tau turiu parodyti kai ką labai svarbaus! — ji manęs deramai nė nesiklauso. — Štai! — staiga ji kažką rodo pirštu džiūgaudama. — Štai ten! Žiūrėk!

Seku jos žvilgsnį šnairuodama, stengdamasi susivokti, apie ką ji kalba... ir iš nerimo mano širdis nukrenta į kulnus.