Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Dar ne dabar, — nė nepasukusi galvos sako Sadi. — Tu eik. Pasimatysime vėliau.

Einu paskui Edą durų link, paskui atsigręžiu ir paskutinįkart sunerimusi pažvelgiu į Sadi. Tik noriu įsitikinti, ar jai viskas gerai. Bet ji manęs nė nepastebi. Ji vis dar sustingusi. Tarsi norėtų visą naktį prasėdėti su tuo paveikslu. Tarsi norėtų atsigriebti už visą prarastą laiką.

Tarsi būtų radusi tai, ko visada ieškojo.

Dvidešimt penktas skyrius

Dar niekada nesu niekam keršijusi. Pasirodo, šitai gerokai painiau nei maniau. Dėdė Bilas išvykęs į užsienį, ir niekas negali su juo susisiekti. (Na, aišku, kad susisiekti galima. Tik kad niekas neketina to daryti dėl kažkokios pamišėlės persekiotojos dukterėčios.) Nenoriu jam rašyti ar skambinti. Viskas turi būti išdėstyta akis į akį. Taigi šiuo metu to padaryti neįmanoma.

Be to, Sadi moralizavimai man irgi nepadeda. Ji mano, kad nėra prasmės knistis po praeitį, kas padaryta, tas padaryta, ir aš turėčiau liautis „dėl to zirzti, širdele“.

Bet man nerūpi, ką ji mano. Kerštas — mano reikalas. Kuo daugiau mąstau apie tai, ką padarė dėdė Bilas, tuo labiau nirštu, tuo labiau noriu paskambinti tėčiui ir viską iškloti. Bet vis dėlto man kažkaip pavyksta susivaldyti. Nėra kur skubėti. Visi žino, kad kerštas būna saldžiausias, kai turi pakankamai laiko pagiežai ir įniršiui išauginti. Be to, mano įkalčiai niekur nepabėgs. Vargu ar paveikslas galėtų dingti iš Londono portretų galerijos. Niekur nedings ir vadinamoji konfidencialioji, prieš daugelį metų dėdės Bilo pasirašyta sutartis. Edas man jau nusamdė advokatą ir, kai tik duosiu ženklą, pateiks oficialius kaltinimus. O tą ženklą duosiu ilgai netrukusi, kai tik pati susitiksiu su dėde Bilu ir pasimėgausiu jo spirgėjimu. Toks mano tikslas. (Jeigu jis imtų keliaklupsčiauti, šitai būtų tarsi kremas nuo torto, bet daug vilčių nededu.)

Atsidustu, sulankstau popieriaus lapą ir metu į šiukšlių dėžę. Dabar noriu pamatyti, kaip jis spirga. Jau ištobulinau keršto kalbą ir visa kita.

Norėdama prasiblaškyti atsiremiu į lovos galvūgalį ir sklaidau paštą. Tiesą sakant, mano miegamasis — labai geras darbo kabinetas. Man nereikia važinėti į darbą, kelionės nekainuoja. Be to, yra ir lova.

Tik prasčiau tai, jog Keitei tenka dirbti prie naktinio stalelio, po kuriuo netelpa kojos.

Naują personalo paieškos kompaniją pavadinau „Stebuklingos paieškos“; mes dirbame jau tris savaites. Ir jau turime pajamų! Džaneta Greidi, kuri dabar yra geriausia mano draugė, mus rekomendavo farmacininkų kompanijai. (Toji Džaneta visai nekvaila. Ji žino, kad visus darbus nudirbau aš, o Natalija nenuveikė nieko. Na, aš pati jai paskambinau ir viską išdėsčiau.) Pati užmečiau meškerę, ir prieš dvi dienas išgirdome, kad laimėjome! Mūsų paprašė sudaryti trumpąjį sąrašą dar vienai rinkodaros direktoriaus vietai užimti, ir dabar ieškome žmogaus, turinčio specialių farmacijos pramonės žinių. Direktoriui pasakiau, jog šis darbas mums tikrai tinkamas, nes taip jau nutiko, kad visai atsitiktinai viena iš mano kolegių asmeniškai pažįsta daug farmacijos pramonės žinovų.

Na, sutinku, šitai nėra geležinė tiesa.

Bet Sadi tikrai labai greitai visko išmoksta ir yra kupina įvairiausių šaunių idėjų. Štai kodėl ji — išties branginama „Stebuklingų paieškų“ komandos narė.

— Alio! — pakirstu iš apmąstymų, išgirdusi pakeltą jos balsą; pamatau ją sėdinčią ant lovos krašto. — Ką tik buvau „Glaxo Wellcome“. Gavau tiesioginius dviejų rinkodaros komandų vadovų telefonus. Greitai, kol dar nepamiršau...

Ji padiktuoja dvi pavardes ir telefonų numerius. Asmeninių telefonų numeriai, galima skambinti be tarpininkų. Personalo medžiotojui tai — tikras auksas.

— Antrasis neseniai susilaukė kūdikio, — priduria ji, — todėl tikriausiai nenorės naujo darbo. Bet Rikis Jangas gal ir norėtų. Susirinkimo metu jis atrodė baisiai nuobodžiaujantis. Grįžusi kaip nors išsiaiškinsiu, koks jo atlyginimas.

— Sadi, — parašau po telefonų numeriais. — Tu nepakartojama. Milijonus kartų ačiū.

— Nėra už ką, — tarsteli ji. — Buvo labai paprasta. Kur toliau? Žinai, turėtume pamąstyti apie Europą. Šveicarijoje arba Prancūzijoje turėtų būti krūvos talentų.

— Puiki mintis, — užrašau ir pakeliu akis. — Keite, gal galėtum sudaryti visų didžiųjų Europos farmacijos kompanijų sąrašą? Manyčiau, galėtume gerokai išplėsti savo ryšių tinklą.

— Gera mintis, Lara, — susižavėjusi sako Keitė. — Pasistengsiu.

Sadi pamerkia man akį, aš nusišypsau. Jai tikrai patinka dirbti. Šiomis dienomis ji atrodo daug gyvesnė ir laimingesnė nei bet kada, kiek ją pažįstu. Aš jai net suteikiau pareigas: vyriausioji personalo verbuotoja. Kad ir kaip ten būtų, juk būtent ji ir medžioja darbuotojus.

Ji mums ir kabinetą surado — sunykusį pastatą prie Kilburno greitkelio. Galėsime ten persikelti jau kitą savaitę. Viskas stojasi į savo vėžes.

Kiekvieną vakarą, kai Keitė išeina namo, mes sėdime su Sadi ant mano lovos ir šnekučiuojamės. Tiksliau, kalba ji. Pasakiau jai, kad noriu apie ją viską sužinoti . Noriu sužinoti viską, ką ji prisimena, nesvarbu, ar tai būtų reikšminga, nereikšminga, ypatinga, banalu... viską. Taigi ji sėdi šalia manęs, žaidžia su karoliais, šiek tiek pamąsto ir pradeda pasakoti. Jos mintys kiek padrikos ir ne visada galiu ją sekti, bet po truputį ryškėja visas jos gyvenimo paveikslas. Ji man papasakojo apie dievišką skrybėlaitę, kurią nešiojo Honkonge, kai prasidėjo karas, apie odinį lagaminą, į kurį buvo viską susikrovusi, o paskui jį prarado, apie kelionę laivu į Jungtines Valstijas, apie tą metą, kai Čikagoje buvo apiplėšta pagrasinus šautuvu, bet tada jai pavyko išsaugoti vėrinį, apie vyriškį, su kuriuo vieną vakarą šoko ir kuris vėliau tapo prezidentu...

Aš sėdžiu prikaustyta jos pasakojimų. Dar niekada nesu girdėjusi tokių istorijų. Ji nugyveno nepaprastai nuostabų, spalvingą gyvenimą — kartais linksmą, kartais jaudinantį, kartais sunkų, kartais trikdantį. Net negaliu įsivaizduoti, kad tokį gyvenimą galėtų gyventi kas nors kitas. Tik Sadi.

Ir aš šiek tiek papasakoju. Pasakojau jai apie tai, kaip augau su tėčiu ir mama, pasakojau apie Tonios jojimo pamokas ir savo pamišimą dėl sinchroninio plaukimo. Pasakojau apie mamos nerimo priepuolius, apie tai, kaip norėčiau, kad ji atsipalaiduotų ir mėgautųsi gyvenimu. Pasakojau, kaip mes visi visą gyvenimą buvome dėdės Bilo šešėlyje.

Mes net nekomentuojame viena kitos istorijų. Tik klausomės.

Paskui, kai atsigulu, Sadi keliauja į Londono portretų galeriją ir pati viena visą naktį prasėdi prie paveikslo. Ji man nesakė, kad taip daro. Tik aš pati numanau ir viską suprantu iš to, kaip ji tyliai dingsta žvelgdama svajingomis akimis nežinia kur, kaip grįžta susimąsčiusi ir išsiblaškiusi, pasakodama apie vaikystę, Stefaną ir Arčberį. Džiaugiuosi, kad ji ten lankosi. Tasai paveikslas jai toks svarbus, kad ji ir turėtų prie jo leisti laiką. Ir šituo neturėtų dalytis su niekuo kitu.

Taip jau sutapo, jog ir man labai gerai, kad visą naktį jos nebūna. Dėl... įvairių priežasčių.

Nieko ypatinga.

Ai, taip. Gerai. Yra ypatinga priežastis — būtent faktas, kad neseniai Edas pas mane praleido kelias naktis.

Na, tikrai. Ar galite įsivaizduoti ką nors blogiau, nei po miegamąjį besiblaškantį vaiduoklį, kai tu... mėgini geriau pažinti savo naująjį vaikiną? Vien mintis apie tai, kad Sadi mane apibertų įvairiausiomis pastabomis, varo mane iš proto. Ir dar — ji neturi jokios gėdos. Žinau, kad ji mus stebėtų. Ji turbūt stengtųsi mus įvertinti dešimties balų sistemos pažymiais arba nepagarbiai pareikštų, kad jos laikais šitai būdavo daroma daug geriau, arba staiga suriktų Edui į ausį „Greičiau!“.