Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ar aš panaši į Meibelę?

Mano dėmesį patraukia kažkoks judesys, ir aš pakeliu akis. Nustembu pamačiusi į salę įeinantį Malkolmą Gledhilą. Pamatęs mane jis baugščiai nusišypso ir perima portfelį iš vienos rankos į kitą.

— Oo, panelė Lington. Sveika. Po šiandieninio mūsų pokalbio panorėjau ateiti ir dar kartą į ją pasižiūrėti.

— Ir aš, — linkteliu. — Norėčiau jus supažindinti... — staiga susivokiu norinti jį supažindinti su Sadi. — Su Edu, — skubu mostelėti ranka kiton pusėn. — Tai Edas Harisonas. Malkolmas Gledhilas. Jis atsakingas už kolekciją.

Malkolmas prisėda ant suolo prie mūsų trijulės, ir minutėlę visi žiūrime į paveikslą.

— Vadinasi, paveikslas jūsų galerijoje jau nuo 1982-ųjų, — tebeskaitydamas informacinį leidinuką sako Edas. — Kodėl šeima jo atsisakė? Keistas sprendimas.

— Geras klausimas, — sako staiga nubudusi Sadi. — Jis priklausė man. Niekam neturėjo būti leista paveikslo parduoti.

— Geras klausimas, — griežtai pakartoju. — Paveikslas priklausė Sadi. Niekam neturėjo būti leista jo parduoti.

— Ir aš labai norėčiau sužinoti, kas jį pardavė, — priduria Sadi.

— Kas jį pardavė ? — pakartoju.

— Kas jį pardavė ? — pakartoja Edas.

Malkolmas Gledhilas neramiai pasimuisto sėdėdamas ant suolo.

— Kaip jau šiandieną minėjau, panele Lington, buvo pasirašyta konfidenciali sutartis. Iki tam tikro laiko, numatyto sutartyje, galerija negali...

— Gerai, gerai, — nutraukiu Malkolmą Gledhilą. — Jau žinau, galite nesakyti. Bet aš viską išsiaiškinsiu. Tas paveikslas buvo mano šeimos. Mes nusipelnėme žinoti.

— Leisk man paklausti tiesiai šviesiai, — pagaliau Edas rimtai susidomi visa šia istorija. — Kažkas tą paveikslą pavogė ?

— Nežinau, — trukteliu pečiais. — Daugelį metų paveikslas buvo dingęs, o paskui jį radau čia. Žinau tik tiek, kad portretas buvo parduotas galerijai devinto dešimtmečio pradžioje, tik nežinau, kas jį pardavė.

— O jūs ar žinote? — Edas atsisuka į Malkolmą Gledhilą.

— Žinau, — nenorom linkteli jis.

— Na, ir negalite jai pasakyti?

— Gal ir... na... ne.

— Ar čia kokia nors tarnybinė paslaptis? — griežtai paklausia Edas. — Ar kalbama apie masinio naikinimo ginklus? Ar kyla grėsmė nacionaliniam saugumui?

— Na, taip nepasakytum, — Malkolmas atrodo labiau sutrikęs nei visada. — Tačiau sutartyje yra vienas punktas apie konfidencialumą.

— Gerai, — dabar Edas ima kalbėti įprastu įsakmiu verslo konsultanto balsu. — Rytoj rytą pasitarsiu su advokatu. Kažkoks absurdas.

— Tikrai absurdas, — įsiterpiu paskatinta agresyvoko Edo tono. — Mes šito taip nepaliksim. Ar žinote, kad mano dėdė — Bilas Lingtonas? Žinau, kad jis imsis visų priemonių, kad tik anuliuotų šį... absurdišką konfidencialumą. Tai mūsų paveikslas.

— Sutartyje aiškiai parašyta... — Malkolmas galiausiai prataria, bet paskui nutyla. Matau, kaip jo akys nuolat laksto apsistodamos ties portfeliu.

— Ar segtuvas portfelyje? — klausiu staiga pagauta įkvėpimo.

— Taip ir yra, — atsargiai sako Malkolmas Gledhilas. — Nešuosi dokumentus namo geriau juos patyrinėti. Kopijos, aišku.

— Vadinasi, galėtumėte mums parodyti sutartį, — nuleidęs balsą sako Edas. — Mes niekam neįskųsim.

— Nieko negaliu rodyti! — apimtas siaubo Malkolmas Gledhilas vos nenukrenta nuo suolo. — Aš jums kartoju — tai konfidenciali informacija.

— Aišku, kad konfidenciali, — kalbu raminamu balsu. — Mes viską suprantame. Bet gal galėtumėte man padaryti nedidelę paslaugą ir patikslinti paveikslo įsigijimo datą? Ši informacija nėra slapta, tiesa?

Edas klausiamai į mane pažvelgia, bet aš deduosi nepastebėjusi. Man šovė į galvą kitas planas. Ir Edas jo nesuprastų.

— Kiek prisimenu, buvo 1982-ųjų birželis, — sako Malkolmas Gledhilas.

— O kokia tiksli data? Gal galėtumėte užmesti akį į sutartį? — nekaltai į jį pažvelgiu. — Labai prašau. Ši informacija man tikrai galėtų padėti.

Malkolmas Gledhilas įtariai į mane pažvelgia, bet aiškiai negali sugalvoti jokios priežasties, kodėl turėtų atsisakyti įvykdyti prašymą. Jis pasilenkia, spragteli portfelio spynelę ir ištraukia segtuvą su dokumentais.

Sugaunu Sadi žvilgsnį ir atsargiai mosteliu galva Malkolmo Gledhilo pusėn.

— Ką? — klausia ji.

Dėl Dievo. O ji dar sako, kad aš lėta.

Vėl krypteliu galvą Malkolmo Gledhilo pusėn, kuris dabar lygina kažkokį popieriaus lapą.

— Ką? — nekantraudama pakartoja Sadi. — Ką mėgini pasakyti?

— Na, štai... — jis užsideda skaitomuosius akinius. — Tuoj rasiu datą...

Jeigu dar kartą kryptelėsiu galvą, pasitempsiu kaklą. Nuoširdžiai manau, kad po minutėlės mirsiu iš apmaudo. Ten yra visa informacija, kurią norime sužinoti. Visai čia pat. Ją gali perskaityti kiekvienas, kas turi laimę būti vaiduokliškos prigimties, nematomas. O Sadi vis tebespokso į mane nieko nesuprasdama.

— Žiūrėk! — sumurmu lūpų kampučiu. — Pažiūrėk! Pasižiūrėk!

— Oi! — jos išraiška pasikeičia staiga susivokus. Po nanosekundės ji jau stovi Malkolmui Gledhilui už nugaros ir žiūri jam per petį.

— Į ką žiūrėti? — sutrikęs klausia Edas, bet aš vargiai jį begirdžiu. Godžiai stebiu skaitančią Sadi — ji suraukia kaktą, aikteli ir pakelia akis.

— Viljamas Lingtonas. Jis pardavė paveikslą už penkis šimtus tūkstančių svarų.

— Viljamas Lingtonas? — kvailai spoksau į Sadi. — Kalbi apie... dėdę Bilą?

Mano žodžiai Malkolmui Gledhilui akimirksniu padaro didžiulį įspūdį. Jis krūpteli, prispaudžia prie krūtinės laišką, pabąla, parausta, pažvelgia į laišką, paskui vėl jį prisispaudžia.

— Ką? Ką jūs pasakėte?

Man ir pačiai labai sunku viską suvirškinti.

— Paveikslą galerijai pardavė Viljamas Lingtonas, — stengiuosi kalbėti tvirtu balsu, bet iš tikrųjų tik mekenu. — Tokia pavardė parašyta sutartyje.

— Po velnių, tu juokauji, — sužiba Edo akys. — Tavo dėdė?

— Už pusę milijono svarų.

Malkolmas Gledhilas atrodo taip, tarsi tuoj pravirks.

— Nesuprantu, kaip gavote šią informaciją, — jis kreipiasi į Edą. — Jūs paliudysite faktą, kad panelei Lington jokios informacijos neatskleidžiau.

— Vadinasi, ji teisi? — pakėlęs antakius klausia Edas. Atrodo, kad po šių žodžių Malkolmas Gledhilas dar labiau puola į paniką.

— Negaliu atsakyti, taip ar ne... negaliu... — jis nutyla ir nusišluosto kaktą. — Aš tikrai neišleidau sutarties iš akių, ir neleidau jai dirstelėti...

— Jums nė nereikia šito sakyti, — patikina Malkolmą Edas. — Ji — aiškiaregė.

Mėginu atsigauti nuo patirto šoko, mintys veja viena kitą; stengiuosi viską suimti į smegenis. Dėdė Bilas turėjo paveikslą. Dėdė Bilas paveikslą pardavė. Mintyse skamba tėčio balsas: ... buvo nunešti į rūsį ir ten palikti metų metams. Niekas nenorėjo kišti nagų. Bet paskui Bilas ėmėsi viską tvarkyti... Sunku įsivaizduotu bet tais laikais Bilas buvo tikras dykinėtojas.

Viskas akivaizdu. Tikriausiai prieš daugelį metų jis rado paveikslą, suprato, kad jis vertingas, ir pardavė Londono portretų galerijai, pasirašęs slaptą sutartį.

— Lara, ar viskas gerai? — Edas paliečia man ranką. — Lara?

Bet aš negaliu nė pajudėti. Mintys sūkuriuote sūkuriuoja — dabar jau galingais ratilais. Mėginu prie dviejų pridėti du. Mėginu prie aštuonių pridėti aštuonis. Ir gaunu šimtą milijonų.